Naujausios
Linkuvietis – vyriausias Dainų šventės dalyvis
Pastarosiomis dienomis Linkuvos folkloro ansamblio „Linkava“ muzikantas ir pasakotojas Albertas Juras atsidūrė žiniasklaidos ir televizijų laidų kūrėjų akiratyje. Tokio dėmesio 94-erių linkuvietis sulaukė, nes buvo vyriausias Dainų šventės „Čia – mano namai“ dalyvis.
Stanislava VIČAITĖ
stanislava@skrastas.lt
Į Dainų šventes – nuo 1990-ųjų
Kad Albertas Juras – „Linkavos“ ansamblio saviveiklininkas yra seniausias Dainų šventės dalyvis, buvo paskelbta šio renginio metu.
Ne tik šalies, bet pasaulio lietuviams žinomu tapęs Albertas Juras šio dalyko nesureikšmina.
„Svarbiausia buvo gerai atlikti savo pareigą – šypsosi Dėde Albertu rajone žinomas muzikantas. Jam Dainų šventėje teko griežti armonika šokant „Linkavos“ ansambliečiams.
„Bet nei kiek nesijaudinau, nes ne pirmus metus dalyvauju Dainų šventėse. Jau seniausiai pripratau“, – sako muzikantas, pridurdamas, jog į šį pasaulio lietuvius suburiantį renginį jis kartu su „Linkava“ pradėjo važinėti prieš dvidešimt ketveris metus, dar prie šio ansamblio įkūrėjos ir vadovės, dabar jau šviesaus atminimo mokytojos Stanislavos Lovčikaitės.
Ir į ką tik susibūrusį ansamblį gražiai armonika grojantį ir iš prigimties artistišką A. Jurą pakvietė pati mokytoja. Nors pirmaisiais „Linkavos“ gyvavimo metais, kiek mena armonikierius, į repeticijas nueiti taip ir neprisiruošė. Užtat jo žmonelė ėjo nuo pat pradžių, gaspadinę vaidino pirmojoje ansamblio programoje „Linarūtė“, o vėliau įsijungęs Dėdė Albertas – gaspadorių.
A. Juras ansamblį pamėgo, nes čia dainavo taip širdžiai mielas Linkuvos krašto dainas, kurias iš senųjų linkuviečių surinko pati S. Lovčikaitė.
„Ansamblyje dažniausiai grodavau. Pasakoti visokias istorijas, linksmus nutikimus pradėjau vėliau. Iš kur semiuosi tų istorijų? Kažką prisimenu iš tėvelių pasakojimų, kažką šiaip kur nors iš šalies įdomesnio nugirstu“, – atviravo A. Juras.
Muzikantas nuo mažumės
Spalio mėnesį 95-erių sulauksiantis muzikantas prisipažįsta, jog ansamblyje jaučiasi savas. Nors jame jo kartos žmonių mažėja.
Vyriausias dainų šventės dalyvis apgailestauja, kad jaunimas nelabai nori dainuoti liaudies dainas ar groti armonika.
Turėjo jis ne vieną armonika ketinusį išmokti griežti mokinį. Tačiau, A. Juro žodžiais, neužtenka vien armoniką turėti – reikia pasiryžimo ir nemažai darbo įdėti, kad griežti išmoktum.
Užtat pats A. Juras groja nuo mažumės: užtekdavo nugirsti kokią melodiją, ir jis kaip mat ją iš klausos atkartodavo švilpyne ar lūpine armonikėle.
Tėvas, matydamas sūnaus gabumus muzikai, nuvežė trylikametį į Radviliškį pas patyrusį muzikantą. Per porą-trejetą savaičių vaikinukas ėmė ir išmoko griežti armonika. Grįžusiam iškart teko groti vestuvėse kaimynystėje.
„Ar nebijojau suklysti? Nei kiek. Ir dabar nebijau. Kam nepatinka, tegul nesiklauso“, – juokiasi muzikantas.
Padėti armonikos A. Juras nežada: gros tiek, kiek jėgos leis. Nors jau sveikata ir nebe ta. Tačiau jaučiasi reikalingas, nes vis dar yra kviečiamas dalyvauti įvairiose renginiuose, armonikininkų šventėse.
Dėdė Albertas su armonika nesiskyrė ir tremtyje.
Janinos ŠAPARNIENĖS nuotr.
ARMONIKININKAS: Linkuvietis Albertas Juras armonika groja nuo mažumės.