Naujausios
PEDAGOGAS JONAS MURKA – KULTŪRINĖS IR ISTORINĖS ATMINTIES ŽADINTOJAS
Dr.Stasys TUMĖNAS
Šiaulių universiteto docentas, „Šiaulių krašto“ redakcinės kolegijos narys
Istoriniai virsmai, pokario tragizmas lėmė, kad sovietmečiu viena iš asmenybių, kurią stengtasi išbraukti iš istorinės, kultūrinės žmonių sąmonės, buvo žymus tarpukario Lietuvos mokytojas, visuomenininkas, publicistas, pedagogas novatorius, švietimo filosofas Jonas Murka (1889–1945).
2014 m. spalio 21 d. (yra šaltinių, kur minima spalio 14 d. ar spalio 22 d.) sukaks 125 metai nuo šio iškilaus šiauliečio, 1928 m. Gedimino IV laipsnio ordino kavalieriaus gimimo. Tai puiki proga ne tik prisiminti, priminti, bet ir įprasminti jo atminimą žmonių sąmonėje ir miesto erdvėse.
KODĖL NEPASINAUDOJAMA GALIMYBE TVIRTINTI ISTORINĘ ATMINTĮ?
Romanų, dainų autorių pavardes žino ir mini dauguma. Kitokia situacija yra su vadovėlių mokyklai autoriais. Regis, kasdien pamokose, namie laikai rankose vadovėlį, mokaisi iš jo, rengiesi pamokoms, savotiškai draugauji su juo, o nepagalvoji, kas tas žmogus, tas draugas, TAS KŪRĖJAS, kuriuo pasitiki, iš kurio minčių, idėjų sankaupos semiesi naujų žinių. Šiauliuose tokius autorius dažnai net sutinki, prasilenki miesto gatvėje, knygyne.
Neseniai Šiauliuose paklausiau kelių moksleivių, ar žino, kas jų vadovėlių autoriai? Juos suglumindavo net klausimas – kam to reikia? Taigi čia esti ir mokytojų kaltės, kad jie nepasinaudoja galimybe konkrečiais pavyzdžiais skatinti, stiprinti kultūrinę, istorinę, pedagoginę atmintį, kuri kosmopolitėjančiame pasaulyje greitai išsitrina.
Taip prarandama galimybė parodyti, pasakyti, akcentuoti, kad ir mūsų miesto žmonės ne iš kelmo spirti, jie moko visą Lietuvą.
Kadangi Šiauliuose veikė Mokytojų seminarija, Pedagoginis institutas, rengęs visai Lietuvai mokytojus, dabar – Šiaulių universitetas, susiklostė tradicija, kad mieste darbavosi mokyklos vadovėlių autoriai V. Ramonaitė, E. Prėskienienė, S. Jakutis, ne viena karta užaugo mokydamasi iš Eduardo ir Broniaus Balčyčių, Arkadijaus ir Danutės Kiseliovų, J. Ambrukaičio, J. Pumpučio, K. Župerkos, G. Čepaitienės, D. Klumbytės vadovėlių.
Auga ir jaunoji vadovėlių autorių karta, išaugusi Šiaulių universitete: Dž. Kuzavinienė, J. Banytė, L. Kukanauzienė, V. Vyšniauskienė, E. Minkuvienė, R. Sruogis, V. Marcišauskaitė ir kt.
Tokių asmenybių priminimas – tai ir sakymas, kad Šiauliai – ne tik darbininkų, pramonininkų miestas, bet kad Šiauliai buvo ir yra kultūros, pedagoginės minties židinys, svarbus, reikalingas regionui ir visai Lietuvai.
BIOGRAFIJOS FAKTAI
J. Murka gimė Juodžiūnų kaime, Šimonių valsčiuje, dab. Kupiškio rajone, šviesaus, raštingo tėvo, bendravusio su knygnešiu J. Bieliniu, Simono Murkos ir Karusės Žiukaitės šeimoje. Iš viso šeimoje augo 4 vaikai, todėl tėvams nebuvo lengva juos leisti mokytis. Nuo vaikystės silpnos sveikatos Jonas išvyko mokytis į Panevėžio mokytojų seminariją, kurią baigė 1909 m.
Čia jis įgijo lietuvių kalbos mokytojo specialybę, jau mokėjo susikalbėti rusų, vokiečių, latvių kalbomis. Nuo tada jo gyvenimas buvo susietas su Šiaulių kraštu – dvidešimtmetis jaunuolis atvyko į Auksučius, čia mokytojavo pradžios mokykloje 1909–1915 metais.
Jaunuolis Auksučiuose pradėjo rinkti medžiagą ir rašė savo „Metodikos etiudus“, pastatė pradžios mokyklą, į mokslus įtraukė aplinkinių kaimų neraštingus žmones, organizavo jaunųjų ūkininkų būrelį. Auksučiuose gimė ir suaugusiųjų švietimo idėja. Amžininkai pasakojo, kad apie jaunąjį mokytoją apylinkėje sklido legendos. Jo planus sujaukė Pirmasis pasaulinis karas.
J. Murka kartu su tūkstančiais lietuvių pabėgėlių 1916 m. atsidūrė Petrograde (Petrapilyje), o 1917–1918 metais darbavosi Voroneže, ten dėstė M. Yčo evakuotoje mergaičių gimnazijoje, bendravo su J. Jablonskiu, P. Mašiotu, K. Būga, S. Kymantaite-Čiurlioniene, J. Tumu-Vaižgantu.
1916 m. Petrograde J Murka sugebėjo išleisti savo pirmuosius 352 puslapių skaitinius „Vaikų darbymečiui. Skaitymai pradedamajai mokyklai“ (Lietuvių spaustuvė). Tada jis dar nenujautė, kad iš to paties pavadinimo Skaitinių Lietuvos vaikai mokysis iki pat 1945 m.
Recenzuodamas Skaitinius, garbusis J. Jablonskis akcentavo, kad „tą rinkinį mokytojas turės pats saviškai susitvarkyti savo mokinių reikalui ir tokiu būdu auklėti Lietuvai jaunąją jos dorų darbo žmonių kartą“.
J. Murkos skaitiniai, vadovėliai išsiskyrė iš kitų, nes jis juose nepateikdavo parengtų mokiniui receptų, o skatino mokytojus ir mokinius dirbti kūrybiškai, taigi jis netiesiogiai kalbėjo apie tai, kas šiandienos mokykloje įvardijama kaip diferencijuotas mokymas.
1916–1917 metais lietuviams pabėgėliams J. Murka parengė net 5 vadovėlius ir skaitinius. Tai liudija jo darbštumą, organizuotumą, gimtosios kalbos mokymosi ir mokymo gimtąja kalba svarbą. Ir visa tai vyko tolimojoje Rusijoje, tarp pabėgėlių.
GRĮŽIMAS Į ŠIAULIUS
1918 m. Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, J. Murka grįžo į Šiaulius ir prisidėjo organizuojant jaunos valstybės švietimo sistemą, ypač kuriant pradžios mokyklą. Kaip rašoma jo Tarnybiniame lape, 1918 m. rugpjūčio 15 d. jis buvo paskirtas mokytoju Šiaulių gimnazijoje, buvo vienas iš 12 pirmųjų šios atkurtos gimnazijos mokytojų, turėdavo nuo 15 iki 25 pamokų.
J. Murka minėtinas kaip suaugusiųjų švietimo pradininkas Šiauliuose. Matydamas, kad naujos valstybės specialistams trūksta elementarių žinių, jis įsteigė parengiamuosius kursus rengtis mokslui gimnazijoje, suaugusiems pats dėstė lietuvių kalbą, įkūrė kelių mėnesių trumpus kursus geležinkelininkams, matininkams, paštininkams, karininkams. Jo iniciatyva atsirado „Pedagogų ir specialistų būrelis“, į kurį būdavo kviečiami klausytojai iš visos Šiaurės Lietuvos.
Greta pedagoginės veiklos J. Murka daug dėmesio skyrė kultūrai. 1923 m. jis padėjo savo bičiuliui Peliksui Bugailiškiui Šiauliuose įkurti „Aušros“ muziejų. Vėliau P. Bugailiškis apie J. Murką rašė: „Iš Voronežo J. Murka grįžo su dideliu teorinio ir praktinio darbo bagažu. Šiauliuose jis tapo pedagoginės minties centru, įnešė iniciatyvos.“
Jaunu, bet patyrusiu pedagogu pasitikėjo ir Lietuvos švietimo ministerija, kuri jį skirdavo inspektoriumi, egzaminuotoju ne tik Šiauliuose, bet ir Dotnuvoje, Panevėžyje, Kaune, Palangoje.
Greta visų visuomeninių darbų, dažniausiai naktimis, J. Murka, netausodamas sveikatos, kuria niekada negalėjo pasigirti (dažnai rašė gulėdamas), kūrė vadovėlius. Pirmiausia, grįžęs iš Rusijos, 1919 m. išleido dar Auksučiuose pradėtus „Metodikos etiudus“, o iki 1945 m. išleido net 19 pavadinimų vadovėlių ir skaitinių pradžios mokyklai, iš kurių garsiausi ir populiariausi Lietuvoje buvo „Vaikų darbymečiui“ ir „Mažasis lietuvių kalbos vadovėlis“ pradžios mokyklos įvairiems skyriams.
PEDAGOGIKOS FILOSOFAS, PEDAGOGAS NOVATORIUS
Į Lietuvos pedagogikos istoriją J. Murka įėjo kaip vienas iš suaugusiųjų švietimo Lietuvoje pradininkas. Ne veltui jam 2014 m. rudenį numatoma atidengti paminklą Šiauliuose, P. Višinskio gatvėje, greta dabartinio Šiaulių universiteto Tęstinių studijų instituto. Tai irgi simboliška.
Minėta, kad jis propagavo diferencijuotą mokymą, akcentavo, kad asmenybės ugdymą būtina sieti su meno kūrinio išgyvenimu, tiesioginiu meno poveikiu suvokėjui – mokiniui.
J. Murka rašė ne tik vadovėlius. Savo publicistikos, metodikos straipsniuose jis kėle fundamentalias mokymo krypčių, metodų taikymo, turinio problemas.
J. Murką galima laikyti ir Tautinės mokyklos kūrėju. Jo pagrindines švietimo filosofijos mintis nusako ir straipsnių pavadinimai: „Mokyklos vėžys“, „Naivusis realizmas vaikų literatūroje“, „Opiausi pradžios mokyklos klausimai“, „Mokytojų kultūrinimas“, "Mūsų kultūra kryžkelėje“. „Gyvenimo diktavimas“, „Mokyklos sistema“ ir kiti.
Nors daug pedagogikos mokslininkų Vilniuje po Nepriklausomybės atgavimo užgulę studijavo M. Mažvydo bibliotekoje saugomus kapitalinio jo traktato „Didieji mūsų švietimo ir auklėjimo periodai“ (1385–1919) rankraščius, kurie sudaro apie 4000 puslapių, jo rankraščių giluminė analizė dar laukia atskirų tyrinėjimų. Šiuokart tik pasakysiu, kad 1990 m. tuometiniai Tautinės mokyklos rengėjai tiesiog perfrazavo, „perdirbo“ ne vieną šiauliečio J. Murkos užrašytą pastraipą. Paaiškėjo, kad autoriaus teiginiai, formuluotės nepraradusios kokybinės vertės ir po 50 metų.
J. Murka savo vadovėliuose, metodikos darbuose „atrado“ ir kvietė mokytojus pasitelkti ir naudoti pamokose aplikacijas, o kadangi gydydamasis Europoje buvo išstudijavęs Vakarų pedagogikos tendencijas, tą patirtį jis noriai ne tik perteikdavo Lietuvoje, bet ir skatino mokytojus remtis, pritaikyti gerąją pasaulio patirtį.
Ne visiems valdininkams J. Murkos tiesos sakymas, bakšnojimas, priminimas, kad reikia skirti daugiau lėšų švietimui, mokykloms, patiko. Bet ar dabar yra kitaip? Pirmeiviams, tiesos skelbėjams niekada nebuvo lengva.
xxx
Greitai bėga laikas. Ne už kalnų ir spalis, kada minėsime iškilaus pedagogo, vadovėlių autoriaus, pedagogikos filosofo, Šiaulių ir visos Lietuvos patrioto Jono Murkos 125 -ąsias gimimo metines. Norėtųsi, kad jo atminimu, įamžinimu rūpintųsi ne tik pedagogo giminaičiai, bet ir visi šiauliečiai, ypač edukacinės erdvės žmonės, dirbantys mokyklose, Švietimo skyriuje, muziejuje. Tai būtų galimybė pakalbėti ir priminti naujajai Šiaulių krašto kartai, kas yra istorinė, kultūrinė, pedagoginė atmintis, kokia ji svarbi šių dienų visa bandančiame praryti kosmopolitizmo pasaulyje.
Šiaulių miesto žmogus Jonas Murka vertas tokio dėmesio ir pagarbos.
Autoriaus asmeninės nuotr.
Pedagogas: Jonas Murka.
KNYGA: Viena iš pirmųjų J. Murkos pedagoginių knygų. 1919 m.
