Apie įdomius užrašus

Kur tik ei­ni – vi­sur pil­na už­ra­šų. Tai par­duo­tu­vių, įstai­gų ir gat­vių pa­va­di­ni­mai, ke­lių eis­mo ženk­lai, pre­kių ir pa­slau­gų rek­la­mos, pa­ro­dų, kon­cer­tų, rin­ki­mų agi­ta­ci­ja ir kt. Į ši­tą teks­tų ir ženk­lų jū­rą ne­bek­rei­pia­me dė­me­sio, gal tik kai ko nors ieš­ko­me, su­vo­kia­me jų rei­ka­lin­gu­mą, o kar­tais ir sly­pin­čią pra­smę.

Štai ko­lek­ci­jo­je at­si­dū­ru­si pa­pras­ta nuo­trau­ka su ant­ro­je pu­sė­je įra­šy­ta da­ta „1947 Rugp­jū­čio“. Nuot­rau­ko­je ma­to­mas stam­bio­mis bal­to­mis rai­dė­mis juo­da­me fo­ne už­ra­šy­tas žo­dis „MĖ­SA“, prie įė­ji­mo po­zuo­jan­ti par­da­vė­ja. Ne­ma­žas pa­pras­tas lan­gas ne­vai­di­na vit­ri­nos vaid­mens, ta­čiau jo vir­šu­ti­nė­je da­ly­je pri­tvir­tin­tas pla­ka­tė­lis su už­ra­šu: „Mė­sa par­duo­da­ma lais­vai!“. Žo­dis „lais­vai“ pa­ryš­ki­na­mas ro­dyk­le ir šauk­tu­ku.

Tai­gi šis pla­ka­tė­lis aki­vaiz­džiai kal­ba apie po­ka­rio si­tua­ci­ją, kad jau pa­nai­kin­tos mais­to kor­te­lės, kad mė­sa jau par­duo­da­ma be jų. Da­bar ma­žai kas be­pri­si­me­na apie to­kią mais­to si­tua­ci­ją, o jau­ni­mas tai ir vi­sai ne­ži­no, o štai at­si­tik­ti­nai iš­li­ku­si nuo­trau­ka įam­ži­na tos epo­chos sa­vy­bes.

Įdo­mus pa­vyz­dys sie­kia lie­tu­viš­kos spau­dos drau­di­mo laik­me­tį, kai bu­vo drau­džia­mas bet koks spaus­din­tas, vie­šai ra­šo­mas lie­tu­viš­kas žo­dis. Ir štai se­na­ja­me tur­gu­je (da­bar – Pri­si­kė­li­mo aikš­tė) ant vie­nos žy­do krau­tu­vė­lės ka­bo­jo už­ra­šas „per­k na­ge­nes“. To me­to ru­siš­ka ad­mi­nist­ra­ci­ja, žan­dar­me­ri­ja, ma­tyt, ne­pas­te­bė­jo ir ne­sup­ra­to to už­ra­šo pra­smės, gal pa­lai­kė tai žy­diš­ku ar len­kiš­ku iš­si­reiš­ki­mu, ir taip jis ka­bo­jo, kvies­da­mas pirk­ti na­gi­nes, po­pu­lia­rų­jį to me­to kai­mie­čių apa­vą. O tuo pat me­tu Pe­ter­bur­ge Šiau­lius gar­si­no spe­cia­lios par­duo­tu­vės už­ra­šas „Шавельская подошва“ ( „Šiau­lių pa­dai“). Tai bu­vo Šiau­lių Ch.Fren­ke­lio odų ga­myk­los pro­duk­ci­ja, ge­riau­sia ir gau­siau­sia bu­vu­sio­je ca­ri­nė­je im­pe­ri­jo­je.

Lie­tu­vių ra­šy­bos drau­di­mo me­tais bū­ta ir ki­tų lie­tu­viš­ku­mo fak­tų, bū­tent, ant­ka­pių už­ra­šai. My­ko­las Bir­žiš­ka už­ra­šė ir „Lie­tu­vos ai­do“ prie­de „Lais­vo­joj va­lan­doj“ 1917 m. 11d. Nr.8 Viekš­nių ant­ka­pių už­ra­šus, tarp jų ir to­kį: „Čio­nai ils nei ba­jo­ras, nei­gi po­nas, tik­tai ūki­nin­kas Šui­pis Jo­nas“. Tai 1880-ųjų me­tų įra­šas, at­sklei­džian­tis ky­lan­čios Lie­tu­vos ūki­nin­ki­jos tau­ti­nę są­mo­nę ir sa­vi­gar­bą, at­ve­du­sią į ne­prik­lau­so­my­bę.

Daug pai­nia­vos su­ke­lia be­si­kei­čian­tys gat­vių pa­va­di­ni­mai. Įžy­mu­sis dai­li­nin­kas Ge­rar­das Bag­do­na­vi­čius bu­vo pa­si­ga­mi­nęs ant­spau­dą, ku­riuo pa­žy­mė­da­vo sa­vo kū­ri­nių, es­ki­zų au­to­rys­tę ir ad­re­są „Dai­li­nin­kas Ge­rar­das Bag­do­na­vi­čius Šiau­liai, Kap­su­ko g-vė 84-3 (Auš­ros Alė­ja) Lie­tu­vos TSR“. Net iš už­sie­nio gau­na­ma ko­res­pon­den­ci­ja to­kiu pat dvi­gu­bu ad­re­su. Tai bū­ta sa­vo­tiš­kos anų me­tų drą­sos.

Už­ra­šų įvai­ro­vė ir su­ta­pi­mai kar­tais priar­tė­jo prie anek­do­to: su­si­ti­ko se­niai ne­si­ma­tę drau­gai ir vie­nas gi­ria­si, kad bu­vęs Er­mi­ta­že, nuo­sta­bių da­ly­kų ma­tęs. Ant­ra­sis šyp­te­li ir sa­ko, kad aš tai kas­dien po­rą kar­tų bū­nu Er­mi­ta­že...