Naujausios
Afrikietiška laimė karinio konflikto zonoje
Kapitonas Arūnas Jurgaitis, Karinių oro pajėgų Aviacijos bazės Transporto lėktuvų eskadrilės A grandies vadas, mėnesį Afrikoje lėktuvu C-27J „Spartan“ gabeno krovinius. Skraidymo maršrutas driekėsi į Čadą, Centrinės Afrikos Respubliką, Nigerį, Malį, Burkina Fasą.
Pasak lakūno, net sudėtingiausiomis sąlygomis gyvenantys afrikiečiai jaučiasi laimingi.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Spartus pasirengimas
Misijoje Lietuvos kariai teikė paramą Prancūzijos operacijai „Sangaris“, kuria siekiama stabilizuoti padėtį Centrinės Arfikos Respublikoje (CAR). Dešimties lietuvių taktinis oro transportavimo vienetas, kuriam vadovavo įgulos vadas kapitonas A. Jurgaitis, Afrikoje praleido mėnesį.
Kad tikrai teks vykti į Afriką, A. Jurgaitis sužinojo iki skrydžio likus porai mėnesių. Prasidėjo pasirengimas: išgyvenimo kursas Lietuvoje, šaudyba, teorijos užsiėmimai, treniruoklis Italijoje. Paryžiuje, KOP štabo vadavietėje, lietuviams buvo pristatyta situacija regione, užduotys.
Misijai, kaip įprasta, rengėsi dvi sudėtys – 20 žmonių.
Kad bazuosis Čade ir iš ten skraidys į CAR, paaiškėjo likus tik maždaug trims savaitėms iki išvykimo.
„Labiau tikėjomės skristi į šalia pusiaujo esantį Gaboną. Čadas – visai kitokio klimato šalis, pusiau dykuma, beveik be lietaus sezono. Psichologiškai kitaip veikia – kur žalia, o kur dykuma ir karštis“, – šypsosi A. Jurgaitis.
Kapitonas suskaičiuoja: jei skristume tiesiai iš Šiaulių į CAR, tektų įveikti 5727 kilometrus. Jei šį atstumą nukreiptume ne į pietus, o tiesiai į šiaurę, perskristume Šiaurės ašigalį ir atsidurtume Aliaskoje, Kanadoje.
„Įspūdingas skrydis. Perskridus Viduržemio jūrą, prasideda dykuma. Liūdnas vaizdas: 6–7 valandos dykumos. Lietuvoje tokias valstybes, kaip Čadas, CAR, ne visi žino, o jų dydis – maždaug kaip Ukraina. Per šalį su „Spartanu“ tekdavo skristi kelias valandas“, – sako A. Jurgaitis.
Pabėgėliai nenori namo
„Visoje CAR, kur bepažiūrėsi, gyvenama. Lyg ir džiunglės, jose – mažyčiai ir didesni kaimeliai, praminti takai, keliai“, – apie vaizdą iš dangaus pasakoja A. Jurgaitis.
A. Jurgaičio teigimu, karinis konfliktas CAR kilo po paskutinio prezidento nuvertimo: krikščionys keršija buvusio musulmonų prezidento palaikytojams už buvusį režimą.
CAR konfliktas, pasak A. Jurgaičio, nėra intensyvus – kaip ir merdintis. Dažniausiai užpuolimai, susišaudymai vyksta, kai kariai lydi pabėgėlių kolonas. Daugiausiai užpuolimų tenka savo misiją vykdantiems Afrikos kariams.
CAR, šalia sostinės Bangio oro uosto, yra didžiulė pabėgėlių stovykla. Kiek joje tiksliai yra žmonių, nežinoma, nes pagal tarptautinę teisę kariai įeiti negali, o vietinės policijos beveik nėra, ji neefektyvi. Vietinių teigimu, būna ir 30 tūkstančių, ir 60 tūkstančių pabėgėlių.
„Sąlygos stovykloje labai vargingos. Nors šalyje jau gana saugu gyventi, pabėgėliai raginami grįžti namo, bet, ko gero, namuose gyvenimas nebuvo saldus. Stovykloje jie gauna humanitarinę pagalbą ir nelabai skirstosi. Patys prancūzai stebisi“, – sako A. Jurgaitis.
Nerealus karštis
CAR nuo Čado į pietus yra nutolusi apie tūkstantį kilometrų – apie 2 valandos skrydžio.
Išvakarėse prieš skrydį vykdavo saugumo instruktažas, jame niekada nebuvo pasakyta, kad yra saugu. Bet padėtis kisdavo: „Situacija ramesnė“, „konfliktas intensyvėja“. Kariai lėktuve turėjo ginklus, juos užsidėdavo įskridę į CAR.
Dieną Čade temperatūra būdavo +40. Pasak A. Jurgaičio, atrodytų, nerealus karštis, bet jis malonus, nes gana sausa, o CAR temperatūra „tik“ 30–33 laipsniai, bet drėgna, todėl jautiesi kaip pirtyje.
Lietuviai CAR buvo gegužės mėnesį, kai tik prasideda lietaus sezonas, tad kasdienių audrų dar nebuvo.
Dėl šilumos ir drėgmės viskas greitai auga, bet žmogui, pasak A. Jurgaičio, – sudėtinga. Misijos dalyviai džiaugėsi, kad nebuvo prasidėjęs uodų sezonas, nes didelis pavojus susirgti maliarija.
Daugybė ginkluotų karių
Čadas šiaurėje – visiška dykuma, tolstant į pietus, po truputį atsiranda pusdykumė, savana. „Vaizdas liūdnas. Jei pakyla didesnis vėjas, smėlį pusto taip, kaip pas mus sniegą. Kartu skrieja ir plastikiniai daiktai, atrodo, ore sumaištis, kažkas svetimo“, – sako lakūnas.
Saugumo padėtis Čade, nors ten ir nėra karinio konflikto, dėl kriminogeninės situacijos nėra gera, iš stovyklose kariams išvykti nerekomenduojama, o kartais ir draudžiama.
Lietuvių buvimo Čade laiku sostinėje Ndžamenoje buvo nušautas policijos vadas. Šalies prezidentas yra silpnas, didelė korupcija.
A. Jurgaitis net Afganistane nebuvo matęs tiek karių su užtaisytais „kalašnikovais“, kiek Čade. Visa tai susiję su prezidento rūmais, apsauga.
„Tai irgi parodo, kad šalyje nėra ramu. Gerai, kad bent nematėme civilių su ginklais, nes karys dar kelia pasitikėjimą. Nors Čadas ir skurdi valstybė, labai priklausoma nuo Prancūzijos ir JAV paramos, bet turi didelę, vieną iš efektyviausių regione kariuomenių, kuri dar gali padaryti tvarką“, – sako A. Jurgaitis.
Laimės receptas
Kokiu maršrutu važiuoti į miestą, rekomenduodavo Karo policija. Ndžamenoje, pasak A. Jurgaičio, santykinai tvarkinga. Krenta į akis gatvėje vidury dienos miegantys žmonės. Karštis nežmoniškas, nereikia nei pasikloti, nei užsikloti, tik susirasti šešėlį. Net ir naktį pilna gatvėje miegančių žmonių.
Kone visose gatvėse vyksta prekyba. Populiariausia prekė – kuras, supiltas į 1 litro pakuotes nuo mineralinio vandens.
Vietiniai buvo suorganizavę turgelį, ten lietuviai pirkdavo vaisių. Mažyčiai bananai, Lietuvoje brangūs ir vadinami ekologiškais, ten – tiesiog vietiniai bananai, labai gardūs, saldūs, kvapūs. Tame pačiame turgelyje pardavinėjama ir „Coca-cola“. Vienas iš lietuvių lakūnų atkreipė dėmesį: kai pardavėjai padavė 10 tūkstančių vietos pinigų (apie 15 eurų), ji nežinojo, kiek atiduoti.
Prancūzų bazėje veikė vietinė „kavinė“ – būdelė, apkabinėta užtiesalais. Maistas joje, sako A. Jurgaitis, skanus, paragauti buvo įdomu. Tik mano, kad patiekalai kiek pritaikyti europiečiams.
„Ir prancūzai sakė, ir patys pastebėjome: žmonės Afrikoje yra labai laimingi, jie negyvena pasaulio problemomis, nežino apie tą pačią Europą, šiek tiek nutuokia apie Prancūziją. Klausosi vietinės muzikos ir džiaugiasi, kad nugyveno vieną dieną. Kita diena – ir vėl didžiulė laimė. Laimingi, šypsosi. Kitokie poreikiai, kitoks mąstymas ir požiūris į gyvenimą“, – šypsosi lakūnas.
Afrikiečiai mėgsta žaisti futbolą, tad lietuviams į akis krito geri stadionai ir CAR, ir Čade. "Idiliškas vaizdelis: tūpdami turėdavo įskristi į Kamerūno teritoriją, o ten vaikai dykumoje visada žaisdavo futbolą“, – juokiasi lakūnas.
Sulaukė pagyrimų
„Spartano“ skraidymo maršrutas driekėsi ne tik tarp Čado ir CAR. Lietuviai buvo ir Nigeryje, Malyje, Burkina Fase.
„Diena prabėgdavo nerealiai greitai. Keldavomės saulei dar nepatekėjus, o grįždavome jau nusileidus. Skrendi ir skrendi. Krovinys – nuo vandens iki šovinių, – sako A. Jurgaitis. – Statistika yra, bet niekada nežinai, kas tavo lėktuve buvo svarbiausia. Gal žmogus, kuris sutvarkė satelitinį telefoną ar pastatė internetinę lėkštę, dėl kurios kariams pasaulis vėl pasidaro prieinamas.“
Lietuviai skraidino ir riaušių policininkus, kurie turi teisę naudoti jėgą prieš civilius. Vėliau jie pasakojo, kad pakako parodyti, ką darys, jei žmonės neišsiskirstys.
Pažiūrėti, kaip kariai vykdo užduotis, „Spartanu“ skrido „Sangaris“ operacijos vadas, pavaduotojas.
Per mėnesį lietuviai viršijo 100 valandų skrydžių limitą, prireikė pratęsimo. Lietuviams teko skristi ir į ekstra organizuotą skrydį, kai sugedo užduotį turėjęs atlikti lėktuvas.
Prancūzai lietuvius gyrė už laiku (arba net anksčiau) atliktas užduotis, žadėjo perduoti kitoms šalims pavyzdį, kaip reikia atlikti darbą.
Prancūzai, pasak A. Jurgaičio, Lietuvą žino jau vien dėl to, kad Šiauliuose dislokuoti NATO oro policijos misiją vykdantys junginiai.
„Kiekvienoje bazėje prieidavo prancūzų karių pasisakyti, kelintais metais buvo pas mus Aviacijos bazėje Šiauliuose. Dauguma nustebdavo, iš kur mes atsiradę ir kad tiek mūsų mažai. Net ir aukšti karininkai, generolai“, – šypsosi A. Jurgaitis.
Specialiu koridoriumi
Pasak A. Jurgaičio, skrydžiai Europoje ir Afrikoje skiriasi. Europoje erdvė labai padalinta, ore pilna lėktuvų, viskas kontroliuojama radarais. Afrikos padangėje nėra intensyvaus eismo, kone viskas pagrįsta piloto pranešimais, dispečeris yra informacinio pobūdžio.
Kadangi lietuviai skraidė prancūzų misijoje, skrydžiai būdavo planuojami Lione, Prancūzijoje. „Spartanui“ būdavo išskirtas specialus koridorius.
„Afrikiečiai dispečeriai mums labai patiko, nors nė su vienu nekalbėjome gyvai, tik per radijo ryšį. Tokie optimistai! Ypač CAR būdavo smagu pasikalbėti, ir mus pagirdavo, ir mes pagirdavome. Buvome aktyvūs skraidytojai, į sostinę Bangį per dieną atskrisdavome tris, kartais keturis kartus. Tad vienas dispečeris sveikinosi: „Hello again, again and again!“ ("Labas vėl, vėl ir vėl")“, – juokiasi A. Jurgaitis.
Lakūnas džiaugiasi, kad ypač puikiai misijoje pasirodė „Spartanas“.
„Iš pradžių nerimavome, ką reikėtų daryti, jei koks rimtesnis gedimas, ar reikėtų gauti detalių. Lėktuvas dirbo beveik be gedimų. Tik skrendant namo pradėjo ožiuotis, gal pavargo“, – apie „Spartaną“, kaip apie žmogų, kalba A. Jurgaitis.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
LAKŪNAS: Kapitonas Arūnas Jurgaitis namuose ilgai neužsibūna. Jau ryt išskrenda dviem savaitėms į Bulgariją, į Europos oro transporto pajėgumų mokymus.
Asmeninio albumo nuotr.
VAIZDAS: Iš lėktuvo matyti CAR sostinės Bangio oro uostas ir pabėgėlių stovykla.
KRAŠTOVAIZDIS: Čado kraštovaizdis.
TURGELIS: Po didžiuliu fikusu – vietinių turgelis.
SĄLYGOS: Iš pradžių lietuviams teko pagyventi ir šiose palapinėse.
LĖKTUVAI: „Spartanas“ su „kolega“ „Transaliu“ Ndeleje.
RIKIUOTĖ: Transportinių lėktuvų rikiuotė Ndžamenos oro uoste.
TAKAS: Žmonės šalia pakilimo tako Bangio oro uoste.
KASDIENYBĖ: Afrikietės neša krovinius šalia „Spartano“.
ATSTUMAI: Kapitonas Arūnas Jurgaitis ant Europos žemėlapio sudėjo taškus, rodančius, kokius atstumus tekdavo skraidyti Afrikoje.