Naujausios
INTERVIU
Pakruojo žydai – Pakruojo istorijos dalis
Publikacijos „Pakruojo krašte“apie Pakruojyje gyvenusią žydų bendruomenę, sudomino Lietuvos istorijos instituto mokslinę bendradarbę dr. Eglę Bendikaitę. Mokslininkė lankėsi Pakruojyje, susitiko su redakcinės kolegijos nariu, istorinės atminties puoselėtoju ir kraštotyrininku mokytoju Zenonu Gegecku. Redakcijos ir pedagogo lydima mokslininkė aplankė šios tautos kultūrinį paveldą menančias vietas.
Dr. E. Bendikaitė, kurios mokslinių tyrinėjimų sritis – tarpukario žydų gyvenimas Lietuvoje, mintimis ir įspūdžiais apie šios tautos kultūrinį palikimą mieste dalijasi ir su mūsų laikraščio skaitytojais.
Janina VANSAUSKIENĖ
pakruojis@skrastas.lt
Apie bendruomenę – iš kultūros paveldo
– Užrašyti Pakruojo istoriją be jame gyvenusių žydų būtų neįmanoma. Šios tautybės žmonių bendruomenę beprimena restauracijos tebelaukianti medinė sinagoga, keli mieste likę raudonų plytų namai, kapinės. Ką dar užfiksavo Jūsų žvilgsnis?
– Kapinių įkūrimas buvo viena iš būtinų žydų įsikūrimo ir gyvenimo mieste ar miestelyje sąlygų. Kapinės ir sinagoga buvo svarbiausiu žydų bendruomenės egzistavimo ir savarankiškumo požymių. Tik apsigyvenus žydams naujoje vietoje, iškart buvo pradedama rūpintis vieta savo tautiečių mirusiems. Dažniausiai leidimas steigti žydų kapines buvo duodamas bendra privilegija kartu su pritarimu sinagogos statybai.
Laikantis žydų religinių įstatymų kodekso kapinės privalėjo būti įrengtos už gyvenvietės ribų, ne arčiau nei 25 metrai nuo artimiausio gyvenamojo namo.
Rytų Europos žydai turėjo tradiciją įrengti kapines ant kalnelio arba jo šlaite, taip, kad nuo gyvenvietės jos būtų atskirtos vandens telkiniu, kad ir mažyčiu upeliu ar tvenkiniu. Pagal judaizmo tradiciją, kapinės turėtų būti sudarytos iš kapų eilių, kuriose dažniausiai buvo laidojama laikantis chronologijos.
Atsižvelgiant į religinius nurodymus bei tradicijas Pakruojo pirmosios žydų kapinės ( ant dalies jų buvo įkurtos Antrojo pasaulinio karo aukų kapinės) atitinka visus reikalavimus.
Žydų bendruomenės gyvenimo Pakruojyje pradžia datuojama XVIII a. antru ketvirčiu. Iki mūsų dienų išlikusioji sinagoga pastatyta 1801 metais, o pirmosios Pakruojo žydų kapinės uždarytos kaip nebegalinčios priimti daugiau palaidojimų apie 1800-uosius.
Paprastai ne tik kapinės buvo „už upelio“ atskirtos nuo miestelio, bet ir patys žydai turėjo likti „už upelio“ ir į miestelį jiems buvo leidžiama įkelti koją tik verslo, profesijos reikalais.
Tokie apribojimai nyko ir žydai kėlėsi į miestelį, centrą, suformuodami savo gyvenamąsias erdves. Tai vyko skirtingai iš vietovės į vietovę, bet Pakruojyje tai galėjo būti XVIII a. pabaigoje. Todėl peršasi išvada, kad Pakruojyje buvo dar viena sinagoga, kuri nėra išlikusi ir duomenų apie ją nėra.
Toji sinagoga taip pat galėjo būti be išskirtinių ir kulto pastatams būdingų architektūrinių bruožų, nes esminės jos funkcijos buvo maldos namai, bendruomenės susirinkimų vieta, Talmudo studijų ir kartais kahalo (bendruomenės) centro būstinė.
Paminklai ir užrašai – mįslė
– Apsilankėte ir vadinamosiose dabartinėse (paskutiniosiose) žydų bendruomenės kapinėse. Kokią istorinę praeitį byloja jos?
– Jos neatitinka savo realaus ploto ir palaidojimų skaičiaus. Be abejonės, pačių seniausių XIX a. pr. palaidojimų jau nėra išlikę. Jeigu prisiminsime, kad palaidojimai buvo eilėmis ir tose eilėse palaidojimai taip pat buvo prisilaikant chronologinės tvarkos, tai galime teigti, kad dabartinėse kapinėse yra išlikusi tik naujausioji kapinių sekcija, t.y. XX a. pr. iki Antrojo pasaulinio karo.
Paskutiniai laidojimai turėtų būti arčiau dabartinio plento į Pakruojo miesto pusę, bet nebūtinai tie paminkliniai akmenys yra išlikę.
Įžengus pro vartelius lankytoją ar praeivį pasitinka paminklinis akmuo, kurio dekalogo plokštes primenančiose pusėse įrašytos dvi moterys „Pesė, dukra Šragos ir Reizelė, dukra Jehudos, motina ir dukra, paliko šią žemę1912 liepos 17 d.“ Kodėl tik viena mirimo data sunku pasakyti, tai gali būti gimdyvė mirusi su kūdikiu gimdant, o gali būti, kad mirus paskesnei (ar tai būtų motina ar dukra), laidojant šalia jau buvusio palaidojimo paminkliniame akmenyje buvo įrašyta tik paskutiniosios mirimo data.
– Jus sudomino paminklas, prieš kelis dešimtmečius pastatytas šių kapinių centre. Kodėl?
– Dėl iškilaus paminklo esančio kapinėse viduryje, reikėtų surinkti daugiau informacijos.
Jei, kaip teigia pakruojiečiai, jis septintajame dešimtmetyje pastatytas katalikų kunigo iniciatyva, tuomet tikrai kalbame apie gan išskirtinį atvejį Lietuvoje.
Po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo 1990–1991 metais buvo priimta keletas įstatyminių aktų, potvarkių, Vyriausybės nutarimų, reglamentuojančių senųjų žydų kapinių, Holokausto vietų statusą bei priežiūrą. Vyriausybės potvarkiu buvo nutarta, kad seniūnijos turi pažymėti senųjų žydų kapinių vietas.
Vieni tai padarė, kiti iš karto pamiršo. Dėl įrašų tose lentelėse ar akmenyse, žyminčiuose čia buvus senąsias žydų kapines, buvo sudaryta komisija, kurios nariais buvo Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus darbuotojai, Lietuvos žydų bendruomenės atstovai, kurie buvo atsakingi už įrašų jidiš kalba tikslumą.
Autorės nuotr.
PAŽINTIS: Vilnietė dr. Eglė Bendikaitė artimiau susipažinti su Pakruojo žydų bendruomenės istorija atvyko „Pakruojo krašte“ perskaičiusi publikaciją, kurioje redakcinės kolegijos narys Zenonas Gegeckas pasakoja apie savo vaikystės miestą ir čia gyvenusius žydus.
UŽRAŠAI: Žydų kapinėse ant paminklinių akmenų išlikusius jidiš kalba užrašus jauna mokslininkė skaitė ir vertė jų tekstus.