Naujausios
Durpių įmonė prikėlė Tytuvėnų miestą
Tytuvėnų durpių įmonė atšventė 55 metų savo gyvavimo jubiliejų. Buvęs įmonės direktorius Alfonsas Novikas ir gamybos meistrė Irena Svaldenienė, pasitelkę keletą entuziastingų kolegų, per draugus, gimines ir pažįstamus surado į kitus Lietuvos kampelius nuklydusius buvusius įmonės darbuotojus ir sukvietė juos į susitikimą po 55 metų.
Bronislava BUCHIENĖ
Tytuvėnų gimnazijos mokytoja,
Agnė BUCHAITĖ
Tytuvėnų regioninio parko kultūrologė
Susitikimas po 55-erių metų
Tytuvėniškiai nusprendė paminėti miestui labai svarbios jau daugiau kaip pusšimtį metų gyvuojančios durpių įmonės jubiliejų, sukviesti kaip galima daugiau buvusių darbuotojų, prisiminti gyvus ir jau Anapilin išėjusius.
Jubiliejinis renginys prasidėjo šv. mišiomis, kurias aukojo klebonas kun. Rimantas Žaromskis. Jų metu buvo meldžiamasi už visus, buvusius ir esamus, gyvus ir mirusius durpių įmonės darbuotojus. Rožėmis išdabintoje bažnyčioje šv. mišiose skambėjo ir Dievo žodis, kurį skaitė Aldutis Prapuolenis bei tikybos mokytoja Regina Vaičiulienė. Klebonas dėkojo visiems už jų darbus, skirtus Tytuvėnams, linkėjo Dievo palaimos per visas gyvenimo akimirkas ir gražios šventės džiaugsmo. Durpininkus sveikinęs miesto seniūnas Romas Čerkauskas tvirtino, jog visą socialinę ir materialinę gerovę mieste lėmė Tytuvėnų durpių įmonės plėtra, jos kapitalas bei žmonės. Čia iškilo nauja mokykla, tobulėjo infrastruktūra.
Renginys tęsėsi kavinėje „Žara“. Susitikimą vedė Alf. Novikas ir I. Svaldenienė.
Jie dirbo durpių įmonėje
Prisiminimais dalijosi pirmasis durpių įmonės direktorius. Povilas Jokužis, į Tytuvėnus atvykęs 1958 metų balandį, paskirtas Durpių pramonės valdybos.
Buvo sudaryta trijų specialistų grupė: buhalterė Onutė Kalasauskienė, inžinierius Jonas Dzimidas ir pats Povilas Jokužis. Ši grupė kontroliavo statybininkų darbus. Jie statė gyvenamuosius namus durpyno darbuotojų gyvenamajame rajone, katilinę, kontorą.
Darbininkai ruošė laukus durpių gavybai. Po parengiamųjų darbų 1959 metais buvo įkurta durpių įmonė. Vyriausiuoju inžinieriumi tapo jaunas specialistas Alfonsas Novikas, gamybos viršininke – Aldona Novikienė.
Kaip prisiminė durpių gamybos Tytuvėnuose pradininkas, jam nesunku buvo komplektuoti kadrus. Tuo metu likviduotas Tytuvėnų rajonas, grįžo daug tremtinių. Kaip vieną gražų pavyzdį P. Jokužis prisiminė buhalterę Jadvygą Diksienę. Moteris tremtyje medienos apdirbimo pramonės įmonėje atliko panašų darbą, o durpių įmonėje užsitarnavo gerą vardą ir dirbo iki įmonės reorganizavimo. „Darbas ir kūryba gyvenime atneša laimę“, – sakė pirmasis Tytuvėnų durpių įmonės direktorius. Dėkodami tytuvėniškiai atminimui įteikė tautodailininko Aloyzo Pacevičiaus tapytą Bridvaišio ežero pakrantės peizažą.
Onutė Kalasauskienė visą savo gyvenimą paskyrė Tytuvėnų durpių įmonei. Buvusi buhalterė džiaugėsi produktyviu ir smagiu gyvenimu įmonėje.
Vėliau įmonės direktoriumi tapęs Alfonsas Novikas savo karjerą pradėjo inžinieriumi. Paakintas minties, kad durpės – ateities kuras, jis baigė durpynų paruošimo ir eksploatacijos specialybę KPI.
Devyniasdešimtmetį perkopęs dabar Kaune gyvenantis Petras Lukoševičius apgailestavo, kad iš buvusių bendradarbių rato amžiams pasitraukė daug draugiškų, artimų žmonių ir džiaugėsi, kad gali pabūti tarp senų pažįstamų.
Į įmonę dirbti šis garbus vyras atėjo 1962 metais, norėjo būti, kaip pats sako, kranistu. Direktorius P. Jokužis priėmė jį mokiniu, paskyrė 40 rublių atlyginimą. Kaip prisimena, jau po savaitės perprato aparatūrą, nuo rampos sėmė durpes. Labai patiko ir darbas, ir kolektyvas. Vasarą būdavo įpareigojamas drezina vežioti žmones.
Gamybos baro viršininkė Laima Kandrotienė į durpių įmonę atėjo dar studentė. Dirbo iki 1975 metų, po to persikėlė į Šaukotą. Dabar gyvena Birštone.
Buvęs Seimo narys Jonas Jagminas buvo priimtas šaltkalvio-remontininko mokiniu. Išbandęs traktorininko, ekskavatorininko, žemės ūkio specialisto, kolūkio pirmininko, technikumo direktoriaus, rajono vadovo, viceministro, ministro pareigas, perėjo visas karjeros pakopas. Todėl teigė galįs puikiai suprasti ir įvertinti dirbančiųjų prakaito kainą. J.Jagminas save palygino su paukščiu, kuris, daug apkeliavęs, galų gale grįžta namo. Mat jis vėl įsikūrė viename tylios Tytuvėnų gatvės name.
Trumpai ir linksmai savo darbą Tytuvėnų durpių įmonėje pristatė Antanas Ramanauskas, pagal kurio drezinos signalą buvo galima tikrinti laikrodžius.
Durpynas priklauso vokiečiams
Dabartinis UAB „Tytuvėnų durpės“ vadovas Alfredas Asminavičius pateikė skaičių ir faktų. Aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje buvo per pusketvirto šimto darbuotojų. Šiemet sausio 1 -ąją įmonėje dirbo aštuoniolika žmonių. Sezono metu jų yra iki penkiasdešimties.
Lietuvos rinkai durpių beveik nereikia, viską išveža į užsienį. Paklausios kurui naudojamos pusbriketės.
Keista, bet durpininkystę mūsų šalyje vysto tik vokiečiai, jiems priklauso ir Tytuvėnų durpynai.
Durpių, anot A. Asminavičiaus, aplink Tytuvėnus daug. Per metus surinkta 60 tūkstančių kubų, o atsargų priskaičiuojama 7 milijonai kubų. Todėl direktorius visiems linkėjo kuo geresnės sveikatos, kad durpynai gyvuotų, kad vaikai, kaip tie paukščiai, paskraidę po pasaulį, grįžtų į durpyną ir tęstų tėvų bei senelių pradėtus darbus, tradicijas.
Medinis miestelis
Neseniai Anapilin iškeliavęs tytuvėniškių gerbiamas Tytuvėnų vidurinės mokyklos direktorius Kazimieras Balčiūnas autobiografijoje rašė, kad prieš šešiasdešimt trejus metus, 1951 -aisiais, važiuodamas į paskyrimo vietą, apie Tytuvėnus žinojo tik tiek, kad tai nedidelis, labai apleistas miestelis, apsuptas gražios gamtos.
Ten pat jis džiaugėsi, jog po dešimties metų miesto veidas pakito, buvo pastatyta ir plėtojama durpininkų gyvenvietė, diegiamos naujovės, atsirado ir nauja tipinė 920 vietų mokykla. Būtent durpių įmonė pakeitė socialinę ir materialinę padėtį mediniame miestuke.
Durpynai formavosi po milimetrą
Dažnas žino, kad Tytuvėnų apylinkių kraštovaizdis – ledynmečio palikimas. Kai traukėsi ledynai, susiformavo ežerai ir ežeriukai, aplink plėtėsi pelkės, klostėsi durpynai. Sakoma, kad pastarieji formavosi lėtai, po milimetrą per metus, tačiau durpių sluoksniai vietomis siekia aštuonis metrus, o tai reiškia, kad nenutrūkstamas procesas vyko net aštuonis tūkstančius metų.
Tytuvėnų miestelio gatvės prieš antrąjį pasaulinį karą buvo smėlėtos, greta jų stovėjo mediniai namai. Gyveno apie 1300 gyventojų. Tik vasaros metu jų padaugėdavo keliais šimtais – prie ežerų atvykdavo poilsiautojų. Dėl pokario trėmimų gyventojų dar sumažėjo.
Tačiau šeštame XX amžiaus dešimtmetyje Tytuvėnai pradėjo iš naujo augti, gavo miesto teises ir po kurio laiko ėmė klestėti.
Pagrindine naujo starto atspirtimi tapo gausūs Tytuvėnų apylinkių miškai ir pelkynai. Mat nuo seno šiose apylinkėse gamtos turtų buvo gausu. Keli kilometrai nuo miesto plytėjo klampi 2611 hektarų ploto pelkė, kurioje vietiniai gyventojai spanguoliaudavo. Durpių danga ten siekė 5-6 metrus storio. 1956-1959 metais pelkė buvo nusausinta, ją imta eksploatuoti. Ji tapo Tytuvėnų Tyrelio durpynu.
Įkurta durpių įmonė
Statybų direkcija, kurioje dirbo tik trys žmonės, rūpinosi durpynų parengimu eksploatuoti, o 1959 metais buvo įkurta Tytuvėnų durpių įmonė.
Pirmojo durpyno direktoriumi tapo Povilas Jokužis. Nauja įmonė pritraukė daug jaunų darbuotojų. Kauno politechnikos institutas rengė durpynų paruošimo ir eksploatacijos specialistus, tačiau tai nebuvo prestižinė specialybė, nes durpės buvo gaunamos rankomis, nemechanizuotai, reikėjo dirbti purve, šlapynėje arba dulkėse. Darbininkai rengė kanalų sistemą, nuimdavo augmenijos sluoksnį, paruošdavo privažiavimus.
Pagamino 70 tūkstančių tonų
Pirmieji gamybos metai buvo labai geri. Vieno iš buvusių direktorių Alfonso Noviko teigimu – galbūt geriausi per visą įmonės istoriją. Tais metais planuota pagaminti 51 tūkstantį tonų produkcijos, o pagaminta per 70 tūkstančių tonų. Kadangi Tytuvėnų durpių įmonė įsisavino didelius plotus, ji sparčiai tapo viena stambiausių Lietuvoje.
Tuo laiku pagrindiniai produkcijos vartotojai buvo energetikai: Petrašiūnų ir Vilniaus šiluminės elektrinės. Kiek vėliau durpės jose pakeistos mazutu ir dujomis. Paskui durpes pradėjo masiškai naudoti ūkininkai: kraikui, trąšoms. Įmonė gamino ne tik produkciją kurui, kraikui, durpių pusbriketes, bet ir žolės miltus, taip pat veikė nestandartinių detalių cechas.
Durpyno darbuotojų vasaros buvo labai užimtos, gavyba priklausė nuo gamtinių sąlygų: durpes galima rinkti tik esant palankiam, sausam orui. Durpes sukraudavo į krūvas, reikėjo labai saugotis savaiminio užsidegimo: kartais taip būdavo netenkama didelių produkcijos kiekių.
Daug blogo padarydavo bebrai, kurie nuolat tvenkdavo sausinimo kanalus. Įdomu, kad išgaunant durpes rasdavo ypatingos medienos – juodo pelkių ąžuolo, gelmėse gulėjusio ne vieną tūkstantmetį. Kažkada pelkės vietoje vešėjo ąžuolynas.
Darbu aprūpino tremtinius, savo ir kitų rajonų gyventojus
Tytuvėniškiai džiaugėsi durpių įmonės atsiradimu. 1958 metais buvo panaikintas Tytuvėnų rajonas, daug kvalifikuotų specialistų neteko darbo: buhalteriai, ekonomistai, gamybos organizatoriai ir kiti buvę tarnautojai tapo bedarbiais. Naujojoje įmonėje ne tik vietiniai gavo darbo. Tuo metu daug žmonių grįžo iš Sibiro. Buvusiems tremtiniams įsidarbinti buvo sunku, o durpyne jie buvo labai laukiami. Dirbti važiavo jauni žmonės iš visos Lietuvos, atvykėliai gaudavo butus.
Iš pradžių planuota gyvenvietę durpininkams įrengti greta Tytuvėnų tyrelio, tačiau, laimei, ji buvo suformuota kaip Tytuvėnų miesto dalis.
Durpių įmonės dėka Tytuvėnai labai pasikeitė: pastatyta mokykla, darželis, namai darbuotojams, įvesti vandentiekis, kanalizacija, centrinis šildymas, sutvarkyti keliai.
Miestą papildė jauni žmonės, vieni atvyko poromis, kiti porą rado jau dirbdami įmonėje. Kalasauskai, Dzimidai, Pučkiai, Novikai, Peldžiai – įmonėje dirbo šeimomis, vyras ir žmona.
Durpininkai ne tik sunkiai triūsė (kartais net per naktis, savaitgaliais, kad gero oro veltui nepraleistų), bet mokėjo ir linksmintis: turėjo subūrę saviveiklininkų grupes, švęsdavo įvairias šventes, keliaudavo, muzikuodavo, koncertuodavo.
Asmeninės nuotr.
SUSITIKIMAS: Į 55 -ąjį Durpių įmonės jubiliejų atvyko nemažas būrys buvusių darbuotojų.
DIREKTORIUS: Prisiminimais dalijosi pirmasis Durpių įmonės direktorius Povilas Jokužis.
KONCERTAS: Durpių įmonės mišrus ansamblis koncertuoja prie Giliaus ežero.
SAVIVEIKLA: Durpių įmonės saviveiklininkai vyksta į rajoninės dainų šventės repeticiją Kelmėje. 1970 metai.