Naujausios
Savanorystė meškų prieglaudoje
Praėjusių metų pavasarį Tytuvėnų (Kelmės r.) gimnaziją baigęs Lukas Jankūnas nusprendė pamatyti pasaulio. Bet kaip tai padaryti be pinigų? Vaikinas surado išeitį – kreipėsi į Europos savanorių tarnybą, kuri finansuoja savanorių gyvenimą svetimoje šalyje. Jau daugiau kaip pusmetis Lukas savanoriauja Kroatijoje. Atlieka egzotišką misiją – dirba meškų prieglaudoje.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
„Ne dirbu, o mėgaujuosi“
Tą vakarą, kai per skaipą kalbėjomės su Luku Jankūnu, jis buvo ką tik grįžęs iš darbo. Drauge su iš Belgijos atvykusių skautų grupe vaikinas kasė kanalus, kuriuos vėliau pripildys vandens, kad meškos atsigaivintų tokiuose baseinuose. Darbas – fizinis, nelengvas, nes dolomitinis gruntas labai kietas. Tačiau Lukas nesiskundė.
„Ne dirbu, o mėgaujuosi darbu, – sakė vaikinas. – Džiaugiuosi, kad galėsiu mėgautis dar keletą mėnesių. Mūsų darbas tarnauja geriems tikslams. Kai baigsiu tarnybą čia, galbūt patrauksiu savanoriauti dar į kitą kokią nors šalį.“
Baigęs gimnaziją Lukas ketino studijuoti geografiją Edukologijos universitete. Tačiau suabejojo, ar tikrai teisingas jo pasirinkimas. Nusprendė pailsėti nuo mokslo, pažinti pasaulį ir suvokti, ką iš tikrųjų norėtų veikti gyvenime.
O per trumpą pertrauką norėjosi nuveikti ką nors naudinga. Norėjo pakeliauti, pažinti pasaulį ir labiau pažinti save tame pasaulyje. Ieškojo būdų, kaip įgyvendinti savo svajonę kuo pigiau.
Buvo girdėjęs apie savanorystę. Todėl susisiekė su Europos savanorių tarnyba. Vietų tam laikotarpiui buvo likę labai nedaug. Lukas išsiuntinėjo motyvacinius laiškus į įvairias programas. Tačiau daugelis atsakė, kad jau turi savanorius.
Gavo porą pasiūlymų – į Turkiją arba Kroatiją. Abu projektai – aplinkosauginiai. Lukas pasirinko Kroatiją, nes į Turkiją buvo išvykęs pagal mainų programą.
Baigęs savanorių kursus, praėjusių metų rugsėjo pabaigoje vaikinas patraukė į nedidelį Kuterevo kaimelį, esantį už 150 kilometrų nuo Zagrebo.
Priglaudžia meškiukus
Meškų prieglaudą, kurioje savanoriauja Lukas, įkūrė gretimame kaime gyvenantis kroatas Ivan Crnkovič. Ilgą laiką gyvenęs ir dirbęs socialiniu pedagogu Vokietijoje, Ivanas, baigęs darbo karjerą, grįžo į Kroatiją. Norėjo nuveikti dar ką nors gero savo tėvynės labui. Todėl įkūrė meškų prieglaudą, kurią finansuoja iš savo pensijos.
Į prieglaudą priimami meškiukai, kurie neteko mamų. Paprastai jaunikliai su savo mamomis gyvena iki dvejų metų. Motinos juos išmoko pasidaryti guolį, susirasti maisto, ko bijoti, ko nebijoti.
Tačiau jeigu mama žūsta, mažyliai turi manytis patys.Tuomet jie, užuosdami maisto kvapą, eina artyn prie žmonių. Žmonės kartais priglaudžia meškiukus. Bet kai jie paauga, globėjai pradeda jų bijoti. Tuomet belieka jauniklį nušauti arba pervežti ten, kur nėra žmonių. Vietų, kur negyvena žmonės, Kroatijoje labai nedaug. Yra dar viena išeitis – prieglauda.
Kuterevo prieglaudoje šiuo metu gyvena aštuonios meškos. Vyriausiai – vienuolika metų, jauniausiajai – dveji. Globotinės gyvena trijuose aptvaruose. Savanoriai stato dar tris aptvarus. Mat ketina šiek tiek keistis prieglaudos idėja. Bus priimamos meškos ir iš kitų vietovių, kur jos laikomos prastomis sąlygomis.
Prieglauda laukia dviejų keturkojų iš Splito zoologijos sodo. Ten gyvūnai gyveno betoniniame aptvare ir neturėjo nė gabalėlio žemės po kojomis.
Kroatijoje – apie tūkstantis meškų
Lukas apie meškas galėtų pasakoti visą vakarą. Jis sako, jog Kroatijoje yra apie tūkstantis rudųjų meškų. Jos koncentruojasi maždaug penktadalyje šalies teritorijos, kalnuotame regione. Paprastai laisvėje meškos gali išgyventi apie 40 – 50 metų. Tačiau dažniausia jų amžius tesiekia 8 – 10 metų. Jos medžiojamos. Kasmet nušaunama apie 100 – 120 meškų. Apie 15 procentų populiacijos žūsta eismo įvykiuose.
Pasak Luko, pastaruoju metu nebuvo užfiksuota, kad meška mirtų sava mirtimi. Šie gyvūnai turi labai stiprų imunitetą, todėl jų nepuola ligos. Dėl senatvės meškos gali mirti tik tokiu atveju, kai apanka, iškrinta dantys ir negali pasiieškoti maisto.
„Prieglaudoje sąlygas meškoms stengiamės priartinti prie natūralių. Jos geresnės negu zoologijos soduose ar kai kuriose kitose prieglaudose, – pasakoja L.Jankūnas. – Tačiau iki sąlygų, kokias jos turi gyvendamos laisvėje – toli gražu. Jos nuobodžiauja, yra psichologiškai traumuotos nuo vaikystės.“
Lukas su būriu savanorių iš Belgijos tą dieną, kai kalbėjomės, darė meškoms žaislus. Tai savotiškas maisto raciono pakeitimas ir užsiėmimas meškoms.
Pusę savo gyvenimo meškos praleidžia ieškodamos maisto. Todėl joms siūloma pasiieškoti maisto. Medyje prigręžiojama skylučių. Į jas prikišama riešutų, saulėgrąžų ir kitokių skanėstų. Rudosios turi sugraužti medį arba kitaip išsikrapštyti iš tų skylučių maistą.
Išlaikyti prieglaudą jos savininkui šiek tiek padeda lankytojai, palikdami maisto arba aukų. Iš valstybės ir Europos Sąjungos prieglauda negauna lėšų. Padedama tik atsiunčiant savanorių ir finansuojant jų gyvenimą Kutereve.
Prieglauda – ne tik meškų globos įstaiga. Ji tarnauja ir edukacijai. Lukas drauge su kitais savanoriais ir kelioms savaitėms atvykstančiais turistais rengia informacines trasas, kad lankytojai patys galėtų paskaityti apie prieglaudą ir jos gyventojus, o savanoriams būtų mažiau darbo ir liktų laiko kitai veiklai.
Nuolat dirba keturi savanoriai
Prieglaudoje nuolat dirba keturi savanoriai. Lukas ir prancūzas vaikinas dažniau darbuojasi lauke, atlieka fizinius, jėgos reikalaujančius darbus. Dvi savanorės merginos, serbė ir prancūzė, dirba biure – rūpinasi dokumentais, informacijos pateikimu turistams.
Nuolatiniai savanoriai vadovauja ir laikinoms savanorių grupėms. Antai iš Belgijos atvyko trisdešimties skautų grupė. Jie pagyvena kelias savaites Kutereve ir ką nors naudingo padaro prieglaudai. Už tai gauna nakvynę ir maisto.
Laikinų savanorių atvyksta labai daug. Lukas pasakoja, jog porai mėnesių buvo atvažiavusi viena pensininkė iš Vilniaus. Moteris pati atvairavo automobilį, atsivežė porą savo šunų ir savanoriavo prieglaudoje porą mėnesių.
Kutereve gyvena nuostabūs žmonės
Kuterevo kaimelyje gyvena apie 550 žmonių. Lukas pasakoja, jog jie labai geranoriški, turi puikų humoro jausmą: „Einu gatvele, o jie moja pro langą. Ateik su manimi išgerti arbatos. Pavalgyk su manimi.“
Balkanų gyventojus labiau norėjęs pažinti Lukas nenusivylė. Ir apgailestauja, kad po kelių mėnesių turės išvažiuoti. Baigsis jo savanorystės sutartis. Tačiau po kelerių metų vaikinas tikisi dar kartą ten sugrįžti.
Lukas jau žin,o ir ką norėtų studijuoti. Aplinkosaugą. Bet studijas veikiausiai rinksis ne Lietuvoje. Ir gali būti, jog dar ne šiais metais. Vaikinas norėtų dar bent metus savanoriauti.
Asmeninės nuotr.
SAVANORIS: Tytuvėniškį Luką Jankūną užvaldė savanorystės idėjos.
SUSITIKIMAS: Savanorystei artėjant į pabaigą, Luką Kroatijoje aplankė jo tėvai Jūratė ir Povilas Jankūnai.
PAGALBA: Lukui ir dar trims ilgesniam laikui į Kuterevą atvykusiems savanoriams laikinai patalkinti atvyksta turistų grupės iš Europos ir kitų šalių.
GYVENIMAS: Meškų gyvenimas prieglaudoje priartinamas prie natūralių sąlygų, tačiau vis tiek neprilygsta gyvenimui gamtoje.
GLOBOTINĖ: Globotinė jaučia didesnę simpatiją tam savanoriui, kurios ją maitina. Jos stebi, ką savanoriai daro, bet į svetimus žmones nekreipia dėmesio.
MAUDYNĖS: Meškos maudosi savanorių iškastuose baseinuose.
ŽAIDIMAI: Rudosios meškos mėgsta pajudėti ir pažaisti.