Naujausios
Pavienės bitės pranoksta vabzdį ir žmogų. Tokią išvadą padarė Šiluvoje gyvenantis Valdas Mikolaitis, trejus metus stebėjęs, filmavęs ir aprašinėjęs laukines bites. Kiekviena su pavienėmis bitėmis praleista diena tapdavo naujų atradimų pasauliu. Žiūrėdavo, kaip bitės tempiasi lapus, sakus ir pačios susiklijuoja tunelius, į kuriuos neša medų.
„Vaiką išmoko tėvai. O iš ko gyvenimo išmoksta bitės?“ – stebisi Valdas Mikolaitis, sukūręs filmą apie pavienes bites ir laimėjęs Petro Abukevičiaus premiją.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Traukė mikropasaulio paslaptys
Valdas Mikolaitis dirba elektriku. Kaime augusį vyrą traukia paslaptingas mikropasaulis. Vaikystėje stebėdavo namines bites, nes mama dirbo kolūkio bitininke.
Tačiau laukinės bitės buvo tikras atradimas. Juolab, kad apie jas ir informacijos net knygose apie gamtą ir interneto platybėse – šykštu.
Kai Valdas įsigijo mažytį „Canon“ fotoaparatą, taip vadinamą „muilinę“ pradėjo fotografuoti ir filmuoti laukines bites. Išvaikščiojo visas Šiluvos apylinkes, išlandžiojo miškelius, išbraidė pievas.
Kamera įamžinti laukinių bičių gyvenimą nėra paprasta. Kartais tekdavo valandų valandas laukti, kol į savo urvelį sugrįš kroviniu nešina vienišė. Džiaugdavosi, jei per dieną bent ką pavykdavo nufilmuoti.
Laukinės atsiskyrėlės vadinamos pavienėmis bitėmis. Rašytiniuose šaltiniuose V.Mikolaitis yra aptikęs, jog prieš 20 metų Lietuvoje lakiojo apie 2000 skirtingų rūšių pavienių bičių. Vienų rūšių atstovių – gausu, kitos jau įrašytos į Raudonąją knygą.
Tai ne naminės bitės, kurias prie avilio atsisėdęs gali sau filmuoti. Tačiau pavienių bičių paslaptingumas Valdą dar labiau traukė ne tik stebėti ir filmuoti, bet kurti filmą apie jų gyvenimą.
Ėjo nepramintu taku
Apie stambiuosius žinduolius ir paukščius sukurta daug filmų. Eidamas pramintu, standartiniu keliu nelabai kur ir nueisi. Taip savo dėmesį vabzdžiams aiškina V.Mikolaitis.
„Laukinių bičių gyvenimas man buvo atradimas, bet surasti informacijos šaltinių – labai sudėtinga. Tikriausiai, Lietuvoje yra žmonių, išmanančių apie pavienių bičių gyvenimą, bet ta informacija nepatenka į viešas erdves. Ši tema nėra pakankamai atskleista.“ Mokslinėje literatūroje apie bites pateikiami tik sausi faktai, o apie patį jų gyvenimą galima atrasti tik informacijos trupinius. Dokumentiniu filmu šiluviškis siekė pateikti kuo daugiau žinių apie pavienes bites ir sudominti žiūrovą.
Kurdamas filmą, Valdas nesikonsultavo su gamtininkais. „Aš – paprastas žmogelis. Mokslininkai nebūtų su manimi kalbėję.“
Be to, perskaityta ar išgirsta informacija nublanksta prieš savo akimis pamatytą bičių gyvenimą.
Didelis mažo vabzdžio protas
Valdui pavyko užfiksuoti, kaip bitė parsineša lapų, paskui sakų. Sakais suklijuoja lapus, iš jų suformuoja tuneliukus, į kuriuos vėliau neš medų. Naminėms bitėms yra paruošti koriai. O laukinės pačios turi pasiruošti sandėlius nektarui.
Naminės bitės gyvena bendruomenėje, dirba komandoje. Joms vadovauja bitė motinėlė. Tuo tarpu pavienės bitės viską „sugalvoti“ ir viskuo apsirūpinti turi pačios. Galbūt todėl, skiriasi ir jų charakteris. Laukinės bitės – greitesnės, atsargesnės.
Valdas atrado ir užfiksavo įdomių dalykų: kaip bitutės urvelius rausia, sunkias statybines medžiagas gabena, tiksliai juvelyriškai iškarpo medžio lapus ir iš jų skiaučių sakais namelius lipdo...
„Iš kur toks mažas vabzdys visa tai žino ir moka? Juk mažus vaikus moko mamos ir tėčiai. O bitės padeda kiaušinėlius ir žūsta.“
V.Mikolaitis stebėjo ir filmavo trijų rūšių pavienes bites – gauruotakoję, šilkinę vilnabitę ir beržinę lapakirpę. Atrodo, šiek tiek žinių buvo sukaupęs, tačiau gamta pateikė staigmenų bei galvosūkių. „Matau, ką filmuoju, o grįžęs namo dar kelis kartus medžiagą peržiūriu ir pačiam sunku patikėti. Pasirodo, žmonės nieko naujo neišrado, o tik nukopijavo tai, ką jau buvo sukūrusi pati gamta. Pavyzdžiui, kad ir tunelių sistemą.“
Todėl, jo nuomone, nereikėtų ignoruoti to, kas knibžda mums po kojomis arba praskrenda virš galvos. Vabzdžių pasaulis gali parodyti tai, ko ieškome dairydamiesi po svetimus kraštus.
Laukinukes prisiviliojo į kiemą
„Šiandien mačiau, kaip laukinė bitė nuvijo nuo žiedo kamanę, – pasakoja Valdas Mikolaitis. – Kamanės – pačios drąsiausios ir agresyviausios. Jos iš bet kokio žiedo išsiurbs nektarą. Pasieks sunkiausiai pasiekiamą vietą. Kamanės – geriausios augalų apdulkintojos. Tačiau kartais, pasirodo, pabūgsta laukinių bičių. Šios aršiai kovoja tik dėl savo pamėgtų augalų pelėžirnių, dirvinės božainės, vikių.
Šiemet laukines bites Valdas nusprendė prisivilioti arčiau namų.
Prisodino medingų augalų. Įrengė specialius namelius – rąstuose prigręžiojo skylučių. Jose įsikūrė pavienės bitės. Dabar bus galima stebėti ir geriau pažinti jų gyvenimą.
Valdas apgailestauja, kad šiais laikais laukai užsėjami vienodomis kultūromis, todėl nyksta natūralios pievos, o drauge su jomis menksta ir laukinių bičių įvairovė.
Vabzdžiai tapo filmo herojais
Trejus metus filmavęs laukines bites ir sukaupęs unikalių kadrų, Valdas Mikolaitis nusprendė sukurti filmą apie pavienių bičių gyvenimą.
Vėl teko mokytis videoredagavimo ir kitokių iki tol neišbandytų dalykų. Elektriku dirbantis vyras pats rinko informaciją, kūrė scenarijų ir daugybę kartų jį perrašinėjo. Juk kuriant dokumentinį filmą, reikia atsižvelgti į turimą medžiagą. Gamtos nesurežisuosi, bitei nepasakysi, kada ir kur skristi.
Pats Valdas filmavo ir įgarsino. Tėtei padėjo sūnūs Ignas ir Justas, parinkdami muziką ir kai kurias filmuotos medžiagos spragas užpildę animacija.
Valdas pasakoja, jog nelengva buvo visą filmą sutalpinti į 51 minutę. Per trejus metus sukaupė labai daug unikalių kadrų. „Bet reikėjo gerai pasverti, ar viskas, kas įdomu man, bus įdomu ir žiūrovui. Reikėjo suspausti, palikti tik esmę, kad žiūrovui nenusibostų.“
Nors filmuota paprastu, mėgėjišku fotoaparatu, kai kurie kadrai – gana ryškūs. Tačiau mėgėjiška kamera šiek tiek varžė galimybes. Pavyzdžiui, negalėjo parodyti sulėtinto veiksmo. Taigi, montuojant kokybė šiek tiek nukentėjo.
Kurdamas filmą Valdas negalvojo apie dalyvavimą konkurse. Jo svajonė buvo įrodyti, jog net mažyčiu fotoaparatu, pasitelkus kompiuterines programas, galima sukurti gana kokybišką mėgėjišką filmą. Tam nereikalinga nei įmantri technika, nei specialus išsilavinimas – užtenka didelio noro, kantrybės, užsispyrimo.
Dar vienas tikslas buvo įnešti savo indėlį į bendrą žinių ir informacijos aruodą: „Nuolat naudojuosi internetu, ieškau įvairios informacijos, todėl norėjau ir pats kažką pateikti visuomenei.“
Premija – netikėtumas
Iš interneto V.Mikolaitis sužinojo ir apie Petro Abukevičiaus konkursą. Nusprendė pateikti savo filmą. Nors laimėti nesitikėjo. Kiti kūrėjai, veikiausiai, dirba geresne technika, turi specialistų komandas. O jis tarsi ta pavienė bitė viską turėjo pats sugalvoti ir padaryti.
Tačiau Valdo filmo herojai mažyčiai vabzdžiai labiausiai sudomino vertinimo komisiją. Jo filmas „Pavienės bitės“ pripažintas geriausiuoju 2013 metų filmu apie gamtą ir pelnė Petro Abukevičiaus premiją.
„Pavienės bitės“ – tai intriguojantis trijų dalių pasakojimas apie šių bičių biologiją, namų kūrimą ir rūpinimąsi savo palikuonimis.
Kasmetinę Petro Abukevičiaus premiją 1998-aisiais įsteigė Aplinkos ir Kultūros ministerijos ir Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija garsiam režisieriui ir operatoriui, gyvosios gamtos dainiui Petrui Abukevičiui atminti ir siekiant skatinti tęsti jo misiją – kurti filmus apie gamtą.
Šiluviškis Valdas Mikolaitis tapo 14 – uoju konkurso laureatu. Tai paskatino jį ir toliau filmuoti gamtą. Gamtos tema Valdas svajoja sukurti ir meninį filmą.
Asmeninės nuotr.
HEROJĖS: Laukinės gauruotakojė, vilnabitė ir beržinė lapkirpė tapo filmo „Pavienės bitės“ herojėmis.
KŪRĖJAS: Šiluviškis Valdas Mikolaitis savo pomėgį stebėti gamtą pavertė kūryba.
ĮKVĖPIMAS: Kaune gyvenusį ir į kaimą grįžusį Valdą Mikolaitį įkvepia ir ramina gamta.
PREMIJA: Premiją Valdas Mikolaitis dalijasi su sūnumis Ignu ir Justu.
NAMELIS: Valdas Mikolaitis savo sodyboje padarė namelį laukinėms bitėms. Jos gyvena išgręžtose skylutėse.