Nuo muzikos aukštumų – į kiekvieno širdį

Švie­sos te­ma – pa­grin­di­nė

Iš Ma­žei­kių ki­lu­siai Rai­mon­dai Ska­bei­kai­tei – 28-eri, o jos biog­ra­fi­jo­je – tiek iš­kal­bin­gų fak­tų! Bū­da­ma še­šio­li­kos ji ta­po Lie­tu­vos na­cio­na­li­nio jau­nų­jų di­ri­gen­tų kon­kur­so nu­ga­lė­to­ja. Vė­liau lai­mė­jo pir­mą­ją vie­tą cho­ri­nių kū­ri­nių kon­kur­se "Vox Juventutis‘12", de­biu­ta­vu­si su sa­vo kom­po­zi­ci­ja "Ly­dint te­kan­čią sau­lę". Po me­tų jos kū­ri­nys cho­rui "Lux Mun­di" vėl pel­nė šio kon­kur­so nu­ga­lė­to­jo var­dą ir pub­li­kos sim­pa­ti­jų pri­zą.

Nuo 2013 me­tų mu­zi­kė gy­ve­na Gra­ce (Aust­ri­ja), stu­di­juo­ja Mu­zi­kos ir sce­nos me­nų uni­ver­si­te­te. Čia su pa­gy­ri­mu bai­gė cho­ri­nio di­ri­ga­vi­mo ba­ka­lau­ro stu­di­jas. Su­si­do­mė­ju­si or­kest­ri­niu di­ri­ga­vi­mu, tę­sė stu­di­jas, šiuo me­tu stu­di­juo­ja or­kest­ri­nį di­ri­ga­vi­mą ma­gist­ran­tū­ro­je pas pro­fe­so­rių Volf­gan­gą Dior­ne­rį (Wolf­gang Dörner). Dar ji dės­to Gar­co Jo­hann-Jo­seph-Fux kon­ser­va­to­ri­jo­je, va­do­vau­ja vo­ka­li­niam an­samb­liui "Ho­rus Vo­cals", ku­ria­me ir pa­ti dai­nuo­ja. Di­ri­gen­tė jau va­do­va­vo ne vie­nam cho­rui, bu­vo pu­čia­mų­jų or­kest­ro me­no va­do­vė ir ka­pel­meis­te­rė. Šie­met de­biu­ta­vo di­džiau­sio­je Gra­co kon­cer­tų sa­lė­je kaip di­ri­gen­tė – di­ri­ga­vo cho­rui ir or­kest­rui V. A. Mo­zar­to-G. F. Has­so "Re­quiem KV 626" ir Sie­ben Klangr­äu­me ne­baig­tiems Mo­car­to "Re­quiem" frag­men­tams.

Kon­cer­tai su "Po­li­fo­ni­ja" – jos, cho­ro di­ri­gen­tės, de­biu­tas Lie­tu­vo­je: spa­lio 31-ąją 18 va­lan­dą – Nau­jo­sios Ak­me­nės šv. Dva­sios At­siun­ti­mo baž­ny­čio­je, o lapk­ri­čio 1 die­ną 16 va­lan­dą – Šiau­lių šv. apaš­ta­lų Pet­ro ir Pau­liaus ka­ted­ro­je. Prog­ra­mo­je ša­lia A. Buch­ne­rio, J. Brahm­so, F. Men­dels­soh­no, F. Mar­ti­no kū­ri­nių skam­bės ir R. Ska­bei­kai­tės kū­ri­nys "Lux mun­di".

– "Ly­dint te­kan­čią sau­lę", "Lux mun­di" – tur­būt neat­si­tik­ti­nai jū­sų kū­ry­bo­je do­mi­nuo­ja sau­lės, švie­sos mo­ty­vas?

– Ne, neat­si­tik­ti­nai. Tai, ką pa­si­rin­kau pro­gra­mai su "Po­li­fo­ni­ja" be­veik vis­kas yra su­si­ję su švie­sa. Mes da­bar gy­ve­na­me to­kiu lai­ko­tar­piu, kai įsi­lei­džia­me per daug įta­kos iš po­li­ti­kos, bui­ties, pra­ran­da­me vi­di­nę švie­są, ra­my­bę, pa­si­ti­kė­ji­mą žmo­giš­ku­mu, žmo­giš­kuo­ju pra­du.

Ka­dan­gi aš pa­ti tu­rė­jau as­me­ni­nių skau­du­liu­kų, man la­biau­siai pa­vyks­ta nuo jų ap­si­va­ly­ti, kai pa­si­ne­riu bū­tent į to­kią mu­zi­ką. Ma­nau, kad švie­są tu­rė­tu­me skleis­ti ypač per mu­zi­ką, pa­ju­din­ti kiek­vie­ną klau­sy­to­ją, su­ras­ti pa­ky­lė­ji­mą.

Aust­ri­jo­je jau­čia pa­gar­bą

– Aust­ri­jo­je esa­te lyg mu­zi­kos am­ba­sa­do­rė tarp Lie­tu­vos ir Aust­ri­jos, or­ga­ni­zuo­ja­te bend­rus aust­rų ir lie­tu­vių mu­zi­ki­nius pro­jek­tus, su kon­cer­tais at­va­žiuo­ja­te į Lie­tu­vą. Kaip se­ka­si?

– Vis­kas pra­si­dė­jo dar cho­ri­nio di­ri­ga­vi­mo stu­di­jo­se. Di­ri­gen­tės Mir­ga Gra­ži­ny­tė-Ty­la, Gied­rė Šle­ky­tė ir­gi mo­kė­si Gra­ce, to­dėl gar­sas apie lie­tu­vių di­ri­gen­tes jau pa­skli­dęs. Aust­rai ver­ti­na mus, nes at­va­žiuo­ja­me su stip­riu tech­ni­niu, ma­nua­li­niu pa­si­ruo­ši­mu. Kai ku­rie, įsto­ję į ma­gist­ro stu­di­jas iš ki­tų ša­lių, net ne­pa­sie­kia to ly­gio.Teo­ri­niai da­ly­kai – vie­na, bet tai, kas su­si­ję su mu­zi­ka­lu­mu, di­ri­ga­vi­mo tech­ni­ka, esa­me la­bai stip­riai pa­si­ruo­šę.

Tur­būt dėl to aš ga­vau dar­bą Gra­co kon­ser­va­to­ri­jo­je, nors bu­vo la­bai di­de­lis kon­kur­sas, du tu­rai. Jie ieš­ko­jo žmo­gaus, ku­ris ga­lė­tų dirb­ti su cho­ri­ne mu­zi­ka, o Bal­ti­jos ša­lys tu­ri la­bai stip­rias cho­ri­nės mu­zi­kos tra­di­ci­jas. Aš tarp vi­sų pia­nis­tų bu­vau vie­nin­te­lė di­ri­gen­tė, su­ge­bė­jau net ant for­te­pi­jo­no pa­ro­dy­ti, kaip ga­li skam­bė­ti cho­ras. Cho­ri­nis mąs­ty­mo prin­ci­pas man nu­tie­sė la­bai tie­sų ir aiš­kų ke­lią. Ir iki šiol jau­čiu la­bai di­de­lį kon­ser­va­to­ri­jos di­rek­to­riaus pa­si­ti­kė­ji­mą. Ma­to ma­no lie­tu­viš­ką, o gal že­mai­tiš­ką už­si­spy­ri­mą – da­ry­sim, tol, kol pa­da­ry­sim. Jei­gu jau atė­jo­te kaž­ko iš­mok­ti, tai ban­dom!

Lie­tu­viai yra la­bai ger­bia­mi Aust­ri­jo­je, pa­si­ti­kė­ji­mas tuo, ką da­rai, yra 100 pro­cen­tų.

– Gal tai su­si­ję ir su aust­rų mu­zi­ki­niu iš­pru­si­mu, juk Aust­ri­ja la­bai aso­ci­juo­ja­si su mu­zi­ka, kon­cer­tais?

– Su ope­ra – taip, bet dėl mu­zi­ki­nio švie­ti­mo jie at­si­lie­ka. Uni­ver­si­te­te aust­rų yra ma­žiau ne­gu 20 pro­cen­tų, vi­si ki­ti – at­va­žia­vę stu­den­tai. Aust­rai da­bar pa­tys er­zi­na­si, kad rei­kė­tų kaž­ką keis­ti. Stu­di­jos Eu­ro­pos Są­jun­gos stu­den­tams yra ne­mo­ka­mos, bet ir tiems, ku­rie mo­ka, jos kai­nuo­ja pi­giau ne­gu Lie­tu­vo­je.

– Dėl to, kad esa­te iš Lie­tu­vos, tu­ri­te įdė­ti ge­ro­kai dau­giau pa­stan­gų?

– Vis­kas pri­klau­so nuo to, kiek tu pa­ts sten­gie­si iš­mok­ti bend­rau­ti, priim­ti ki­tą kul­tū­rą, nie­ko ne­teis­ti, ne­smerk­ti. Ir Lie­tu­vo­je yra pro­ble­mų, ko­dėl aš tu­riu aiš­kin­ti aust­rui: jūs ne taip da­rot! Aš ga­liu pa­keis­ti! Ir nau­do­juo­si ta pro­ga.

Nie­kas nea­teis ir, pa­dė­jęs ant lėkš­tu­tės, ne­pa­sa­kys: pa­siimk! Tau pa­čiam rei­kės ne vie­ną pro­jek­tą pa­da­ry­ti, ne vie­ną kar­tą įro­dy­ti sa­vo ver­tę, kad kaž­kas pa­kvies­tų. Rei­kia be­ga­li­nio įdir­bio. Ma­nau, kad ir Lie­tu­vo­je tas pa­ts.

Aš vi­sa­da sa­kiau, kad iš­va­žia­vau į Aust­ri­ją ne dėl to, kad no­riu pa­bėg­ti iš Lie­tu­vos, aš no­riu at­vež­ti kaž­ką nau­jo, kad mu­zi­kos švie­ti­mo si­tua­ci­ja pa­ge­rė­tų. Ma­nau, kad ir cho­ri­nę mu­zi­ką ga­li­ma pa­da­ry­ti pa­trauk­lia.

– Kaip ją pri­si­jau­kin­ti?

– Man la­bai pa­tin­ka, kad kon­cer­te su "Po­li­fo­ni­ja" bus lek­to­rius – dr. Li­nas Ba­lan­dis ("Po­li­fo­ni­jos" me­no va­do­vas ir vy­riau­sia­sis di­ri­gen­tas) kal­bės apie kū­ri­nius.

Su lek­ci­niais kon­cer­tais su­si­dū­riau gal prieš pen­ke­rius me­tus Vei­ma­re, kai bu­vau J. S. Ba­cho aka­de­mi­jo­je. Ma­čiau, kad pub­li­ka sė­di at­merk­tom akim, iš­plės­tom au­sim. Tai nė­ra tik mu­zi­kos at­li­ki­mas, su­ži­nai, ką jau­tė kom­po­zi­to­rius, koks lai­ko­tar­pis, sak­ra­li­nė ar pa­sau­lie­ti­nė mu­zi­ka, ar jo­je yra po­van­de­ni­nių sro­vių, ku­rias klau­sy­da­mi ga­lė­tu­me at­ras­ti. Man lek­ci­jų idė­ja yra to­bu­la. Tai – įžan­ga, kaip cho­ri­nę mu­zi­ką pa­da­ry­ti pa­trauk­lia.

Vie­no­je kon­cer­tų sa­lė­je Vo­kie­ti­jo­je bu­vo at­lik­ta ap­klau­sa. Klaus­ta, ar jūs esa­te bai­gęs mu­zi­ki­nį iš­si­la­vi­ni­mą – 40 ar 50 pro­cen­tų atė­jo į kon­cer­tą su mu­zi­ki­niu iš­si­la­vi­ni­mu. O į klau­si­mą, ar no­rė­tu­mė­te, kad prieš kon­cer­tą bū­tų paaiš­kin­ta, bū­tų įžan­ga, 80 pro­cen­tų pa­sa­kė – taip.

Spal­vo­tos par­ti­tū­ros ir lais­vė kal­nuo­se

– Esa­te tem­pe­ra­men­tin­ga, ryš­ki as­me­ny­bė. Kas jus įkve­pia?

– Ma­no kū­ry­bi­nis įkvė­pi­mas yra skai­ty­mas. Kai skai­tau, aš jau gir­džiu mu­zi­ką. Jei­gu teks­tas stip­rus man as­me­niš­kai, aš per ke­lias va­lan­das ga­liu pa­ra­šy­ti kū­ri­nį.

Vi­sa­da re­miuo­si teks­tu – ne­svar­bu, ar vo­kiš­ką, ar ita­liš­ką kū­ri­nį di­ri­guo­ju, aš tu­riu ži­no­ti kiek­vie­ną žo­dį, man tai su­tei­kia žy­miai dau­giau pra­smės ir har­mo­ni­jai, ir rit­mi­kai. Aš tu­riu vi­sus mu­zi­ki­nius ele­men­tus ir juos ga­liu ap­jung­ti teks­tu, ga­liu su­ras­ti si­no­ni­mų žo­džiui ir spal­vin­ti vie­ną akor­dą skir­tin­go­mis spal­vo­mis.

– Va­di­na­si, jū­sų par­ti­tū­ros yra spal­vo­tos?

– Taip, spal­vo­tos. Rau­do­na spal­va – vi­soms for­te di­na­mi­koms, mė­ly­na – pia­no ar­ba di­mi­nuen­do, ža­lia – emo­ci­jos, o gel­to­na – tem­pai. Tai ma­no spal­vų kal­ba.

– Anks­čiau di­ri­gen­tės mo­te­rys daž­niau­siai tik mo­kyk­los cho­rui va­do­vau­da­vo, o da­bar Lie­tu­vą gar­si­na vie­na už ki­tą ryš­kes­nės di­ri­gen­tės. Vyks­ta virs­mas?

– Ar ma­tė­te nors vie­ną mo­te­rį, ku­ri sto­vė­tų prie­šais vals­ty­bi­nį cho­rą ir va­do­vau­tų vals­ty­bi­niam cho­rui? Iki šiol va­do­vau­ja tik vy­rai.

Aust­ri­jo­je aš vi­siš­kai ne­si­jau­čiu ig­no­ruo­ja­ma, ar di­ri­guo­čiau sim­fo­ni­niam or­kest­rui, ar cho­rui. Jei­gu ge­rai dir­bi sa­vo dar­bą – dirbk, nie­kas ne­tik­ri­na, ar tu iš tie­sų mo­te­ris. Ab­sur­das!

Kar­tais jau­čia­ma įtam­pa, bet kai pra­dė­jau stu­di­juo­ti or­kest­ri­nį di­ri­ga­vi­mą, pa­sa­kiau sau: ne vi­si vy­rai ga­li di­ri­guo­ti taip, kaip aš di­ri­guo­ju, tai ko­dėl tu­riu ner­vin­tis, kad esu mo­te­ris?

Kai iš­va­žia­vau mo­ky­tis į Vil­niaus Juo­zo Tal­lat-Kelp­šos kon­ser­va­to­ri­ją, tie­są sa­kant, ne­ži­no­jau, kur sto­ju. Bu­vau nu­spren­du­si stu­di­juo­ti che­mi­ją. Bet įsto­jau į kon­ser­va­to­ri­ją ir bai­gė­si ma­no che­mi­ja.

– Ir pra­si­dė­jo mu­zi­kos al­che­mi­ja?

– Tik­rai! Mu­zi­ko­je rei­ka­lin­ga ir fi­zi­ka, ir ma­te­ma­ti­ka, net bio­lo­gi­ja, nes rei­kia ge­rai ži­no­ti žmo­gaus san­da­rą, ana­to­mi­ją, kaip tei­sin­gai kvė­puo­ti. Yra vis­ko są­ry­šis. Di­ri­ga­vi­mas net ir ast­ro­no­mi­ja! Tu­ri gi­lin­tis, bū­ti pla­taus aki­ra­čio, kad ga­lė­tum pa­si­rink­ti įdo­mų re­per­tua­rą.

– Jums tik 28-eri, bet jū­sų kū­ry­bi­nės veik­los są­ra­šas ne­tel­pa į ke­lis pus­la­pius. Ar dar lie­ka lai­ko kam nors be mu­zi­kos?

– Aust­ri­jo­je at­ra­dau kal­nus. Kai li­pi į kal­nus, gal­vo­ji tik apie gam­tą, ne­pa­ju­di­na­mą ga­ly­bę ir apie lais­vę vir­šu­je. Vie­nin­te­lis at­si­kvė­pi­mas – vir­šū­nė­je, kai ga­li pa­si­žiū­rė­ti į vis­ką iš vir­šaus, be stre­so, ra­miai. Kiek­vie­no­je stre­si­nė­je si­tua­ci­jo­je mes iš kar­to ei­na­me į emo­ci­ją, o bu­diz­mas sa­ko: at­si­trauk, pa­žiū­rėk į sa­ve iš šo­no, pa­žiū­rėk į si­tua­ci­ją iš vi­sų kam­pų, ką ga­li pa­keis­ti – keisk, ko ne­ga­li – ne­keisk. Bū­da­ma Aust­ri­jo­je, aš kei­čiu ką ga­liu, kad pa­siek­čiau ge­riau­sią re­zul­ta­tą.

– Ar su­grį­ši­te į Lie­tu­vą?

– Kai grįž­tu čia, gal­vo­ju: bū­tų ge­rai, bet ar ma­nęs rei­kia, ką aš veik­siu? Jei­gu gau­čiau pa­siū­ly­mą, ku­riam sa­ky­čiau "taip" – grįž­čiau, nes no­ras per­duo­ti vis­ką, ką ga­vau, yra di­des­nis už bet ką.

Pir­mai­siais me­tais grįž­da­vau la­bai re­tai. Kar­tą, grį­žu­si ru­de­niop vaikš­čio­jau po Ma­žei­kius, ėjau į tur­gų, žiū­rė­jau į žmo­nių vei­dus ir jie man pa­si­ro­dė to­kie nu­si­ka­ma­vę, iš­se­kę. Man net šir­dį su­spau­dė, aš ne­be­ga­lė­jau kvė­puo­ti. Tai bu­vo ką tik įve­dus eu­rą.

Da­bar si­tua­ci­ja kei­čia­si ir žmo­nės lais­vė­ja, esa­me ge­ra­me ke­ly­je, tik tam ke­liui rei­kia vi­sų pa­stan­gų.

Kaž­kur gi­liai pas kiek­vie­ną yra švie­sa, tai – fak­tas, bet ją pa­ža­din­ti rei­kia be­ga­li­nių pa­stan­gų. Jei­gu aš bent vie­ną žmo­gų pa­lie­siu tuo, ką da­rau, man bus lai­mė­ji­mas.

Sa­vo mei­lę mu­zi­kai ir ener­gi­ją duo­du ir do­va­no­ju neap­rė­pia­mais kie­kiais, man vi­siš­kai ne­gai­la, aš ga­liu sa­vo šir­dį ati­duo­ti, pa­siau­ko­ti, jei­gu ma­tau, kad yra svar­bu. Nes mu­zi­ka yra ne apie ma­ne, o apie vi­sus tuos, ku­rie sė­di už ma­no nu­ga­ros ir klau­so­si.