
Naujausios
Iš miestelio centro patraukus į parko gilumą, vietiniams yra įprastesnis posūkis kairėn. Veda prie masinių švenčių vietos – estrados. Greta jos – įspūdingas paminklas natūralaus gydymo pradininkei Jungtinėse Amerikos Valstijose, buvusiai kruopiškei Annai Wigmore. Ją pagerbė amerikiečiai pasekėjai, savo šalyje surinkę lėšas.
Už vaikams įrengtų žaidimų erdvės – Antrojo pasaulinio karo karių kapinės.
Pasitinka didžiuliai laukų rieduliai. Po aštuonis iš abiejų tako pusių. Metalinėje lentelėje apibūdinama – Kruopių seniūnijos išnykusių kaimų alėja. Žemėlapis su kaimų išsidėstymu. Kiekvieno kaimo akmuo taip pat turi savo lentelę su pavadinimu.
Pasirinktu 16 akmenų skaičiumi priminta valstybės gimimo data – Vasario 16-oji.
Tačiau tų akmenų nepakako įamžinti per paskutinį 100-metį aplink Kruopius išnykusiems kaimams. Daugiau jų būta, todėl kai kurie rieduliai žymi kelis išnykusius kaimus.
Kruopių ilgaamžis Jonas Gadliauskas sako: "Tokio kaimo knygose nebuvo". Jis kalba kaip buvęs Kruopių apylinkės vykdomojo komiteto pirmininkas. Apylinkei jis vadovavo 28 metus – nuo 1959-ųjų.
Jonas gyveno sunkiai. Kūdikystėje liko be mamos. Užaugo pas močiutę. Kai ji paseno, prižiūrėjo, todėl išvengė karinės tarnybos tiek prie vokiečių, tiek prie rusų. Apytuštis kiemas nedomino ir besikuriančių kolchozų.
"Juk aš tik tarnavau pas ūkininkus, buvau paprastas vargšas, iš kurio nebuvo ką paimti," – sakė J. Gadliauskas.
Kolūkiečiu netapo, o uždarbiaudavo padieniu darbininku – žiemą miškuose medžius kirto malkoms, paskui jas skaldydavo, vasarą šienaudavo.
"Ką čia vargsti, eik į apylinkės sekretorius", – 1950-aisiais Jonas išgirdo pasiūlymą.
Jis buvo baigęs keturis skyrius, mokėjo rašyti. Tik vėliau neakivaizdžiai baigė septynmetę mokyklą, žemės ūkio technikumą.
Vėliau dirbo Šakynoje, tapo kolūkio pirmininku.
Galiausiai vėl pasiūlė grįžti į Kruopius..
Kodėl išnyko kaimai? "Vienur senbuviai išmirė, o vaikai nenorėjo likti. Iš kitur patys išsikraustė. Iš Sibiro tremties grįžusieji taip pat neprašė valdžios leidimo kurtis savo kaime", – paaiškino J.Gadliauskas.
Daug apylinkės kaimų buvo mažučiai – vos su keliomis sodybėlėmis. Pakalniškiuose gyveno didžiausia šeima – gal dvylika vaikų.
Kaimų nykimą spartino melioracijos užmojai. Išsiplėtė Kruopiai, Spaigiai, Pakalniškiai, Šapnagiai. Ten veikė mokyklos.
"Viskas vyko sparčiai, kai žmonės gaudavo pinigų įsikurti naujose vietose, tuo buvo patenkinti", – mena J. Gadliauskas.
Kruopių tarybinis ūkis tapo didžiausias Lietuvoje pagal turimus plotus. Vėliau jo žemės atgnybtos naujai įsteigtam Pakalniškių ūkiui.
Šiais laikais beveik nė vienas kaimas neatgyja. Išimtis – Gembučių kaime kuriasi naujas modernus ūkis.
"Privatizavimo laikais stambieji ūkininkai spėjo užvaldyti gerąsias žemes, kiti žmonės labiau norėjo pasiimti kompensaciją už žemę ir likti gyventi mieste", – sakė J. Gadliauskas.
