Naujausios
Lietuvybės keliais – po Mažąją Lietuvą
Rajono lietuvių kalbos ir istorijos mokytojai dviejų dienų seminare–išvykoje „Lietuvybės puoselėjimas Karaliaučiaus bendrojo ugdymo mokyklų lietuviškose klasėse“ domėjosi lietuvybės palaikymu lietuviškose klasėse, lankėsi kiekvienam lietuviui brangiose vietose, susijusiose su lietuvybės puoselėtojais.
Laikas negailestingas
Isrutyje mūsų rajono mokytojai pabendravo su Aleksu Bartniku, Karaliaučiaus krašto lietuvių kalbos mokytojų asociacijos vadovu. Radviliškiečiai sužinojo apie jų darbo problemas ir džiaugsmus. Šiame krašte yra 22 įstaigos, kuriose mokoma lietuvių kalbos, deja, iškyla problema dėl pedagogų trūkumo. Daug dėmesio skiriama lietuvybei palaikyti.
Lietuvių kalbos mokytojams suspaudė širdį Ragainėje išvydus bažnyčią, kurioje kažkada kunigavo pirmosios lietuviškos knygos autorius Martynas Mažvydas. Didžiuliame pastate vienas kampelis skirtas katalikų koplyčiai. Kitos patalpos – baldų parduotuvė, socialiniai butai. Kapinaičių vietoje – daržai.
Dar liūdniau atrodo Narkyčių bažnyčios likusios sienos. Čia dirbo K. Donelaičio draugas kunigas Karolis F. Jordanas. Joje šiandien dar gyvena žmonės, o bažnyčioje įrengtas sandėlis trąšoms, kurios paspartino pastato nykimą.
Viltis – entuziastai
Tokių sunykusių pilių ar bažnyčių rajono pedagogai Kaliningrado srityje aplankė ne vieną.
Vietos valdžiai nutarus visus kultūros objektus perduoti stačiatikiams, daugelis pastatų virto vaiduokliais, nes nėra lėšų juos išlaikyti, be to, šiai bendruomenei netrūksta patalpų.
Vilties kibirkštėlę įžiebia entuziastai. Jurgenburgo (Georgenburgo) pilis – tikras pastatas vaiduoklis, bet jaunų žmonių grupelė bando tyrinėti griuvėsius, juos valo, lopo skyles. Smagu, jog to krašto intelektualai rūpinasi ne vien tik savo, bet ir apskritai kultūros išsaugojimu.
Borisas Bartfeldas – vienas žymiausių Kaliningrado srities kultūrininkų, sugebėjo apginti Tolminkiemio bažnyčią, kad ji nebūtų atiduota stačiatikiams, ir dabar mes galime apžiūrėti visa tai, kas išlikę.
Nelabai ką gali nuveikti ir Lietuva, norėdama išsaugoti Mažosios Lietuvos palikimą. Rusija nesutinka priimti jokios paramos, net pakabinti atminimo lentelę nelabai noriai leidžia. Karaliaučiuje 2005 metais atidengtas paminklas kritikui, folkloristui, vertėjui, poetui, kunigui Liudvikui Rėzai atrodo gan didingai, bet tik jį vieną lietuviams pavyko pastatyti tokį, nes tai įvardijo kaip Lietuvos dovaną Karaliaučiaus miesto 750 metų jubiliejaus proga.
Išsaugoti ateities kartoms
Išsaugoti vietas, menančias K. Donelaitį, bandoma visaip – Lazdynėliuose, rašytojo gimtinėje, pasodinta ąžuolų giraitė, pašventintas naujas paminklinis akmuo, išasfaltuotas takas jo link. Įsrutyje galima išvysti ir paminklą, skirtą lietuvių ulonams, žuvusiems Pirmajame pasauliniame kare.
Prie Taravos Anikės paminklinio akmens prisiminta šios moters gyvenimo istorija, įamžinta Simono Dacho eilėse.
Pabėtuose (Romanove) radviliškiečiai aplankė griuvėsius gotikinės bažnyčios, kurioje kunigavo Abelis Vilis, išvertęs į prūsų kalbą Martyno Liuterio „Mažąjį katekizmą“, paskutinį ir svarbiausią prūsų kalbos paminklą, trečią prūsišką knygą. Griuvėsiuose skambėjo „Tėve mūsų“ prūsų kalba.
Kol pasiekė Tolminkiemį, radviliškiečiai turėjo galimybę išgirsti ne tik apie mūsų žymius žmones, gyvenusius Mažojoje Lietuvoje, apžiūrėti įvairiausias vietoves: Tilžę, Labguvą, Tepluvą, Gumbinę, Valtarkiemį, Stalupėnus ir kitas daugiau ar mažiau žinomas vietas, bet ir pasisemti entuziazmo, meilės ir pagarbos savo krašto istorijai.
Gintauta DAUNECKYTĖ
Gintautos DAUNECKYTĖS nuotr.
STALUPĖNAI: Radviliškiečiai apsilankė vietoje, kur buvo bažnyčia, kurioje dirbo Kristijonas Donelaitis.
GRIUVĖSIAI: Radviliškio pedagogai apžiūrėjo bažnyčios, kurioje dirbo Abelis Vilis, palikęs trečiąją prūsišką knygą, griuvėsius.