Naujausios
Kalboje gyvena Tautos dvasia
Romualdas GRANAUSKAS
Šiuo Tautos apkvaitimo laiku, kada kažkam ima dingotis, kad Maironio poezija – nedovanotinai nacionalistinė, kad mūsų valstybinis himnas – pernelyg ilgas, o abėcėlėje – nepakanka raidžių, šiuo gėdingu laiku, kai į riebesnį kąsnį sutinkame iškeisti visa, dėl ko mūsų protėviai šimtmečiais liejo savo kraują ir prakaitą, įsiklausykime į rašytojo, lietuvių literatūros klasiko Romualdo Granausko mintis, išsakytas esė „Žodžio paglostymas“. Galgi jos padės mums susivokti, kad tai, ką šiandien atsainiai barstome į šalis – pati mūsų esmė, kurią praradę – net rojaus soduose nebūsim laimingi?
– Atmink, vaikeli: žodis sukūrė Lietuvą.
– Vau.
– Ir tai yra stebuklas.
– Nenormalus kažkoks tas jūsų stebuklas...
***
Mes kalbėjom, klegėjom ir šnibždėjomės tarmiškai. Mokykloje tik tarmės nereikėjo mokytis, ji visuomet buvo su mumis lyg kokia mūsų kūno dalis: lūpos, burna, liežuvis... Ja kalbėdami niekuomet neužsikirsdavom ir neraukydavom kaktų, ieškodami tinkamo žodžio. Kiekvienas žodis tą patį mirksnį atsirasdavo ant liežuvio galo, kai tiktai jo prireikdavo. Tarmė – lyg apatiniai marškiniai, prigludę prie kūno, mes jų nejaučiam. O bendrinė kalba – visai kas kita. Tai jau kelnės ir švarkas, kuriais būtina apsivilkti, kai eisi atsakinėti.
Niekas mums nedraudė kalbėtis tarmiškai, tai buvo taip natūralu ir suprantama kaip alsuoti. Tarmėje mes buvom laisvi ir laimingi – ir niekada nesusimąstėm, kodėl taip yra. Niekada jos nesimokę, visi puikiai mokėjom.
***
Dievas ar likimas paskyrė mums gyventi pačią geriausią, gražiausią, nuostabiausią žemę. Nedidelį jos plotelį, užtat kokį. Nėra čia nei rūsčių aukštų kalnų su amžinų ledynų kepurėmis, nei karščio išdegintų dykumų, neatūžia cunamiai ir taifūnai, viską šluojantys sau nuo kelio, nežinom, kas yra amžinas įšalas ar tropinės liūtys. Geroji Kažkieno ranka paklojo mums gyventi net ne lygią žemę – minkščiausią kilimą su žaliomis pievomis, mėlynais ežerais, įaudė žydras upių gijas, tamsesnius miškų raštus, nudažė besikeičiančiomis keturių metų laikų spalvomis, kad visi galėtume matyti ir džiaugtis. Gyvendami tokiame lygiame krašte, galėjome lengvai susisiekti vieni su kitais: vaikščioti, jodinėti, plaukioti laiveliais, nepamiršdami vieni prieš kitus nukelti kepurės.
Bet ir kitiems reikėjo tokio gražaus krašto. Svetimieji veržėsi iš visų keturių pusių. Kol galėjom, gynėm jį kelis šimtmečius. Šimtmečius, o ne mėnesį ir ne pusę metų.
Archeologai, kurie dabar kasinėja kritusių mūšiuose kapus, kurie tyrinėja jų kaulus, sako: vidutinis kario amžius tada buvo maždaug dvidešimt treji metai. Viešpatie. Tai juk dabartiniai mūsų studentai ir abiturientai... Vaikeliai, kas jus tada išmokė kovos meno, kas įpūtė į širdis drąsą ir Tėvynės meilę?
Kodėl mums nebereikia patriotinio ugdymo? Kas dabar – neduok Dieve – gintų mūsų žemę? Atskristų du bombonešiai iš už vandenyno ir numestų dvi bombas? Vieną – ant Didžiasalio, kitą – į Šauklių ganyklas? Tauta, kuri nebenori pati ginti savo laisvės, jau ir nebe Tauta. Ji – tik kilimėlis prie durų atėjūnų kojoms nusišluostyti. Iškeitusi laisvę į gerovę, ji bėra verta kitų Tautų pajuokos ir paniekos.
Sakiau ir sakysiu: kalboje gyvena Tautos dvasia. Ne vienas aš taip sakiau, daug kas taip sakė, ir būtų užvis liūdniau, jeigu šitą ištarčiau paskutinis. Bet gal ne. Gal tikrai dar ne.
***
Šiais metais gera proga prisiminti paskutinįjį didįjį mūsų sukilimą už laisvę, jei neprisiminsim pokario partizanų kovų. Jį pralaimėjom, kaip ir kitus du prieš tai buvusius: švilpė kazokų nagaikos, kartuvėse sūpavosi vadai, dešimtatūkstantinės lietuvių voros nutįso snieguotais Rusijos keliais į Sibiro pusę...
Į Sibiro... Į Sibiro... Vėl į Sibiro... Pasižiūrėkim trijų paskutinių sukilimų datas: 1794, 1831, 1863. Juos skiria maždaug trisdešimties metų tarpas. Tiek laiko reikia užaugti naujai kartai. Kol tėvai kankinasi Sibire, jų sūnūs auga Lietuvoje. Užaugs – ir vėl bus naujas sukilimas. Nepalaužiamas laisvės troškimas, neužgesinamas noras gyventi patiems, be svetimųjų. Kol pagaliau Rusija suprato: yra tik vienas būdas užgesinti tą norą – padaryti lietuvius nelietuviais. Kol jų lūpos tars gimtosios kalbos žodžius, jie tokie ir bus. Iš jų vis semsis valios ir stiprybės. Užrišti jiems burnas, surakinti žandikaulius, tegu mykia kaip gyvuliai.
Kur turėjo slėptis kalbos dvasia, kai viešumoje jau niekur nebebuvo jai vietos? Ji nuėjo į tarmes, į šnektas, į patarmes, ten jai buvo saugu. Ten jai ir dabar saugiausia.
***
Daug žmonių, net jaunų ir pačių jauniausių, norėtų kalbėti švaria ir gražia gimtąja kalba, bet nežino kaip. Užmirškim vidurines. Iš ten išeina beraščiai ir puskalbiai. Tai kur dar? Kur jiems išmokti? Aukštosiose?
Gulėjau ligoninėj, ir atėjo manęs aplankyti tėvas Vaclovas Aliulis su dviem klierikais. Neilgai tepabuvo, bet vieną dalyką pastebėjau: kokia gražia, aiškia, taisyklinga lietuvių kalba tie du klierikai kalbėjo. Likau susimąstęs kaip tamsus Nevėžis: kodėl kunigų seminarijos dar gali išmokyti lietuvių kalbos, o pasaulietinės įstaigos – jau nebe? Kas atsitiko? O paskui taip įsisvajojau, kad iki pat ryto negalėjau užmigti. Visą naktį mačiau akyse vieną ir tą patį nuostabų vaizdą.
...Virš Vilniaus išaušta gražus sekmadienio rytas. Matosi jis ir pro švietimo ministro langą. Žvalus atsikelia ministras, skuba į tualetą, prausiasi, šukuojasi, kvėpinasi, paskui šūkteli žmonai:
– Pačius balčiausius marškinius.
Jau sėdėdamas mašinoj, smakru parodo vairuotojui:
– Į Jeruzalės kunigų seminariją.
Pasibeldęs į Rektoriaus duris, sustoja prie slenksčio, – ir baisu, ir nedrąsu, ir neįprasta. Vos neužmiršta pasakyti: „Garbė Jėzui Kristui.“ Bet pasako, prisiartina prie Rektoriaus krėslo, priklaupia ant vieno kelio ir puola bučiuoti rankos:
– Gerbiamasis Rektoriau. Duokit nusirašyti lietuvių kalbos mokymo programas.
Ot būtų ministras. Tikrai protingesnis už visus buvusius...
***
Tik aną savaitę nusipirkau naują televizorių, o šiandien vos nepaleidau į jį sunkios peleninės. Supratau, kad naujasis televizorius niekuo dėtas, bet per senąjį TOKIOS NESĄMONĖS niekada negirdėjau. Visokių – taip, bet tokios – ne. Matyt, tik vakar sugalvojo, o šiandien ir pasakė. Ir sakys kasdien gal metus, ir bus ne vienas sudaužytas televizorius, ir koks tūkstantis lietuvių vien dėl to emigruos į užsienį, negalėdami čia daugiau apsikęsti. Nebėra mums vietos nei Tėvynėj, nei gimtojoj kalboj. Tėvynėj darkosi valdančioji kiaulicija, o gimtojoj kalboj – reklamų davėjai.
„Mūsų parduotuvėse galite nusipirkti PRIEŠPIENIO“. Žmogau, kuris sugalvojai šitą žodį, į kokią dvasios ubagystę esi įkritęs, kokiose nežinojimo tamsybėse paskendęs. Nėra ir niekada nebuvo tokio žodžio nei Lietuvos žemėje, nei po jos dangum, nei Didžiajame Lietuvių Kalbos Žodyne. Tik visai apkvaišusioj ar apkvaišintoj sąmonėj gali gimti visokie „priešpieniai“.
Paskui ėmiau pats save raminti: „Nesišakok, nesiardyk šitaip, senas besi, gali jau daug ko ir nebesuprasti...“
– Ką čia suprasti? – kažkas šaukte šaukė manyje, niekaip negalėdamas nutilti. – Ką čia dar suprasti?
Toks žodis yra kaip bjauri žiurkė, paskui kurią sulenda į kalbą visa virtinė dar bjauresnių. Kas mus apleido tomis žiurkėmis? Su žiurkėmis kovoti beviltiška, visi žino, kovoti reikėtų su jų paleidėjais. Šiuo atveju labai lengva Kalbos inspekcijai išsiaiškinti ir to paleidėjo pavardę, ir tą reklamos agentūrą, kurioje jis taip „plačiai reiškiasi“. Jeigu aš įmesiu kaimynui į miegamąjį prieš savaitę suvažinėtą katę, ar mane baus, išsiaiškinę, kas įmetė? Baus. O jei įmesiu į kalbą pastipusią žiurkę, kurios dvoką paskui uostys tūkstančiai? Turėtų bausti. Turėtų bausti Kalbos inspekcija ir jos viršininkas Donatas Smalinskas, kuris ten viršininkauja nuo pat maro metų.
Nusisvajojau visai į pamiškes. O taip niekada nebus, nes to nebus niekada. Čia Lietuva, čia virš kalvų mums žiurkėm lyja ant galvų. Jei nesat dar paralyžiuoti, laisvai sau galit išvažiuoti. Juk tiek pasaulyje šalių, kur daug mažiau tėra kvailių.
Kai praėjo poetinis šišas, ėmiau svarstyti kitaip. Kas tas PRIEŠPIENIS? Ar tik nebus visiems nuo kūdikystės žinomos krekenos? Gal Valstybinei lietuvių kalbos komisijai apsisuko galva ir krekenas ji priskyrė prie mirtiniausių kalbos klaidų? Jei taip – jergutėliau, kas čia bus. Krekenavos miestelį teks skubiai pervadinti Priešpieniais, o visus miestelio gyventojus – priešpieniškiais ar priešpieniečiais, – kaip jiems labiau patiks. Bet nemanau, kad patiktų. Perpykę gali atvažiuoti į Vilnių ir sušalusiomis bulvėmis išdaužyti Komisijos langus. O reikėtų tai reklamos agentūrai. Visus. Nepaliekant sveikos net orlaidės.
Kodėl tos reklamos agentūros viena už kitą įžūlesnės? Ar jos turi bent vieną kalbininką? Vos ne kas antra lietuviška reklama prasilenkia ne tik su kalbos normomis, bet ir su sveiku protu. „Rūšiuoji – vadinasi, mąstai“. Nerūšiuoji – nemąstai? Šiukšlių rūšiavimas yra būtina sąlyga mąstymui? Ir čia pat rodo tą savo „mąstytoją“. Sėdi ant grindų klimaksinis storulis ir dulkių siurbliu... valosi dantis. Prisimąstė. (Įtariu, kad šitaip bus įsiamžinęs pats tos reklamos agentūros direktorius.) Tiesa, dabar „mąstai“ ištaisė į „galvoji“.
Ir kiekvieną dieną, kiekvieną valandą – šitaip. Per televiziją, radiją, spaudą, per visus galus ir kanalus.
***
Kalboje svarbu ne vien tai, kas pasakyta. Ne mažiau svarbu, kas, kur ir kada pasakė. Kieme viena bobutė sakė kitai:
– Aš, ponička, vakare visuomet užsitraukiu firankas.
Galime būti ramūs: nei „ponička“, nei „firankos“ niekuomet nebegrįš į kalbą. Todėl, kad buvo pasakyta bobutės, todėl – kad kieme.
Tai buvo tais metais, kai mūsų mokytojai, išblyškę nuo neprivalgymo, ruošėsi skelbti visuotinį streiką. Klausiausi radijo. Aukšta valdininkė Šalaševičiūtė (ji ir dabar, rodos, ne žema) mokytojus „gynė“:
– Mūsų mokytojai iš tikrųjų uždirba pakankamai mažai...
Netvirtinu, kad ji pirmoji paleido šį „perlą“, – iš jos aš tik pirmąkart išgirdau. O paskui prapliupo kiti:
– Savaitgalį Lietuvos keliuose įvyko pakankamai daug avarijų...
– Vidurines baigia pakankamai neraštingi abiturientai...
– Maisto produktuose randame pakankamai daug kenksmingų medžiagų...
Būtumėt kiemo bobutė, ponia Šalaševičiūte, niekas čia jūsų pavardės neminėtų.
O Irena Degutienė buvo pasikandusi „šiandien dienai“. Taip ir pradėdavo Seimo posėdį:
– Šiandien dienai savo darbotvarkėje turime...
Kol spėjau sugalvoti, kaip vienas šaukštas Degutienės gali sugadinti visą Seimą, liovėsi taip sakyti.
***
Išgirdęs naują žodį per radiją ar televiziją, beveik neklysdamas gali pasakyti, kieno galvoje tas žodis atsirado pirmiausia – paprasto žmogaus ar valdininko. Valdininkai turi savo kalbą, kasdien ją turtina ir papildo, rūpinasi, kad aiškūs, paprasti, visiems suprantami žodžiai būtų iš jos išguiti. Vietoj jų kuria savus. Naujų žodžių daryboj jiems lygių nėra. Jų kalboje kiekvienas žodis turi būti panašus į vatos gumulą, kad nesimatytų, ar yra jame koks prasmės grūdas, ar nieko. Netinka net tokie žodžiai kaip „eiti“, „važiuoti“, skristi“, juos turi atstoti vienas vatinis žodis „vykti“: „Išvyko į susitikimą su rinkėjais“, „Išvyko į Briuselį“, nors į susitikimą išvažiavo automobiliu, o į Briuselį išskrido lėktuvu. Arba dar geriau: „Išvyko į turistinį žygį dviračiais“. Koks idiotas, užsėdęs ant dviračio, žygiuoja? Mums – nežygiuoja, valdininkams – žygiuoja. Ir nesustabdysi.
„Dirbti“ – vienas pačių netinkamiausių žodžių. Per trumpas. Reikia sakyti: „atlikti darbus“, „vykdyti darbus“.
Iš tribūnos:
– Balandžio mėnesį atlikome teritorijos švarinimo darbus.
Kokius darbus, pusgalviai? Išėjo į kiemą kontoros bobos, pamojavo šluotomis palei slenkstį – ir visi tavo darbai... bet iš tribūnos taip nepasakysi. Kiekvienas valdininkas, į ją įlipęs, staiga užmiršta motinos kalbą ir pereina į kažkokį čiulbesį: visi garsai – lyg ir artikuliuoti, o prasmės nėra.
***
Esu juokavęs, kad gyvenu iškart dviejose vietose: kūnas – Lietuvoj, dvasia – kalboj. Ten ji saugi, ten jai gerai, iš ten ji išeis vienintelį kartą, kad daugiau nesugrįžtų. Kartais būna baisu, kai žmogus niekina, žemina savo kalbą – šitaip jis muša ir spardo savo dvasią. Kojomis, akmeniu, pagaliu, – kaip varganą šunį. Jaučiasi esąs stiprus ir protingas, galintis daug nuveikti. Tiktai dvasios ubagai niekada daug nenuveikė. Pastatę galybę barakų, nesugebėjo pastatyti net mažos bažnytėlės.
Kur glaudžiasi dvasia, išvaryta iš gimtosios kalbos? Nežinau. Gal kur įnamiauja, gal šąla po tiltais. Aš jos niekuomet neišvarysiu. Iki pat, iki pat. Paskutinį savo žodį ištarsiu lietuviškai. Kokį – dar nežinau.
***
O gal viskas dėl to, kad skauda širdį? Dieve, kaip skauda širdį, kai naujasis lietuvis mindo kojomis gimtąjį žodį. Toks menkas pasijunti, toks pažemintas, tegalintis tik paimti tą žodį ant rankų, prispausti prie širdies ir glostyti. Glostyti, tikėdamasis, kad nuo šito jis dar kaip nors atsigaus, kad pasijus vėl mylimas ir reikalingas.
Cituota iš knygos „Trečias gyvenimas“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014)
