Naujausios
Notarė išsiuvinėja 40 žalių atspalvių
Dvi notarės Nijolės Masiliūnienės pusės: viena – griežta, dalykiška, į kompromisus nesileidžianti specialistė ir kita – juvelyriškai, preciziškai, moteriškai jautrius paveikslus siuvinėjanti menininkė. Siuvinėti paveikslai iš tolo atrodo tarsi tapyti. Menininkė sau klaidų neleidžia – be gailesčio išardo netobulą kūrinį ir pradeda iš naujo.
Simona SIMONAVIČĖ
simona@skrastas.lt
Siuvinėjimui reikia loginio mąstymo
Šiaulių miesto savivaldybės viešosios bibliotekos „Saulės“ filiale atidaryta notarės N. Masiliūnienės siuvinėtų paveikslų paroda, eksponuojama per 30 paveikslų. Tai bene vienintelė galimybė pamatyti notarės darbus, nes moteris jų neparduoda, dovanoja, laiko namuose arba labdaros tikslais paaukoja aukcionuose.
Parodos iniciatorė, bibliotekos filialo vedėja Nijolė Ostrauskienė prisipažino, jog notarė iš pirmo žvilgsnio pasirodė labai griežtas, reiklus, į jokius kompromisus nesileidžiantis žmogus.
N. Ostrauskienė tris mėnesius pas notarę tvarkė juridinius reikalus ir vis galvojo, kaip reikėtų pradėti kalbą apie galimybę atidaryti parodą. Apie notarės talentą ji buvo girdėjusi iš vienos bibliotekos skaitytojos.
„O kodėl gi ne!“ – atsakė notarė, paskutiniąją dokumentų tvarkymo dieną vedėjai išdrįsus paklausti, ar ji sutiktų savo kūrybą parodyti pietinio Šiaulių mikrorajono gyventojams. „Tada pamačiau ją visai kitoje šviesoje“, – prisipažino N. Ostrauskienė.
Bibliotekos dailininkė Dalia Brazlauskienė papasakojo, jog siuvinėjimas kryželiu atėjęs iš gilios senovės, Lietuvoje buvo siuvinėjama nuo gotikos laikų. Pradžioje tai buvo amatas, palaipsniui perėjęs į meno sritį.
„Siuvinėjimas rankomis nuo seno buvo ponių užsiėmimas. Šiais intensyvaus gyvenimo laikais siuvinėjimas atrodo dar didesnė prabanga – neišmatuojamas laiko ir kantrybės mastelis“, – sakė dailininkė.
Ji atkreipė dėmesį, jog N. Masiliūnienė siuvinėja profesionaliai, tartum tapytų paveikslą – potėpis po potėpio, iš milijonų milimetrinių kryžiukų paveikslas dėliojamas dalimis tarsi dėlionė. Siuvinėjimui reikia ypatingo kruopštumo, kantrybės, loginio mąstymo, matematinio skaičiavimo, turėti tapybinę klausą.
Metų iššūkis – 160 tūkstančių akių
Prieš 11 metų notarė N. Masiliūnienė atrado jai artimą meno formą – siuvinėjimą. Per tą laiką ji sukūrė apie 70 darbų. Dalį siuvinių padovanojo draugams, giminėms, paaukojo labdarai, mamos paveikslus savo namuose noriai pasikabino ir du jos sūnūs.
„Pradėjusi siuvinėti ėmiau kitaip matyti spalvas – atradau kokį 40 atspalvių žalios, rožinės, raudonos. Iš pradžių darbai buvo nekokybiški – vienas kryželis į kairę, kitas – į dešinę, vienas darbas per daug sutrauktas, kitas išsiplėtęs... Tačiau tai manęs neišmušė iš vėžių“, – pradžią prisiminė N. Masiliūnienė.
Paveikslų siužetų siuvinėtoja pati nekuria – naudojasi jau sukurtomis schemomis. Patinkančius vaizdus įsigyja parduotuvėje, parsisiunčia iš specializuotos interneto svetainės. Jos siuvinėtuose paveiksluose vyrauja gėlės, peizažai, moterų portretai, rytietiški motyvai.
Maurų moters, japonės portretai – kelionių prisiminimų dalis. N. Masiliūnienė mėgsta keliauti, yra apkeliavusi apie 30 šalių. Aplankiusi skirtingą šalį ji domisi to krašto rankdarbiais, domėjosi siuvinėjimo madomis.
Šiuo metu N. Masiliūnienė siuvinėja vieną didžiausių darbų – „Koliziejų“, kuriame yra per 90 spalvų, reikia surinkti 160 tūkstančių akių, paveikslas yra 260x500 dydžio.
„Esu paskaičiavusi: jei per dieną išsiuvinėčiau 488 akis, man reikėtų visų metų. Bandysiu kovoti su laiku“, – apie kūrybinį iššūkį pasakojo moteris. Nuo gegužės mėnesio ji jau išsiuvinėjo 30 tūkstančių akių.
Preciziškas reiklumas sau
Notarė N. Masiliūnienė taip pat dirba Šiaulių trečiojo amžiaus universitete Kultūros ir meno fakulteto prodekane, yra „Rotary“ moterų klubo „Harmonija“ narė.
Moteris stengiasi sustyguoti dienotvarkę, kad liktų laiko ne tik darbinei ir visuomeninei veiklai, bet ir knygoms skaityti, siuvinėti. Bent 20 minučių per dieną skiriama siuvinėti, o griežtai po 21 val. – knygos laikas.
„Kažkada gydytojas neurologas Antanas Lukošaitis yra sakęs, kad mane būtų lengva gydyti, nes siuvinėjant dirba kitas galvos pusrutulis. Darbo metu – kairysis, o siuvinėjant savo malonumui – dešinysis“, – sakė N. Masiliūnienė. Siuvinėjimas moteriai – spalvų terapija, dvasinio tobulėjimo laikotarpis, poilsis.
Siuvinėtoja yra itin pedantiška – jei darbas atrodo ne taip, kaip norėtųsi, per klaidą išsiuvinėta ne toje vietoje ar ne tuo siūlu, kūrinį išardo ir pradeda iš naujo. Nesvarbu, net jei būtų išsiuvinėjusi 50 ir daugiau akių – viskas turi būti tobulai, kaip parodyta schemoje. Visuose jos darbuose nėra nė vieno surišimo ar mazgelio.
Siuvinėjant schemą reikia atidžiai sekti nurodymus – joje pažymėta, kurioje vietoje, koks siūlas turi būti. Pavyzdžiui, moters portreto akiai išsiuvinėti, kad ji atrodytų kaip gyva, reikėjo 12 atspalvių siūlų.
N. Masiliūnienė prisipažįsta, jog pati kurti paveikslų nemoka, bet gali pedantiškai padaryti nurodytą darbą, vykdyti krupštumo reikalaujančius pavedimus. Jai toks pomėgis tinka pagal charakterį.
„Mėgstu, kad nereikėtų galvoti, o leisti mintims bėgti siūlų taku, galvodama, ką nuveikiau per dieną“, – sakė siuvinėtoja.
Jono TAMULIO nuotr.
PRECIZIŠKUMAS: Siuvinėtoja Nijolė Masiliūnienė prisipažįsta, jog yra itin pedantiška – jei darbas atrodo ne taip, kaip norėtųsi, – kūrinį išardo ir pradeda iš naujo, nes viskas turi būti tobulai, kaip parodyta schemoje.
DETALĖS: Siuvinėti paveikslai – itin kruopštūs, dėl preciziškai išsiuvinėtų atspalvių ir šešėlių iš tolo atrodo tarsi nutapyti.