Naujausios
Dviejų pasaulių tarpininkė
Šiaulietė Kristina Prudnikienė žodžius taria atsargiai, bet taisyklingai, šiek tiek prislopintu balsu, kartais nurausdama. Bendraujant jai svarbiausia ne pašnekovo akys, o lūpos. Ji – neprigirdinti, tačiau nėra kurčia. Kurtiesiems ji yra tarpininkas į girdinčiųjų pasaulį.
Natalija KONDROTIENĖ
natalija@skrastas.lt
Darbo vietoje mobilusis – būtinas
Šiaulių kurčiųjų reabilitacijos centro varteliai neuždaryti. Ant skardžio prie Prūdelio esančiame centre nuolat vyksta judėjimas – vieni ateina, kiti išeina, vieniems reikia pagalbos, kiti ateina pabendrauti. Beveik visi čia besilankantys – turintys klausos problemų.
Durys į kabinetus atidarytos: viename kalbasi keletas vyrų, kitame dirbama kompiuteriu. Ant durų parašytos centro direktorės Kristinos Prudnikienės darbo valandos, tačiau ji retai laikosi grafiko – jei reikia, dirba ilgai ir kantriai.
Moteris pasitinka šypsodamasi, nurausta aiškindama, kad ji silpnai girdi, todėl reikėtų žodžius tarti aiškiai artikuliuojant, kad galėtų vos girdimą garsą susieti su iš lūpų perskaitytais žodžiais.
Ant jos darbo stalo padėti du mobilieji telefonai, kompiuteris – pagrindinės ryšio priemonės operatyviai susisiekti su kurčiaisiais, neprigirdinčiaisiais. Centre tokių registruota apie 130. Klausos problemų turinčių žmonių yra gerokai daugiau, tačiau ne visi nori centro paslaugų ir jame registruojasi.
„Reikia tvarkyti dokumentus, aiškintis su medikais dėl gydymo, dėl teisinių, darbo ar kitokių problemų. Atėję visuomet gaus pagalbą, juos į įstaigas lydės vertėjai. Niekada nepaliekame nežinomybėje ar bėdoje“, – sakė direktorė.
Girdintieji neretai išsigąsta ir nežino, kaip bendrauti su kurčiuoju. Ji pataria nusiraminti ir paprašyti kurčiojo surašyti viską ant popieriaus.
Viskas kitaip
Centre organizuojamos konferencijos, paskaitos, užsiėmimai, veikia kurčiųjų sporto klubas „Aidas“.
Kviečiami medicinos, gaisrinės, policijos ar kitų institucijų darbuotojai pasakoti, pavyzdžiui, kaip kviestis pagalbą tokią negalią turintiems žmonėms, bet kokią kitą reikalingą informaciją perteikti kurčiųjų kalba, nes ne visi naudojasi kompiuteriais ir internetu.
„Kaip išsikviesti pagalbą kurčiajam, jei jis negirdi, negali aiškiai pasakyti, kas nutiko, o girdinčio žmogaus šalia nėra? Rašoma trumpoji žinutė numeriu 112.
Bet ar visada bus priimtas toks pagalbos šauksmas? Tokią žinutę gali parašyti bet koks pakvailioti sumanęs vaikas. Šioje srityje dar daug neaiškumų“, – pripažino K. Prudnikienė
Į pokalbį įsijungia šio centro darbuotoja Zita Reizmanienė. Ji – girdinti, centre dirba apie 15 metų.
„Aklasis savo mintis gali išsakyti sklandžiai ir aiškiai, nes jis girdi ir supranta, ką sako. Kurčiojo kalbėjimo ar minčių dėliojimo specifika yra kitokia, – sako ponia Zita. – Jie kalba bendratimi, nenaudodami nereikalingų, prasmės neturinčių žodelių. Pavyzdžiui, parašo žinutę: „Norėti susitikti būti“ Kur? Kas? Su kuo susitikti?
Jau žinau, kad bendraujant su negirdinčiaisiais reikia gryninti kalbą ir rašyti tik svarbiausius žodžius. Įsivaizduojamo žodžio negali būti, girdintiesiems kartais tai sunku suvokti“.
Kitas pasaulis
Centro direktorė Kristina šiek tiek girdi. Su sveikatos sutrikimu gimė. Augo Tauragės rajone, Skaudvilėje, gausioje šeimoje– septyni vaikai. Tai, kad Kristina neprigirdi, o jos brolis negirdi visiškai, sužinota tik tada, kai vaikai ėmė lankyti mokyklą.
„Man, pirmokei, mokytoja su liniuote per rankas mušdavo, kad negirdžiu, nesuprantu, nereaguoju. Aš negirdėjau ir nesupratau, ko iš manęs nori“, – pasakojo vaikystės išgyvenimus moteris.
Vaikus, turinčius klausos sutrikimų, išsiuntė Kauno medikams. Ten ėmė lankyti Kauno kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų mokyklą. Po tyrimų paaiškėjo, kad negirdėdama viena ausimi, o kita girdėdama itin nedaug, ji turės mokytis specialioje mokykloje.
Keitėsi mažos mergaitės gyvenamoji vieta, gestų kalbos nemokėjo, šeima liko toli – prisimena tai, kaip labai sunkų laiką.
„Iš lūpų skaitau žodžius – nuo mažens išmokau. Supratau, kad man lengviau bendrauti su kurčiaisiais negu su girdinčiaisiais. Girdintieji pasako labai daug žodžių, ilgų sakinių, kurių nesuprantame“, – pasakoja patirtį moteris.
Aktyvi sportininkė
Kaune baigusi mokyklą, atvažiavo gyventi ir dirbti į Šiaulius. Sukūrė šeimą. Kai laukėsi vaikelio negalvojo, ar jis girdės. Dukters klausa buvo puiki.
Keitėsi laikmetis, moteris liko be darbo, tačiau dėl savo aktyvaus būdo susirado veiklos. Buvo aktyvi sportininkė, Baltijos šalių kurčiųjų lengvosios atletikos čempionatuose yra pelniusi prizinių vietų. Paplūdimio tinklinis, krepšinis, stalo tenisas, lengvoji atletika – mėgstamiausios moters sporto šakos. Dabar pirmenybę teikia stalo tenisui ir tinkliniui.
„Visada buvau labai aktyvi: lankiausi kurčiųjų klube, dalyvaudavau renginiuose, būreliuose, sporto varžybose, padėdavau kitiems. Buvau pakviesta dirbti vertėja, vėliau direktore“, – pasakoja moteris.
Savos taisyklės
Ponia Kristina juokiasi, kad kurtieji ją vadina kate. Parodo tai, pirštu perbraukdama per skruostus – lyg katės ūsus. Visi supranta, kad kalbama apie ją. Vieni kitus dažniausiai vadina ne vardais, pavardėmis, o pravardėmis – taip paprasčiau.
Patikina, kad ilgai užtrunka, kol vardas gestais parodomas paraidžiui. Rodo tą žmogų geriausiai atspindintį gestą, asociaciją.
„Pavardė Augaitis, rodome, kad auga, Kaziukas – rodome ančiuko snapą, nes Kaziukas-ančiukas. Taip lengviau“, – šypsojosi ponia Kristina.
Ji sako, kad kurčiųjų pasaulis kitoks, tačiau ir jie juokiasi, liūdi, būna laimingi ar pikti. Kurčiųjų bendruomenė yra labai artima ir vieninga, tačiau su girdinčiaisiais artimos draugystės nekuria, nes vieni kitus ne visada supranta.
Girdinti moteris pabrėžia, kad šių žmonių negalia neapriboja jų judėjimo laisvės, mato juos keliaujančius, bendraujančius internetu su kitų šalių žmonėmis.
„Įvairių šalių gestai yra skirtingi. Latviai turi savo gestų kalbą, vokiečiai – savo. Net europiečių gestų kalba skiriasi nuo amerikiečių. Yra ir tarptautinė gestų kalba. Lietuvis su latviu susikalbės. Vieni kitiems pataria, kokių gestų nenaudoti. Kas lietuviams normalus gestas, kitur gali būti keiksmažodis“, – pasakojo pastebėtas subtilybes ponia Zita.
Pagalbininkai – technologijos
Kurtiesiems technologijos padeda prisitaikyti ir buityje. Pasakoja, kaip buvo nustebinti iš Ispanijos grįžusių kurčiųjų parsivežtu mobiliuoju įrenginiu, kuriuo galima susirašinėti rodant prieš jo ekranėlį gestus.
Durų skambutį kurčiųjų namuose daug metų atstodavo žybsinti elektros lemputė. Dabar paspaudus durų mygtuką ima vibruoti mobilusis telefonas. Negirdinčiųjų susitarimas – skambinti tris kartus, jei skambutis suskamba vieną kartą, supranta, kad atėjo kažkas „ne iš jų“.
Mobilieji pagelbsti ir auginantiems mažylius. Negirdintiems tėvams apie pravirkusį vaiką praneša vibruojantis įrenginys.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
PATARIMAS: Šiaulių kurčiųjų reabilitacijos centro direktorė Kristina Prudnikienė pastebėjo, kad girdintieji, susidūrę su kurčiuoju, išsigąsta ir nebežino, kaip bendrauti. Ji pataria nusiraminti ir paprašyti kurčiojo surašyti viską ant popieriaus – „rašyti visi moka“.
VIENYBĖ: Zita Reizmanienė keliolika metų dirbanti Šiaulių kurčiųjų reabilitacijos centre sako, kad stebėdama negirdinčių žmonių bendravimą mato didžiulį vieningumą.