Naujausios
KULTŪROS IR TAUTŲ ĮVAIROVĖ PAKRUOJO KRAŠTE
Pakruojiečių atmintyje – gydytojas Markas Šreiberis
Nors daugiau kaip septyniasdešimt metų nuo šių dienų skiria kraupūs įvykiai, kai buvo sušaudyti visi Pakruojyje gyvenę žydai, senieji pakruojiečiai nepamiršo savo buvusių kaimynų, vaikystės draugų. Anuomet kilniaširdžiu, vargingai gyvenusiųjų daktaru laikytas Markas Šreiberis dar ir dabar minimas su išskirtine pagarba.
Daktaro M. Šreiberio šeimos tragedija iki šiol buvo užmarštyje. Ją atskleisti bando senieji Pakruojo gyventojai, kraupius istorinius įvykius išgyvenę savo vaikystės metais.
Janina VANSAUSKIENĖ
pakruojis@skrastas.lt
Nepamirštamas humanistas
Dabartiniai pakruojiečiai ir jaunoji karta beveik nieko nežino apie prieškario Pakruojo gyvenimą, žmones. Taip sako „Pakruojo krašto“ redakcinės kolegijos narys, mokytojas Zenonas Gegeckas.
Z. Gegeckas jau daugelį metų yra vienas svarbiausių miesto žmonių, padedančių rinkti žinias apie prieškaryje Pakruojyje gyvenusią gausią žydų bendruomenę.
Iš būrio žydų tautybės verslininkų, pramonininkų bene ryškiausiai senųjų pakruojiečių atmintyje išlikęs gydytojas Markas Šreiberis ir jo šeimos tragedija.
„Daktaras Markas Šreiberis pakruojiečiams – nepamirštamas anų laikų humanistas. Jis gydė ir turtingus, ir varginguosius, pastariesiems dar ir duodamas veltui vaistų, šelpdamas net pinigais“, – pasakoja mokytojas Z. Gegeckas.
Daktarą, gelbėjusį nuo ligų ir mirties ne vieną pakruojietį, naciai su šeima nužudė 1941-ųjų vasaros pabaigoje. Šreiberių kapo vieta iki šiol laikyta nežinoma.
Vaikystės prisiminimai – kraupūs
Rozalimietė mokytoja Janina Mykolaitienė buvo gal šešerių, kai neteko savo geriausios draugės, rabino dukters Šanelės. Vieną dieną`ji iš suaugusiųjų sužinojo, kad visos miestelio žydų tautybės moterys ir vaikai buvo išvaryti pėsčiomis ir sušaudyti eglynėlyje prie Morkakalnio.
„Vaikams viską reikėjo žinoti. Gal kitą dieną lėkėm į pievas prie Morkakalnio. Prisimenu, radom užkastas didžiules duobes, apibarstytas kalkėm. Čia pat buvo numesti moteriški bateliai, šukos...“, – kraupius įvykius iš savo vaikystės pasakoja mokytoja.
„Man akyse stovi Šanelės ir jos mamos žvilgsniai – kaip išgąsdintų paukščių“, – sako buvusi pakruojietė, tik po tragedijos supratusi, kodėl jos draugės šeimą kaustė baimė. – Tuomet jau buvo žinių, kaip naciai naikino žydus Lenkijoje. Tikriausiai to išgąsčio priežastis ir buvo artėjanti šios tautos tragedija ir Lietuvoje“, – apie artimais laikytų žmonių išgyvenimus prisimena pedagogė. Jos atmintyje ir garsusis to meto Pakruojo daktaras Markas Šreiberis.
„Mano atmintyje daktaras M. Šreiberis išliko aukštas, pailgo veido, žilstelėjusiais plaukais“, – fragmentiškais vaikystės prisiminimais apie geradarį daktarą dalijasi pedagogė. Ji mena, kad į jos tėvų namus daktaras M. Šreiberis kurį laiką siuntinėjo medicinos seserį suleisti vaistų sunkiai sirgusiam jos tėvui.
Po žydų išžudymo ištuštėjusiame Pakruojyje netruko pasklisti kalbos, jog ir daktarui gresia toks pat likimas.
Ne kiek trukus anuomet dar maža mergaitė sužinojo, kad ankstų rytą centrine gatve atvirame sunkvežimyje buvo išvežtas už miesto ir sušaudytas daktaras, jo žmona ir du sūnūs. Išsigandę žmonės pasakojo, kad, sunkvežimiui važiuojant pro bažnyčią, daktaro žmonos garsi rauda.
Daktarą gerbė ir varguoliai
Prie Pakruojo, Noreikonių kaime gyvenusi Julija Niekienė nacių siautėjimo metais buvo paauglė. Ji pamena, kad žmonės tikėjosi, kad M. Šreiberio ir jo šeimos naciai nešaudys, nes jis – „labai geras daktaras“.
O kiti pakruojiečiai tada kalbėjo, neva daktaras prisipažino esąs ne žydas, o – karaimas. Todėl jam naciai pažadėję gyvybę, jei jis atsisakysiąs šeimos – žydės žmonos ir dviejų sūnų.
Ar taip buvo iš tiesų, šiandien niekas pasakyti negali. Tačiau praėjus beveik porai savaičių po masinių žydų tautybės pakruojiečių žudynių, M. Šreiberis ir jo šeima buvo sušaudyti.
Noreikonietės atmintyje daktaras M. Šreiberis – visada su kostiumu, skrybėle ir specialiu daktaro lagaminėliu. Moters teigimu, Pakruojyje ir apylinkėse tikriausiai tada nebuvę žmogaus, kuris nebūtų pažinojęs gerojo daktaro.
„Kai susirgo kūdikiu būdamas mano brolis, jį mama pas M. Šreiberį nuvežė į namus. Apžiūrėjęs, daktaras mamai pasakė: „Vaikas mažas, liga didelė. Jei Dievas gydys, pagys“, – perpasakoja iš motinos girdėtą istoriją J. Niekienė. Jos žodžiais, M. Šreiberis tada davęs vaistų vargingai gyvenusios šeimos vaikui gydyti.
J. Niekienė sako, kad iš mamos pasakojimų atmena, jog žmonės, ypač vargingiau gyvenusieji, daktarą gerbė ir jautė jam dėkingumą: jis varginguosius neretai gydydavęs veltui, neužšaudavęs savo namo durų besibeldžiantiems dėl ligos, o buvę ir tokių, kurie džiaugėsi daktaro sušelpti vaistais ar pinigais.
Moters pasakojimu, Pakruojyje tuomet dirbęs dar vienas gydytojas, tačiau jis buvęs tik turtingųjų daktaras, išdidus – visiška priešingybė daktarui M. Šreiberiui.
Prieš mirtį matė bažnyčioje
„Buvau bažnyčioje, kai likus kelioms dienoms iki Šreiberių sušaudymo, mačiau abu daktaro sūnus einant išpažinties, – pasakoja J. Niekienė. – Jaunuoliai vilkėjo juodais kostiumais, ant nugarų buvo prisiūtos geltonos šešiakampės.
Moteris tvirtina, kad tada mieste buvo žinoma, jog norėdamas išgelbėti gerąjį daktarą ir jo šeimą, klebonas Mikalojus Šeižys Dagilėlis tapo jaunuolių krikštatėviu, o Krikšto sakramentą jiems suteikė kunigas Niunka.
„Kai šeima buvo nužudyta, miestelyje kalbėjo, kad daktaras po tėvynainių masinių žudynių jautė artėjantį pavojų ir jo šeimai. Pakruojyje labai greitai sklisdavusios visos žinios. Buvę pasakojama, kad daktaras, atėjęs į vaistinę, prašė nuodų visai šeimai. Tačiau šie laikyti apskaitoje ir vaistininkas jų nedavęs“, – prisiminimais apie tada girdėtas suaugusiųjų kalbas dalijosi J. Niekienė ir mokytojas Z. Gegeckas.
Tačiau, pasakoja to laikmečio liudininkai, susitaikęs su likimu, daktaras išliko santūrus, dirbo ir priiminėjo ligonius iki paskutinės minutės.
„Kad tie medžiai prakalbėtų...“
Mokytoja J. Mykolaitienė tvirtina, anuomet pakruojiečius žinojus, kur buvo užkasti sušaudyti Šreiberiai – gydytojas, jo žmona dantų gydytoja ir du jų sūnūs.
Moteris sako nebeatmenanti iš ko vaikystėje sužinojo, kur Šreiberių šeimos kapavietė. Sako, atmenanti, kad toje vietoje buvo išguldyta, su žemėmis sumaišyta žolė.
Ta vieta tada buvusi pamiškėje, prie vieškelio iš Pakruojo į Rozalimą. Ieškant kapavietės, J. Mykolaitienei geriausiu orientyru buvo Pirmojo pasaulinio karo karių kapinės – Šreiberių šeima buvusi užkasta netoli jų.
Kai su mokytoja atvykome į tą vietą (prie kelio Pakruojis–Smilgiai, tarp keliuko į sodus ir viaduko) ji iš karto parodė, kur galbūt buvo kapavietė Dabar čia – užaugęs miškas ir plotelis prieš kelis dešimtmečius sodintų pušų.
Julija Niekienė dabar negali prisiminti, kas jai pirmą kartą parodė Šreiberių kapavietę. Ji, kaip ir J. Mykolaitienė, nurodė beveik tą pačią vietą, o paėjėjusi giliau į mišką stabtelėjo netoli storos dvikamienės pušies.
„Kad tie medžiai prakalbėtų“, – atsiduso J. Niekienė. Moteris įsitikinusi, kad dėl Šreiberių kapavietės galėtų suklysti tik keliais metrais.
Pritartų daktaro atminimo įamžinimui
Z. Gegeckas, J. Mykolaitienė ir J. Niekienė pritartų iniciatyvai įamžinti gydytojo M. Šreiberio, kaip vieno didžiausio Pakruojo humanisto, atminimą. Šią idėją palaiko ir „Pakruojo krašto“ redakcija.
Redakcija kreipiasi į skaitytojus, ypač senosios kartos žmones, menančius šią asmenybę ir galinčius pasidalyti prisiminimais, o galbūt ir išsaugotomis senomis nuotraukomis apie anų laikų Pakruojo šviesuolius bei daktarą M. Šreiberį.
Autorės nuotr.
KAPAVIETĖ I: Mokytoja Janina Mykolaitienė, lydima Zenono Gegecko, rodė mišką – anuomet buvusią pakelės pievą, kur atmena vaikystėje mačiusi daktaro šeimos kapavietę.
KAPAVIETĖ II: Noreikonietė Julija Niekienė toje pat vietoje brido giliau į mišką ir kiek paėjėjusi nurodė dar tikslesnę galimą Šreiberių šeimos kapavietę.
ATMINTIS: „Jei ne vyresniosios kartos pakruojiečiai, tai kas kitas perduos jaunimui savojo krašto istorinę atmintį ir supratimą apie jos svarbą?“ – svarstė pedagogai Zenonas Gegeckas ir Janina Mykolaitienė, stabtelėję buvusiose Pakruojo žydų kapinėse – priešais pirmąją Pakruojo ligoninę, kur dirbo M. Šreiberis.
KAIMYNAI: J. Mykolaitienė prisimena žydų tautybės kaimynus, geranoriškus, draugiškus, neatsisakančius padėti lietuviams bėdoje.
PASITIKĖJIMAS: J. Niekienė pasakoja, kad iš jos vaikystės įsirėžę pasakojimai, kaip kiekviena pakruojiečių šeima turėjo „savo žydą“ – prekybininką, ar darbdavį, kuris reikalui esant skolindavo pinigų ar duodavo skolon prekių.