Naujausios
Šeimoje svarbu prisitaikyti ir laikytis taisyklių
Kelmės ,,Aukuro“ pagrindinės mokyklos psichologė Sniegena Urbelienė mokslinėje-praktinėje konferencijoje kalbėjo apie ribas šeimoje ir emocinį diskomfortą, šeimos funkcijas.
Pasak psichologės, kad šeima sėkmingai funkcionuotų, ji turi gebėti pertvarkyti šeimos struktūrą ir prisitaikyti prie naujų aplinkybių, tenkinti ir savo, ir kitų šeimos narių poreikius.
Dalia KARPAVIČIENĖ
daliak@skrastas.lt
Kas yra gyvenimas?
Tokį klausimą uždavė psichologė Sniegena Urbelienė savo pranešimo pradžioje. Ir atsakė, jog gyvenimas – kūno pojūčiai, dėl kurių kyla mintys, o po kiekviena mintimi slepiasi emocija arba jausmas.
Psichologė kalbėjo apie tradicinę šeimą, sudarančią du ir daugiau asmenų. Kaip išgyventi šeimoje, kai kiekvienas yra labai skirtingas, skirtingų lyčių? Vyrai ir moterys tą patį reiškinį dėl skirtingos smegenų sandaros skirtingai ir suvokia.
Svarbiausios šeimos funkcijos – auklėjamoji, materialinė, emocinė (psichologinės ir psichinės sveikatos palaikymas, pagarba, meilė, atsidavimas ir pan.), seksualinė. Pastarąją labiausiai sureikšmina jaunimas. Psichologės teigimu, jautriausia šeimoje sritis – dvasingumo ugdymas.
Svarbiausia – susitarimas, kas tas funkcijas vykdys.
Taisyklių nebuvimas – irgi taisyklės
Pagal funkcijų vykdymą šeimos yra skirstomos į du tipus: normaliai ir nenormaliai funkcionuojančias (disfunkcines).
Kiekvienas šeimos narys turi tenkinti ir savo, ir kitų šeimos narių poreikius. Tam reikalingos tam tikros taisyklės. Tačiau kai kurios šeimos taisyklių nesilaiko. Pasak psichologės, taisyklių nebuvimas irgi yra taisyklės, todėl nėra visai teisinga kalbėti apie taisyklių neturinčias šeimas. Jeigu šeimoje yra labai aiškios ir griežtos ribos, tai ir šeima – funkcionuojanti, normali.
Pagal ribų tipus šeimos skirstomos į tris kategorijas: su aiškiomis, rigidiškomis ir difuzinėmis ribomis.
Šeimų su rigidiškomis ribomis, psichologės tvirtinimu, koreguoti beveik neįmanoma. „Bet vilties neturime prarasti ir bandyti padėti“, – sakė S. Urbelienė.
Rigidiškų šeimų nariai tarpusavyje beveik nebendrauja. Jie gyvena atskirus gyvenimus, neteikia vienas kitam jokios informacijos: nei kur eina, nei ką veikia ar ketina veikti, nei su kuo bendrauja. Tokių šeimų narių atskiri ir draugai, ir švenčiamos šventės, ir laisvalaikis. „Bet yra ir vienas pozityvus dalykas – rigidiškose šeimose auga labai savarankiški vaikai“, – pažymėjo psichologė.
Lengviausia išgydyti su aiškiomis ribomis, bet susirgusią šeimą. Aiškių ribų šeimoje, įvykus pasikeitimams, pavyzdžiui, gimus kūdikiui, vaikui sulaukus paauglystės ir panašiai, ribos yra peržiūrimos. Pasikeitimai nebūna skausmingi.
„Tuščio lizdo“ sindromas
Difuzinės šeimos nariai yra labai stipriai susiję, visiškai priklauso vienas nuo kito. Jie nepajudins piršto nepasakę, neatsiklausę. Tokių šeimų vaikai už šeimos ribų „pasimeta“, savarankiškai nesugeba priimti sprendimų.
Vaikams išvykus mokytis, problemų kyla ir tėvams. Yra „tuščio lizdo“ sindromas. Tėvai praranda gyvenimo kokybę, jie nemoka gyventi be vaikų.
„Kadangi dirbu mokykloje, iš vaikų elgesio galiu pasakyti, iš kokios jie šeimos“, – pažymėjo psichologė.
Užsienyje specialistai gyvena šeimose
Psichologė S. Urbelienė sakė, jog daugelyje užsienio šalių specialistas gyvena kartu su pagalbos reikalinga šeima, moko tėvus bendrauti su vaikais ir atvirkščiai.
„Pas mus tokių galimybių nėra. Bet mes galime taikyti distancinį variantą – žinoti ir padėti, žengiant po mažą žingsnelį, išsaugant šeimos autonomiją. Pati šeima turėtų nuspręsti, kaip jai elgtis“, – patarė psichologė.
Autorės nuotr.
PAGALBA: Pasak psichologės Sniegenos Urbelienės, pagydyti lengviausia susirgusią aiškių ribų šeimą.