Naujausios
Ir darbas, ir atostogos Italijoje (1)
Vasaros atostogos moksleiviams ir studentams dažnai yra ne tik poilsis, bet ir galvosūkis, kaip užsidirbti, pakeliauti ir praleisti laiką įdomiau nei deginantis. Tad noriu pasidalyti savo patirtimi.
Ingrida KURLINKUTĖ
redakcija@skrastas.lt
Kvietė Gardos ežeras
Vos išlaikiusi dvyliktos klasės egzaminus, nelaukusi egzaminų rezultatų ar išleistuvių, išdūmiau į Italiją. Dar prieš išskrisdama, padedama pažįstamos italės Kiaros, susiradau kambarinės darbą nedideliame viešbutyje-restorane Bardolino miestelyje, ant Gardos, didžiausio Italijos ežero, kranto. Tikėjausi vasarą praleisti ramiai tvarkydama kambarius, laisvalaikiu grožėdamasi Gardos apylinkėmis ir šiek tiek užsidirbti, bet ne viskas susiklostė taip, kaip tikėjausi.
Susižavėjimas Gardos ežeru ir Italija gimė tada, kai važiuojant autobusu iš Lietuvos į Ispaniją, Pasaulio jaunimo dienų festivalį, keletui minučių stabtelėjome prie ežero. Nepaprasto mėlynumo ir skaidrumo tyras vanduo, kuriame skaisčiai atsispindi saulė, fone šmėžuojančios uolėtų kalnų viršūnės atrodė geriau nei gražiausias matytas atvirukas ir priminė rojaus kampelį. Žodžiais to perteikti neįmanoma.
Kerintis ežero vaizdas, kitos vietovės Italijoje, kurias tada teko pamatyti, įskaitant vienuolyną kalnuose ir Milaną, mane privertė sau prisiekti, pusiau juokais, pusiau rimtai, kad aš žūtbūt grįšiu į Italiją ir būtinai prie Gardos ežero visai vasarai.
Lygiai po metų aš ištesėjau sau duotą pažadą. Vis dar negalėjau tuo patikėti, skrisdama lėktuvu iš Vilniaus į Milano Bergamo oro uostą ir nedrąsiai versdama „Italų kalba per 30 dienų“ knygutės puslapius. Kaip kambarinei, italų kalba turbūt nėra itin svarbi, tačiau aš vis tiek norėjau mokėti bent pagrindus.
Man prie kojų gulėjo nedidelis lagaminėlis, į kurį sugebėjau sutalpinti savo trims mėnesiams skirtus daiktus.
Susitikimas su drauge ir darbdaviu
Oro uoste pasitiko itališka saulė, Lietuvoje apsivilktą storą megztinį teko dėti į šalį.
Susitikau su Kiaros šeima, nuvažiavome į jų namus papietauti, apžiūrėjome keletą nedidelių miestelių palei Gardos ežerą. Artėjant vakarui, nuvažiavome į Bardolino. Draugiškai apsikabinau su drauge ir jos tėvais, gavau jos numerį, kuriuo buvau paraginta skambinti kilus bet kokiems nesklandumams, ir šitaip atsisveikinome.
Viešbučio-restorano savininkas Alvinas paprašė jį vadinti tiesiog Maiklu (nenuostabu, kai vardas labai primena animacinį filmuką apie burundukus). Jis man aprodė viešbutį-restoraną, davė raktus nuo mano kambario ir nuo viso pastato, jei kartais išėjusi pasilinksminti vėlai grįžčiau.
Buvo duota ir uniforma – balti marškiniai ir ruda prijuostė, o aš buvau atsivežusi iš Lietuvos baltas kelnes ir baltus batus. Vakarieniaudami pasikalbėjome apie darbą, nors ne viskas buvo aišku, nes Maiklui ne itin sekėsi kalbėti angliškai, bet šiaip ne taip susikalbėjome. Nekantravau nuo rytojaus pradėti darbą, bet sužinojau, kad negalėsiu pradėti dirbti tol, kol neturėsiu „codice fiscale“ (Italijos mokesčių mokėtojo kodo kortelės, atitinkančios lietuvišką „Sodros“ pažymėjimą).
Pusryčiams kava ir prancūziška bandelė
Be proto karštą pirmąją naktį Bardoline išmiegojau iki galo atsidariusi langą, mano mažiukame kambaryje nebuvo oro kondicionieriaus.
Atsibudau apkramtyta uodų ir nukėblinau pusryčiauti prie švediško stalo. Kadangi buvo kalbėta, jog kiekvieną dieną galiu užsisakyti vakarienei bet kokią picą ar makaronų iš restorano meniu, maniau, kad ir nuo švediško stalo pusryčiams galiu pasiimti ką panorėjusi. Jaučiausi alkana ir suvalgiau nemažai, juolab kad itališkas maistas yra tikrai šviežias ir skanus.
Po pusryčių susiradau Maiklą ir paklausiau, kaip man nusigauti iki tos vietos, kur galima gauti „codice fiscale“. Jis neatsakė, bet kaip reikiant itališkai su užsidegimu išbarė, kad pusryčiams valgiau maistą nuo švediško stalo (jo mama, kuri svečiams pilstė kavą, mane pamatė ir įskundė).
Aš pasiteisinau, kad nežinojau. Jis prisiminė, kad išties apie pusryčius nebuvo minėjęs, ir atlyžo. Tik priminė, kad nuo rytojaus man pusryčiams priklauso vienas kavos puodelis ir prancūziška „croissant“ bandelė.
Mokesčių kortelė
Po nedidelio pamokslo Maiklas ištiesė žemėlapį ir dūrė į Caprino Veronese miestelį. Į jį man reikėjo nuvažiuoti, kad gaučiau „codice fiscale“. Aš nieko nelaukusi norėjau ten nuvažiuoti, bet nežinant autobuso grafikų tai būtų buvę kebloka.
Viešbutyje kompiuterio nebuvo, tad jis mane palydėjo į netoliese, už maždaug 400 metrų, esantį viešbutį, kuris priklausė jo seseriai.
Ten, patikrinus įstaigos, išduodančios „codice fiscale“ darbo laiką, buvo pasakyta, kad penktadieniais ji nedirba ir man teks atvažiuoti pirmadienį. Taigi visas ateinantis savaitgalis man nusimatė laisvas. Žinoma, galėčiau pati paslampinėti po Bardolino arba nuvažiuoti į kitą miestuką, bet ketvirtadienio vakarą prieš miegą buvau išėjusi pasivaikščioti viena – ežeras gražus, jauki aplinka, tik vienai pačiai kažkaip keista ir liūdnoka, matant žmones, vaikščiojančius grupelėmis ar bent poromis.
Kelionė į Veroną ant dviračio "balkiuko"
Radau išeitį – per www.couchsurfing, kuris yra skirtas keliautojams susitikti, kartu keliauti ar net priimti į svečius, parašiau žinutę į Bardolino miestelio grupę, ieškodama bendraminčių, norinčių apsižvalgyti po apylinkes. Netrukus buvo atrašyta, kad ši grupelė yra labai neaktyvi ir praktiškai nenaudojama, ir kad verčiau pabandyčiau Gardos ežero ir Veronos (miesto, įsikūrusio apie 40 km už Bardolino) grupes.
Vos už poros minučių man parašė maltietis Džonas, kuris keliauja po visą Italiją. Jam Verona itin patiko, todėl ten išsinuomojo keletui mėnesių kambarį ir nusipirko dviratį. Pasiteiravau autobusų grafiko į Veroną, susiradau patogų laiką ir pranešiau, kada planuoju būti Veronos autobusų stotyje Džonui.
Už geros valandos jau stovėjau ant laiptų priešais centrinę Veronos autobusų stotį, kur ir sutarėme susitikti. Laukiau Džono, atvažiuojančio dviračiu. Jis truputėlį vėlavo ir man tai kėlė nerimą (paskui prie nuolatinio vėlavimo Italijoje pripratau), tačiau galiausiai pasirodė. Po trumpo šnektelėjimo, sėdau ant dviračio „balkiuko“ ir kartu nurūkome grožėtis Verona.
Verona, turbūt visiems geriausiai žinoma kaip Romeo ir Džuljetos miestas, turi ir daugiau įdomybių. Visas Veronos miestas yra įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą dėl savo ypatingos struktūros ir architektūros. Patys italai juokauja, kad statybos darbai čia beveik neįmanomi, nes vos pradėjus kasti pamatus paaiškėja, kad po žeme glūdi dar vienas neatrastas architektūros stebuklas.
Apie Veronos grožį būtų galima parašyti knygą, bet aš apsiribosiu pastraipa. Vienu iš pagrindinių miesto simbolių yra Veronos arena, puikiai išsilaikęs klasikinis romėnų amfiteatras, pagarsėjęs savo operos pasirodymais.
Aikštės centre yra skulptūra rašytojui Dantei, todėl ši vieta dar kartais vadinama „Dantės aikšte“.
Viena iš arkų veda į Piazza delle Erbe, centrinę turgaus aikštę. Labai įspūdinga pereiti per Castel Vecchio ("Senosios pilies‘‘) tiltą, nutiestą virš Adidžės upės. Pastatytas XIV a., tuo metu tai buvo pats ilgiausias tiltas pasaulyje.
Šiek tiek pavargę, grįžome į Džono nuomojamą butą. Kartu su jo dviem buto gyventojais ispanais išsivirėme makaronų – mano gurgiančiam skrandžiui šios itališkos vaišės labai patiko. Dienos nuovargį tąkart numalšinau ramiai miegodama ant laisvos sofos.
(Bus daugiau)
Asmeninės nuotr.
VAIZDAS: Veronos panorama ir Aldidžės upė.Mes su Džonu Veronoje, į kurią nuvažiavome dviračiu.
SAULĖLYDIS: Romantiškas saulėlydis prie Gardos ežero, Bardoline.
DŽONAS: Mes su Džonu Veronoje, į kurią nuvažiavome dviračiu.
Ingrida KURLINKUTĖ
