Naujausios
Gaudžianti Jolitos Skablauskaitės vienatvė
Joniškyje, rašytojos Jolitos Skablauskaitės gimtajame krašte, praėjusį savaitgalį miesto šventėje parodytas dokumentinis filmas apie šią kūrėją. Režisierės Agnės Marcinkevičiūtės dokumentinėje juostoje „Vienatvės gaudesys“, trunkančioje vos šiek tiek ilgiau nei pusvalandį, atsiskleidė visa paletė vienatvių. Rašytoja iš ekrano atviravo nuo vaikystės mėgusi būti atokiau nuo kitų.
Loreta RIPSKYTĖ
loretar@skrastas.lt
Karpoma erdvė
Ekrane išnyra mažo 8 kvadratinių metrų ploto kambarėlio viename iš Vilniaus bendrabučių siena, nusagstyta mitinių, požemio, anapusinio pasaulio būtybių piešiniais. Juos perskrodžia ore švytruojančios šių vaizdų kūrėjos, rašytojos Jolitos Skablauskaitės pėdos. Pačios filmo veikėjos žiūrovai dar nemato, tik kojas, tarsi žirkles, karpančias erdvę.
Vėliau kamera pažvelgia iš viršaus: rašytoja, atsigulusi ant girgždančios lovos, mankštinasi ir viena ranka vis atstumia mėginančią su ja žaisti juodą kalaitę Mulę.
Viename iš filmo epizodų rašytoja netikėtai prasitars: norėtų dar vieno juodo šuns, arba – šešių, velnio ženklo.
Sutikimas Kuisių kaime
Vaizdas keliasi iš vienos vietos į kitą. Jolita Skablauskaitė vaikščioja su šuneliu Vilniuje, važiuoja į knygos „Sado sindromas“ pristatymą, mina dviračiu pro rudenėjančias Joniškio sodybas, keliauja į savo tėviškę Joniškio rajone Kuisių kaime, kur ją su vietos aktualijomis, kas ką išvijo, kas mirė, o kas už nusižengimus į policiją pakliuvo, pasitinka vietiniai žmonės.
Kažkas atrakina daugiau kaip pusmetį nevarstytas namo duris, kažkas pajungia dujų balioną, pasemia vandens, iš gretimo daugiabučio namo senukas (jau miręs, taigi įamžintas šiame filme – aut. past.) atneša kibirą bulvių.
Rašytoja silpnos sveikatos, nuo gyvenimo drėgnose patalpose gelia sąnarius, tad pagalba jai būtina.
Tačiau menininkė pati sau prieštarauja, viename filmo epizodų mesteldama, kad niekas nenupjovė sodyboje žolės, o kitame – žavisi beveik ją pačią praaugusias sąžalynais, kalbėdama, kad norėtų tokios tankmės visame jai priklausančiame sklype.
Baisiausia vienatvė tarp žmonių
Jos pokalbį su dūmą traukiančia kaimyne tarsi koks leitmotyvas lydi Mulės lojimas. Atrodo, net labai atitolusi į savo vidinį pasaulį rašytoja kūryboje jį supina su šiandienos skurdesnio, vargingesnio kaimo gyvenimo realybe, o į pašnekovus žvelgia tarsi į personažus, pasiduodančius jos begalinės vaizduotės sūkuriui.
Kūrėja visur yra viena, bet vienatvė ją maitina.
„Baisiausia vienatvė tarp žmonių, kai turi būti protingiausias, kai jie tavimi tiki. Grįžtu namo ir mane apima kosminė vienatvė,“ – be jokio siaubo, greičiau su pasitenkinimu prabyla rašytoja.
Ji myli savo Kuisių kaimą, kuriame užsidariusi namie sako galinti staugti. Vietos žmonės žino – ji rašo, jai taip reikia. O pabandyk Vilniuje, tuojau kas nors policiją iškvies.
Žinojo būsianti rašytoja
Jolita Skablauskaitė nuo vaikystės priprato būti atokiau nuo kitų, nes tėvai išvykdami kur nors ją palikdavo užrakintą namuose.
Jei draugaudavo, būtinai tik su gerokai mažesniais berniukais. Mažesniais, kad bijotų jos kuriamų pasakojimų. Kai mažieji pramuštgalviai iš baimės palįsdavo po stalu, jai patikdavo.
Jau būdama ketverių metų suprato, kad nori tapti rašytoja, nors po mokyklos įstojo ir baigė studijas Vilniaus dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija – aut. past.).
Filme užsimenama apie naujausią 11-ąją Jolitos Skablauskaitės knygą – romaną „Žiežulės“, kuris buvo rašomas filmavimo metu. Rašytoja įsivaizdavo knygos viršelyje žaižaruojančias pavadinimo raides, tarsi žaibą tamsoje.
„Neturiu jokios vilties iš čia išsikapstyt,“ – tarsi apie savo mažą kambarėlį, o gal apie persekiojančius kūrybos demonus filme išsitaria Jolita Skablauskaitė.
Gotikinė literatūra
Pasak filmą pristačiusios Šiaulių universiteto docentės dr. Dalios Jakaitės, 34-ių minučių trukmės juostoje svarbios detalės, ne tik kalbėjimas. Nuo kelių potėpių, prisilietimų erdvė pasikeičia.
Literatūros tyrinėtoja Jūratė Sprindytė Jolitos Skablauskaitės kūrybą yra pavadinusi gotikine literatūra. Filme, anot D. Jakaitės, regima rupi kasdienybė, kurioje per detales – ištiestą suknelę, pasivaikščiojimą su šuneliu – atsiskleidžia kitoks požiūris į pasaulį. Per tą kasdienybę eina stiprus gotikinis matmuo.
ŠU lietuvių filologijos bakalaurė Vaida Aušbikavičiūtė kalbėjo apie erdvę ir likimą J. Skablauskaitės kūryboje.
Filmo peržiūroje negalėjo dalyvauti nei autorė, nei herojė. Režisierė Agnė Marcinkevičiūtė, sukūrusi jau ne vieną dokumentinį filmą apie rašytojus ir poetus, kūrybinių idėjų šiuo metu semiasi JAV, o Jolitai Skablauskaitei neleido atvykti pablogėjusi sveikata.
Tačiau žiūrovai išėjo išgirdę kūrėją ir kartu – nesutrikdę jos vienatvės.
Autorės nuotr.
RAŠYTOJA: Rašytoja Jolita Skablauskaitė su kompanjone ir vienatvės prablaškytoja kalaite Mule, kuri kartu keliauja ir į butuką Vilniuje, ir į tėviškės sodybą Joniškio rajone Kuisių kaime.
DETALĖS: Filme, anot docentės dr. Dalios Jakaitės, regima rupi kasdienybė, kurioje per detales – ištiestą suknelę, pasivaikščiojimą su šuneliu – atsiskleidžia kitoks požiūris į pasaulį.