Naujausios
Paslaptingo kimono pasaulio suviliota
Joniškietė Gintarė Sinkevičiūtė kartą internete rado jai patikusios muzikos grupę iš Japonijos ir panoro suprasti, ką ji dainuoja, vėliau susirado bičiulių iš Tekančios Saulės šalies. Vytauto Didžiojo universitete studijuodama politikos mokslus, mergina per mainų programą išvyko į Japoniją. Dabar ji tarsi tos šalies ambasadorė Lietuvoje pasakoja apie kimono istoriją.
Loreta RIPSKYTĖ
loretar@skrastas.lt
Net 10–20 sluoksnių rūbo
„Gin“ arba „Gin-čau“ („čau“ skirtas mažybinei vardo formai vartoti – aut. past.) japonų vadinama Gintarė Sinkevičiūtė, Vytauto Didžiojo universiteto japonistikos klubo „Hashi“ vadovė, į Joniškio Jono Avyžiaus viešąją biblioteką susirinkusius joniškiečius pasveikino ir padėkojo už apsilankymą japonų kalba.
Juodu kimono vilkinti ir medinių padų bateliais su juostele avinti mergina vaizdžiai pristatė japoniško rūbo istoriją nuo seniausių laikų.
Kimono pradėtas dėvėti VIII–XII amžiuje. Paprastai vadintas dvylikasluoksniu, jis galėjo būti siuvamas iš 10 ir net 20 metrų šilko. Tokį rūbą dėvinčiai merginai reikėdavo pagalbos ne tik apsirengiant, bet ir vaikščiojant, nes „suvyniota“ galėdavo žengti tik nedideliais žingsneliais, o dar ir rūbas turėjo lygiai gulėti.
Vyrų kimono paprastai sudarė dvi dalys – kelnės ir švarkas, vėlesniu laikotarpiu samurajai dėvėjo trijų dalių kimono. Vietoje kelnių buvo mūvimas perskeltas sijonas, kuris paslėpdavo kojas ir nebuvo įmanoma suprasti, kuria kryptimi jomis smūgiuojama.
Giminės statusas – svarbu
Veikiant Vakarų įtakai XIX amžiuje – XX amžiaus pradžioje tarnautojai buvo raginami vilkėti vakarietiškais rūbais, o paprasti miestiečiai vis dar rengėsi kimono, papuoštus herbais, kad būtų galima identifikuoti jų statusą.
Pasak Gintarės Sinkevičiūtės, giminės herbo reikšmė svarbi ir šiais laikais. Įtakingos, labai gerbiamos giminės atstovas atvykęs bus sodinamas toliausiai nuo durų geriausioje vietoje, kad pro jį nuolat nešmėžuotų ateinantys ir išeinantys.
Gali kainuoti 20 tūkstančių dolerių
Paprastas kasdienis kimono gali kainuoti nuo 100 iki 1000, bet už dizainerių kūrinius mokama iki kelių tūkstančių litų. Vestuvinis kimono, dažytas, siūtas ir siuvinėtas rankomis, įkainojamas 10 tūkstančių dolerių, o su priedais – batais, specialiomis juostelėmis, plačiu diržu obiu, kuris kartais būna net brangesnis už pagrindinį rūbą – net 20 tūkstančių dolerių.
Tad neretai šis rūbas, dėvimas tik kartą, parduodamas kitai nuotakai.
Bet kai kurie kimono perduodami iš kartos į kartą. G. Sinkevičiūtės kolega iš Japonijos, studijuojantis menus VDU, su kitais jam reikalingais daiktais į Lietuvą atsivežė prosenelio kimono.
Kimono atkeliavo netikėtai
Japonistikos klubo „Hashi“ vadovė pasakojo, kad šilkinį kasdienį kimono, kuriuo aprengė vieną iš renginio dalyvių, jai padovanojo mokytoja. Tai buvo atlygis už pagalbą organizuojant japonų pasakų skaitymo konkursą Lietuvoje, tačiau su sąlyga, kad jis tarnaus kaip priemonė pasakojant apie japonų kultūrą.
Vestuvinis keturis kilogramus sveriantis švarkas, velkamas ant apačioje dėvimo kimono, kurio svorį ant savo pečių galėjo išbandyti kiekvienas norintis, į G. Sinkevičiūtės rankas pateko beveik atsitiktinai iš užsienyje dirbusios merginos. Ji švarką nusipirko ketindama persiūti ir turėti dailų siuvinėtą paltą.
„Švarko apačią ji jau buvo bandžiusi ardyti, bet laimei, man pavyko viską sutvarkyti“, – apie pastangas išsaugoti unikalų rūbą pasakojo joniškietė.
Į Japoniją – po Fukušimos tragedijos
Dabar kimono Japonijoje dėvimas gerokai rečiau, jį vilki prekeiviai, taip pat puošiamasi per festivalius, pilnametystės šventę, kuri Japonijoje minima sulaukus 21-erių metų.
Taip jau sutapo, kad šio įšventinimo į suaugusiųjų pasaulį būtent Japonijoje sulaukė ir pati Gintarė. Joniškietė ten išvyko per mainų programą, prieš tai Vytauto Didžiojo universitete, kuriame šiemet baigia politikos mokslų studijas, pasirinkusi mokytis ir japonų kalbą.
Į Japoniją joniškietė išskrido 2011 metais. Po garsiojo žemės drebėjimo, cunamio ir avarijos Fukušimos atominėje elektrinėje tebuvo praėjusios trys keturios dienos.
Tekančios Saulės šalyje ją pasitiko draugai ir automobiliu nuvežė, kur reikia, tad nepatogumų nepatyrė. Tačiau kartu skridęs bičiulis oro uoste užstrigo beveik visą dieną, nes nevažinėjo viešasis transportas.
Paklausta, ar nebijojo po gamtos stichijos ir įvykių Fukušimoje skristi, Gintarė sako išgyvenusi tik dėl vieno: kad jos skrydis nebūtų atšauktas.
Japonai nelaimės akivaizdoje jai atrodė labai susikaupę, susitelkę, ir tikintys, kad kartu, bendromis jėgomis vėl sėkmingai atsistos ant kojų.
Nagojos mieste, kur Gintarė apsistojo, gyvenimas ėjo sava vaga.
Nuo pirmos dienos bendravo japoniškai
Išskridusi metus mokytis japonų kalbos ir kultūros, studentė iš Lietuvos nuo pirmų dienų universitete bendravo japoniškai (tiesa, mergina kuklinasi, kad ji gerai moka tik šnekamąja kalbą – aut. past.).
Po kurio laiko, kai į kursą, atšaukus skrydžių draudimus, atvyko studentai iš JAV, Australijos, Kanados, paaiškėjo, kad visi dėstytojai puikiai moka anglų kalbą, bet dėl vienos studentės nesivargino ja šnekėti.
Mergina pasakojo, kad japonai apie Lietuvą žino ar bent jau gerai orientuojasi, kuriame regione ji yra, tačiau dažnai visas tris Baltijos valstybes Lietuvą, Latviją, Estiją laiko vienu dariniu.
Pati Gintarė iš pradžių sulaukdavo klausimo, ar ji amerikietė, po to – gal australė, o ir vėl išgirdus „ne“, žmonės sakydavo: „Europa? Tai vokietė?“.
Meilė Japonijai prasidėjo nuo muzikos
Kultūrinio šoko VDU studentė Japonijoje nepatyrė, nes šia kultūra netiesiogiai gyveno jau seniai nuo mokyklos laikų, kada internete rado įdomią muziką atliekančią grupę ir kilo noras suvokti, apie ką tie jaunuoliai dainuoja.
Ėmė savarankiškai ieškoti informacijos apie japonų kalbą, internetu užmezgė ryšius su bendraamžiais iš tolimosios šalies.
„Važiavome į Graikiją atostogų, o Gintarė vežėsi krūvą užrašų. Jau mokėsi kalbos. Matydavau, ir kaip jos draugai japonai mokė rašyti, vedžiodavo rodyklę ekrane, brėždami brūkšnelius, – „Šiaulių kraštui“ pasakojo Gintarės mama Reda Sinkevičienė. – Įstojusi į VDU ir pasirinkusi japonų kalbą, dukra manė eiti į pradedančiųjų grupę, bet kai ją išgirdo dėstytojai, iškart pervedė prie pažengusiųjų.“
Japonų kalboje yra trys abėcėlės, vienoje jų – tik 25 ženklai, tad išmokti, anot Gintarės, nelabai sudėtinga. Tačiau norint skaityti laikraštį reikėtų mokėti bent tūkstantį hieroglifų.
Politikos studijas VDU baigianti Gintarė Sinkevičiūtė netrukus žada vėl vykti į Japoniją. Tik šįkart ne mokytis, bet dirbti. Kadangi dar ne visi dokumentai sutvarkyti, mergina nenorėjo atvirauti, bet užsiminė, kad darbas turėtų būti tarpininkavimas tarp Lietuvos ir Japonijos pramonės ir prekybos srityje.
Autorės nuotr.
PLANAI: Gintarė Sinkevičiūtė metus Japonijoje studijavo šios šalies kalbą ir kultūrą, o netrukus, jei planai pavyks, žada išvykti dirbti tarpininke tarp Lietuvos ir Japonijos pramonės ir prekybos srityje.
APSIRENGIMAS: Gintarė Sinkevičiūtė (kairėje) išsamiai pademonstravo, kaip rengiamasi kimono.
VERTĖ: Gintarė Sinkevičiūtė (dešinėje), kimono rengdama merginą iš auditorijos, pasakojo, kad platus diržas–obis kartais kainuoja netgi daugiau nei pats japoniškas rūbas.
ŠVARKAS: Gintarės Sinkevičiūtės atvežtą japonišką vestuvių švarką, sveriantį keturis kilogramus, matuojasi vyriausioji bibliotekininkė Simona Jonkutė.
KIMONO: Trys merginos pademonstravo kasdienius kimono.
BATUKAI: Japoniškais batukais avėjusi Gintarė Sinkevičiūtė teigė, kad su jais galima net ir pabėgėti.
SALDUMYNAI: Gintarės mama Reda Sinkevičienė siūlė vaišintis japoniškais keturių skonių saldumynais.