Švėtės pakrantės atvėrė nematytus vaizdus

KELIAUKIME SU „ŠIAULIŲ KRAŠTU“

Švėtės pakrantės atvėrė nematytus vaizdus

Joniškietis archeologas, humanitarinių mokslų daktaras Ernestas Vasiliauskas sako, kad kelionės savo krašte atveria ne mažiau paslapčių nei svetur. 15 kilometrų pėsčiomis Švėtės pakrantėmis nuo Šakynos (Šiaulių rajonas) iki Žukančių (Joniškio rajonas) stebino veidrodiniais atspindžiais vietomis skaidriame, o kai kur – net rašalo juodumo vandenyje, Girkančių miško floros įvairove, netikėtai išnyrančiais dvaro, kadaise priklausiusio Umiastauskių ir Palenų giminėms, griuvėsiais ir išlikusiais pastatais.

„Šiaulių kraštas“ pradeda šios vasaros kelionių ciklą po gimtąjį kraštą.

Loreta RIPSKYTĖ

loretar@skrastas.lt

Paskatino vokiečių keliautojų aprašymas

Į kelionę bičiuliai išsiruošė gegužės pirmąjį sekmadienį, Motinos dieną, kai gamta dar tik skleidė žaliąjį rūbą, kurį dar labiau paryškino keletą kartų per dieną nušniokštęs lietus.

Ernestas Vasiliauskas sako norėjęs ne tik paklajoti mamos gimtinės takais, bet ir iš dalies pakartoti vokiečių keliautojų žygį, 1905 metais aprašytą Rygoje leistame laikraštyje „Duna Zeitung“. Leidinyje, kurį jis surado Latvijos nacionalinės bibliotekos elektroniniame archyve, pasakojama, kad Švėtė esanti labai vandeninga, vadinama šventąja upe.

Ši vandens gija, prasidedanti Tulominų apylinkėse ties Grižiškių kaimu ir įtekanti į Lielupę, žemiau Jelgavos, Latvijoje turi turtingą ją supančią ekosistemą. Ypač tai buvo matyti dar prieš prasidedant užpelkėjusių, drėgnų žemių melioravimui.

Pagal Švėtės upę ėjo ir senasis prekybinis kelias nuo Žagarės. Taip pat ilgą laiką, XVI–XVIII amžiais, upė tarnavo kaip administracinė riba – skyrė Šiaulių ir Beržėnų pavietus.

Sekmadienio ramybė Šakynoje

Keliauninkai iš Joniškio Šakyną pasiekė autobusais: pirmiausia – iki Šiaulių, o persėdus jau atriedėta iki šio gana atkampaus mažo miestelio. Paprasčiau jį pasiekti automobiliu, tačiau numatyta maždaug šešių valandų kelionė pėsčiomis Švėtės upės pakrantėmis, tad nebūtų buvę, kaip paskui prie jo grįžti.

Šakyna pasitiko sekmadienio ramybe, tik kur ne kur tarškėjo kibirai ar pasipuošusios močiutės skubėjo į pamaldas.

Šakynos Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia – nedidelė, sumūryta iš lauko akmenų. Joje esantys altoriai turi baroko ir istorizmo stiliaus detalių, meno tyrinėtojos Elitos Grosmanės pastebėjimu, yra panašūs į puošiančius Latvijos Vecpilio ir Subatės bažnyčias.

Mažoje bažnytėlėje išsiskiria Marijos Magdalietės paveikslas, tapytas ant zakristijos durų. Jis, pasak dr. Ernesto Vasiliausko, įtrauktas į saugomų paveldo objektų sąrašą.

Miestelyje įdomi ir kapinių koplyčia, galima surasti namą, kuriame gimė Lietuvos policijos kūrėjas Vladas Jankauskas, kryžių Šakynos, tada vadintos Nowomasteczko – pirmajam paminėjimui 1613 metais (tikriausiai turimas minty pažymėjimas Radvilos Našlaitėlio žemėlapyje – E. Vasiliausko past.).

Šakyna žymi ir tuo, kad čia rastas neolito laikotarpio virvelininko (virvelinės keramikos kultūros atstovo – aut. past.) kapas.

Durpėta vietovė

Ties kryžkele, iš kur galima pasukti į Akmenę arba Žagarę, pasirinkta pastarosios kryptis, ves į šiaurę – pagal Švėtės upės tėkmę.

Švėtės slėnis tose vietose gilus, durpėtas, tad reikia gerų batų. Melioruotos žemės kadaise buvo gryna pelkė, kurioje knibždėte knibždėjo gyvybė. Keliautojo nuomone, vietovė galėjo tapti bent nedideliu rezervatu, jei ne tarybinių laikų žemės sausinimas.

Ties Mimaičių kaimu dėl vietovės klampumo tenka šiek tiek paėjėti plentu.

Pakeliui susibėga kelios upių gijos: į Švėtę įteka Šakynos upelis, atskuba Žarė, senslėnyje akį traukia daug lauko riedulių, keliaujančius pasitinka galingas Mikaičių ąžuolas, paženklintas kryželiu.

Pėdsakai miške ir juodas upės vanduo

Tolumoje juoduoja Girkančių miško eglynai. Upės krantai nevienodi: kai kur jos vaga ištiesinta, aukštai supilti pylimai, kitur ji išsiplečia, kandžiodama užgriebia pakrantes.

Girkančių mišką galima lengvai praeiti proskynomis, yra keliai, kuriais, matyt, važiuoja miško technika, trys tiltai. Miškas mišrus – nuo tankių eglynėlių iki šviesiakamienių beržynų. Užklupus smarkiam lietui keliautojai viename jų ir stabtelėjo atsipūsti, užkąsti ir pasislėpti po tankia medžių laja. „Turisto pusryčiai“ su gamtos kvapais ir paukščių čiulbesiu įgauna kitokį skonį.

Akylas stebėtojas supras esąs matomas vietos gyventojų, kurie patys pasirodyti neskuba. Vienur nubėga šernų pulkelio pėdos, upėje plaukšteli uodega bebras. Jų statomų užtvankų čia ne viena.

Netoli tokios bebrų buveinės į Švėtę įsilieja Juodupis I, juoda kaip rašalas upelė, atitekanti iš Tyrelio pelkės. Durpingas vanduo juodai nudažo ir Švėtės vandenis.

Girkančių miške yra ir mitologinis kalnas, archeologinėje literatūroje minimas Bobkalnis.

Išnyra Girkančių dvaras

Išnirus kitapus miško laukia netikėtas radinys: aukštyn į dangų kyla jau apgriuvusio akmenų mūro pastatas, vis dėlto tebeatrodantis įspūdingai laukų erdvėje.

Dviejų aukštų pastatas – tai Girkančių dvaro rūmai, tinkuoti geltonu ir baltu tinku.

Privatus Girkančių dvaras Beržėnų valsčiuje minimas nuo 1596 metų. 1717 metais iš Umiastauskių (iš šios giminės kilusi Barbora Umiastauskaitė (Žagarietė), kuri, tikimasi, bus paskelbta palaimintąja) dvaras su 10 dūmų perėjo Jeronimui Sologubui. Vėliau jis priklausė Jonui Butleriui, 1816 metais – Peteriui Palenui iš Kuršo. Palenų giminė turėjo daug dvarų Kurše, jiems priklausė dvaras Jelgavoje.

Panašu, kad rūmai statyti XIX amžiaus pirmoje pusėje. Iš dvaro pastatų išlikęs molinis svirnas su labiau Žemaitijai būdingu keturšlaičiu stogu plačiais kraštais, kad lietus nepatektų ant sienų ir jų neardytų. Tokį pat pastatą, irgi priklausiusį dvarui, paėjėjus toliau galima rasti Gaižaičiuose, sovietiniais metais įkurtoje gyvenvietėje.

Girkančių dvare dar yra šviesių ir raudonų plytų mūro prižiūrėtas ūkio pastatas, priklausantis vietos ūkininkui, keli kiti mažesni pastatai.

„Gaila, kad dvaras nebuvo saugomas. Rūmų mūro sienos suskeldėjusios ir jau po kelerių metų to grožio, kuris dar yra, nebepamatytume,“ – sako Ernestas Vasiliauskas.

Baltai raudona bažnytėlė

Paskutinis stabtelėjimas – Žukančių Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčia, iš tolo šviečianti balta ir raudona spalvomis. Žukančių bažnyčios pradžia siekia XVIII amžių, tada šiame kaime pastatyta koplyčia. 1864 metais kunigas Godliauskas pastatė naują akmens mūro, baltai dažytą koplyčią. Nuo 1936 metų Žukančių koplyčia vadinama bažnyčia. Neogotikinio stiliaus šventovę supa kapinaitės.

„Tokioje išvykoje pėsčiomis gera buvo jausti bundančios gamtos dvelksmą, romantiką ir gyvenimo filosofiją. Įdomu pažinti savo kraštą, kuris atsiskleidžia nematyta puse ir nustebina,“ – sako E. Vasiliauskas, Joniškio rajone keliavęs jau ne pagal vienos upės vagą. Taip pat pažintos Virčiuvio, Sidabros, Platonės, Vilkijos upelių gijomis išraižytos apylinkės.

Ernesto VASILIAUSKO asmeninio archyvo nuotr.

ATSPINDŽIAI: Kelionėje žavi veidrodiniai atspindžiai Švėtėje.

POŽIŪRIS: Ernestas Vasiliauskas sako, kad kelionės savo krašte atradimais gali nustebinti ne mažiau negu svetimi kraštai.

KRAŠTAI: Molinio Girkančių svirno pastogės kraštai labai platūs, galima po jais pasislėpti nuo lietaus.

LIKUČIAI: Išnirus iš miško prieš akis iškyla baigiantys griūti Girkančių rūmai.

SVIRNAS: Girkančių dvaro molinis svirnas dar gerai išsilaikęs.

ĄŽUOLAS: Pakeliui praeisite galingą Mikaičių ąžuolą, paženklintą kryželiu.

RIEDULIAI: Švėtės pakrantėse daug lauko akmenų.

SPALVA: Į Švėtę įtekantis durpingas Juodupis jos vandenis nudažo juodai.

BAŽNYČIA: Tarp medžių išnyra baltai raudona Žukančių bažnytėlė.

PAVEIKSLAS: Mažoje Šakynos bažnytėlėje išsiskiria Marijos Magdalietės paveikslas, tapytas ant zakristijos durų.

IŠSKIRTINUMAS: Šakynos Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia – nedidelė, sumūryta iš lauko akmenų.

Autorės nuotr.

MARŠRUTAS: Kelias vingiavo pagal Švėtės upės vagą nuo Šakynos iki Žukančių.