Naujausios
Gyventi kartu su kitokiais
Šiaulių bendrija „Šiaulių Viltis“, vienijanti proto negalią turinčius žmones ir jų šeimų narius, dalyvavo tarptautiniame projekte „Matyk be išankstinio nusistatymo“.
Apie projektą ir jo patirtis kalbinome šiaulietę projekto koordinatorę Reginą VERTELIENĘ.
– 2012 metų lapkritį projektas subūrė trijų šalių žmones: iš Turkijos, Rumunijos ir Lietuvos, kuriai atstovavo „Šiaulių Viltis“. Kiekviena šalis buvo ir projekto šeimininkė, todėl teko važiuoti į Sarajaną (Turkija) ir į Targu Jiu (Rumunija), o pernai pavasarį mes priėmėme turkų ir rumunų delegacijas, – sakė R. Vertelienė.
– Kodėl būtent toks projektas, kokie jo tikslai?
– Galbūt svarbiausias tikslas – mažinti tėvų, auginančių ir prižiūrinčių neįgalius vaikus, kaltės, o labai dažnai – ir gėdos jausmą. Tai psichologinis emocinis laukas, su kuriuo daugiau ar mažiau susiję visi projekto dalyviai, o plačiąja prasme – daugybė žmonių. Taip pat siekta pasidalyti gerąja patirtimi, bendrauti, mažinti neretai neigiamus tarpkultūrinius stereotipus ir iš to kylančią įtampą, mokytis dirbti koordinuotai ir pasiekti rezultatų.
– Kokie rezultatai?
– Parengėme projektą apibendrinantį leidinį „Matyk be išankstinio nusistatymo“, kurį platina ir „Šiaulių Viltis“, jis paskelbtas bendrijos tinklalapyje. Leidinys išleistas lietuvių, turkų, rumunų ir anglų kalbomis. Šalyse partnerėse buvo suorganizuotos penkios terapinės sesijos: apvalieji stalai, seminarai, pokalbiai. Pavyzdžiui, pokalbiui už apvaliojo stalo šiaulietės projekto dalyvės pakvietė mamas pedagoges, auginančias sveikus vaikus. Paaiškėjo, kad net ir ši tikslinė žmonių grupė nelabai žino, kaip viešumoje elgtis su psichikos negalios žmonėmis, kokia turėtų būti korektiška reakcija. Aiškėja, kad didžiajai visuomenės daliai psichikos sutrikimų turinčių žmonių pasaulis yra visiškai nežinomas, apaugęs išankstinėmis neigiamomis nuostatomis, dažnai demonizuojamas, todėl jo baiminamasi. Visuomenė yra linkusi tą pasaulį ignoruoti. Taip susiformuoja atskirtis, kuri dar labiau apsunkina ir psichikos ligonių, ir jų šeimų padėtį.
Pavyzdžiui, analizavome anoniminius internetininkų komentarus: nuo pašaipų iki atviro nacizmo. Tačiau yra ir tolerancijos, palaikymo. Arba žinučių antraštėse (laikraščiuose, internete) būtinai akcentuojama, kad nusikalto psichikos sutrikimą turintis žmogus. Taip suponuojama nuomonė, kad šie žmonės apskritai yra pavojingi, nors absoliučiai daugiausia nusikalsta sveikieji.
– Susipažinote su situacija Turkijoje ir Rumunijoje. Kaip ten?
– Kaltės ir gėdos jausmo problema – ta pati. Apie visuomenės tolerancijos lygį negaliu apibendrintai kalbėti, nes vienokios ar kitokios išvados subręsta iš detalesnės analizės ir iš asmeninės patirties. Lietuva vienintelė iš partnerių šalių turi minėtą žmonių grupę vienijančią bendriją ("Viltis") su savo organizacijomis visuose rajonuose. O ten – tik užuomazgos. Mes – jau asocijuota bendruomenė, todėl galime veikti įstatymų leidybą, efektyviau pakovoti už savo vaikus ir save. Ir institucine prasme mes labiau pažengę. Todėl mūsų partneriams didelį įspūdį paliko Kuršėnų dienos, Šiaulių specialiojo ugdymo centrai, jie labai domėjosi autistų grupe Šiaulių „Godoje“, nors įkurti tokią grupę buvo nelengva.
Turkijoje lankėmės vienos globos įstaigos kabinete, kuriame tėvai monitoriuje gali stebėti, kaip specialieji pedagogai dirba su jų vaikais. Aš Lietuvoje to dar neįsivaizduoju. Kaip ir neįsivaizduoju, kad Turkijoje ar Rumunijoje kokia nors municipalinė globos įstaiga darbo laiką derintų prie vairuotojo, o ne prie dirbančių tėvų. Mūsų kraštuose taip dar būna. Įstatymų Lietuvoje turime gerų, bet institucijų darbuotojų, vykdančių įstatymus ne iš reikalo, ne priverstinai, o iš širdies ir vardan misijos, stokojama.
Projekto vienas iš tikslų ir buvo pasikalbėti ne tik apie savo, kaip atskirties grupės, vietą visuomenėje, ne tik apie savo kaip tėvų pareigą, bet ir apie teises. Ir pagaliau – apie mums skirtą ne tik kryžių, bet ir misiją. Kas už mus geriau gali čia aptariamą situaciją apibūdinti? Tegul Dievas mažiau žmonėms skiria tokių išbandymų, bet situacija vienareikšmiška – psichikos ligų daugėja, ir visuomenė turi mokytis gyventi kartu su kitokiais.
– Projektas – turbūt ne tik susitikimai ir problemos?
– Žinoma – tai ir puikios tolerancijos pamokos, žmogiški ryšiai. Bendravo skirtingos kultūros, religijos, žmogiškos patirtys. Kai kurioms iš mūsų tai buvo vos ne pirmoji kelionė į tolimesnį užsienį. Tai ir galimybė atsipalaiduoti nuo šeimos nelengvų rūpesčių, gera proga susipažinti ir šiek tiek daugiau pažinti pasaulį. Pavyzdžiui, turkė po kelionės į Lietuvą man sakė jau kitomis akimis žiūrinti į europiečius.
Kalbino Vilija JURKUTĖ
Giedriaus Baranausko nuotr.
KOORDINATORĖ: Regina Vertelienė, tarptautinio projekto koordinatorė, pabrėžė, kad projekto, kuriame dalyvavo „Šiaulių Viltis“, dalyviai, apibendrinę surinktus duomenis ir patirtis, keturiomis kalbomis parengė leidinį „Matyk be išankstinio nusistatymo“.
