Naujausios
Senųjų pastatų nepagailėjo nei laikas, nei žmonės
XX amžiaus pradžioje Kelmėje buvo 15 dviaukščių mūrinių pastatų. Dar mažiau mūrinukų – Tytuvėnuose, Kražiuose, Šaukėnuose, Užventyje. Iki šių dienų likusieji – sunkiai arba ir visai neatpažįstami. Apie praėjusio šimtmečio pastatus Kelmės krašto muziejuje surengta mokslinė konferencija.
Dalia KARPAVIČIENĖ
daliak@skrastas.lt
Sugriovė karas
Apie XX amžiaus pradžios Kelmės mūrinius pastatus pranešimą skaitęs muziejininkas Rimantas Serva teigė, kad bene žinomiausias iki šių dienų išlikęs pastatas – kuriame dabar įsikūrusi Kelmės rajono savivaldybė. Raudonų plytų mūrinukas yra buvusi diližanų stotis, Šaulių namai, gimnazija.
Prie Kelmės turgaus aikštės tarpukariu stovėjo trijų aukštų mūrinis namas. Banko pastatas, labai pasikeitęs, išlikęs iki šių dienų. Ir dabar šiame pastate įsikūręs bankas. Prieškarinėje Žydų gatvelėje irgi stovėjo mūrinis namas. Iki šių dienų išlikusi dalis buvusio karinio komisariato, dabar – Savanoriškosioms krašto pajėgoms priklausančio pastato dalis. Išliko ir 1939 metais statytas dvaro kumetynas.
Mūrinė buvusi ir vaistinė Putvinskio gatvėje. Manoma, kad ji stovėjo atkarpoje nuo dabartinės Savivaldybės iki šviesoforu reguliuojamos sankryžos.
Prieš Antrąjį pasaulinį karą Kelmėje buvo apie 15 dviaukščių mūrinių namų. Per karą Kelmė buvo sugriauta.
Paminklas sau
Pasak R. Servos, vienas iš įspūdingiausių Kelmės apylinkėse statytų mūrinių pastatų – Palendrių bažnyčia, kurią kunigas Kazimieras Ambrozaitis (1859–1947) nusprendęs kaip paminklą pasistatyti už gyvenime patirtus vargus.
1931 metais kunigas pardavė namus Šiauliuose ir persikėlė gyventi pas seserį Moniką ir jos vyrą Marceliną Kleivas į Palendrių kaimą, ten, kur lygiai prieš dvidešimt metų sesers vardu buvo pirkęs iš varžytinių parduodamą dvarelį su 125 hektarų ūkiu. Iš sesers kunigas perpirko 10 hektarų žemės bažnyčiai statyti. Pirmiausia surentė kleboniją, joje įrengė laikiną koplytėlę.
1934 metų gruodžio 10 dieną sudarė sutartį su Šiauliuose gyvenusiu architektu inžinieriumi Vladu Bite (1901–1968). Pagal sutartį architektas įsipareigojo suprojektuoti mūrinę bažnyčią. Už šiuos darbus kunigas K. Ambrozaitis turėjo sumokėti 4000 litų.
1935 metais bažnyčios projektas baigtas rengti ir patvirtintas. Projekte V. Bitė numatė ir teritorijos sutvarkymo planą.
K. Ambrozaitis pasirašė sutartį su Spiridonu Terentjevu, „ne Lietuvos piliečiu“, gyvenančiu Tryškių geležinkelio stotyje, pagal kurią S. Terentjevas buvo įpareigotas pasirūpinti statybinėmis medžiagomis, darbo priemonėmis bei darbininkais ir nurodytoje vietoje pastatyti bažnyčią.
Numatyta, kad visos bažnyčios sienos ir pamatai, bokštai, kolonos ir piliastrai turi būti išlieti iš monolitinio betono ir gelžbetonio, uždengti čerpių ir skardos stogai, iš betono išlieta sakykla ir visi vidaus bei eksterjero laiptai, sudėtos betono plytelių ir medinės grindys, kalkėmis ištinkuotos ir išbalintos visos lubos ir sienos iš vidaus ir lauko. Už statybos bei apdailos medžiagas ir darbus, jei jie bus visiškai tinkamai atlikti, kunigas įsipareigojo sumokėti S. Terentjevui 78 500 litų. Bažnyčios statyba turėjo būti baigta 1936 metų lapkričio 15 dieną.
1935 metų pavasarį aukščiausioje Palendrių vietoje pašventinti bažnyčios pamatai. Pastatas buvo baigtas statyti nurodytu laiku, nepriekaištingai ir labai tiksliai laikantis projekto. Itin profesionaliai sukomponuotų proporcijų oratorija laikoma vienu puikiausių sakralinės architektūros pavyzdžių, sukurtų tarpukario Lietuvoje, o jos autorius inžinierius V. Bitė – tarp geriausių šio tipo pastatų kūrėjų.
Gražiausi dvarai – aplinkui Tytuvėnus
Pasak Tytuvėnų piligrimų centro gidės Rūtos Krencienės, tarpukariu Tytuvėnai buvo kur kas mažesnis miestas negu Kelmė.
XX amžiaus pradžioje aplinkui Tytuvėnus buvo patys gražiausi dvarai. Išlikęs tik mūrinis Pagryžuvio dvaras. Mediniai dvarų pastatai sunykę.
Tarpukariu Tytuvėnai buvo nemaža poilsiavietė. Mieste, prie Pušyno gatvės, stovėjo ne viena vila. Toje gatvėje buvo uždrausta važinėti arkliais, kad nebūtų drumsčiama miškelyje hamakuose įsitaisiusių žmonių ramybė.
Tytuvėnuose stovėjo ne vienas namas su balkonu. Vilos pasižymėjo įmantriais laužytais stogais. Buvo ir restoranas, puikiai atrodantis ir šiomis dienomis.
Plytos – iš kolegijos-gimnazijos pastato
Kražių kraštotyros muziejaus vedėjo Vyganto Mažono teigimu, 1902–1903 metais Kražiuose pastatyta keletas namų, vienas iš jų – dabartinės Kražių parapijos centro pastatas, buvusi špitolė (prieglauda, ligoninė).
1923 metais, surašant Lietuvos gyventojus, Kražių miestelyje buvo 224 kiemai su 1590 žmonių, dvaro sodyboje – 2 kiemai (šeimos) su 23 žmonėmis. 1927 metų apraše konstatuota, kad miestelis – nedidelis, nameliai pakrypę, stogai kiti sulinkę, prakiurę, apie 200 namų. Vidury miestelio – didoka ketvirtainė turgavietė, kurioje niekaip suvažiavę į turgų negali sutilpti. Apie turgavietę stovi daug žydelių ir ne žydelių krautuvėlių.
1929 metais, pakeitus statybos įstatus ir leidus griauti blogos fizinės būklės ir vaizdo pastatus, daugelis namų savininkų paremontavo trobesius.
Iki 1939 metų keliasdešimt namų (ar dalių) buvo nugriauta. Daugelio nuo 1932 metų suremontuotų namų valminiai stogai buvo perdaryti į dvišlaičius.
1936 metais į Kražius atvykęs kunigas vikaras Stanislovas Rimkus šalia bažnyčios esančioje špitolėje įrengė Pavasarininkų ramovę. Įrengta nedidelė salė-knygynas, arbatinė, antrame aukšte – Kražių skerdynių muziejus. 1941 metais pastatas apdegė, vienas korpusas buvo nugriautas, vėliau atstatytas.
Statant pastatus buvo naudojamos plytos iš ardomo kolegijos-gimnazijos pastato.
Mūrinukai Kražiuose
1919 metais Kražiuose atidaryta progimnazija, po penkerių metų tapusi gimnazija.
Pirmasis naujos mokyklos statybos sklypas pasirodė per mažas, todėl pakeistas – skirtas prie Medžiokalnio, kairiajame Kražantės krante. Pagal 1923 metų architekto E. Peyerio parengtą 2 aukštų mūrinės mokyklos projektą statyba 1925 metų rugsėjo 14 dieną pradėta, bet dėl lėšų trūkumo sustojo. Šiandien tebestovi nebaigtos statyti gimnazijos sienos.
Vytauto gatvėje 41 namas statytas 1936–1937 metais. Sklypas pirktas iš žydo Ancelio Dovydo. Šiame name kurį laiką veikė parduotuvė, virš durų kabėjo iškaba „Prekyba“.
Mūriniai namai stovėjo M. Valančiaus gatvėje, pažymėti 13 ir 31 numeriais. 31 pastatas priklausė akcinės bendrovės pieninės „Ūkininkų laimė“ vyriausiajam buhalteriui Valiukoniui. Pastato dalį buvo įsirengusi vokiečių valdžia, likusioje dalyje iki 1945 metų pavasario buvo mokykla. Sovietų valdžia pastatą nacionalizavo, bet mokykla tebeveikė iki 1965 metų. Mūriniame pastate Raudgirio gatvėje kurį laiką taip pat veikė mokykla.
M. Valančiaus gatvėje 16 buvo pieninė „Ūkininkų laimė“, vadinta Terepine, nuo Šiukštos ūkvedžio pavardės. Pastatas buvo dviejų aukštų, dabar likęs tik vienas.
M. Valančiaus gatvės 37 name iš pradžių buvo butai, vėliau – KGB būstinė. Tos pačios gatvės 36-ojo namo savininkė – Irena Pranckevičienė. Jos tėvas Kaciucevičius turėjo 5 tonų sunkvežimį ir lengvąjį automobilį. Sunkvežimiu veždavo iš pieninės sviestą į Klaipėdos uostą. Iš to šeima prasigyveno ir pasistatė namą. M. Valančiaus gatvės 49 name buvo aludė.
Išlikusi nuotrauka, kurioje per Vytauto Didžiojo mirties 500 metų minėjimą (1930 metais) matyti Kražių lūšnos. Po minėjimo medines lūšnas imta griauti ir ilgainiui pastatytas mūrinis pastatas M. Valančiaus g. 42 – dabar čia veikia parduotuvė bei Veterinarijos vaistinė.
1941 metų birželio 23 dieną Kražiai sudegė, liko tik kaminai.
Kovojo su karčemomis
Šaukėnų kraštotyros muziejaus muziejininkė Elena Burdulienė sakė, jog seniausias namas Šaukėnuose priklausė žydui Bijonkiui. Jame buvo pardavinėjama degtinė.
Vieni iš įdomesnių pastatų – buvusi klebonijos virtuvė, didelė užeiga, tuo metu vadinta karčema. Abu pastatai neįprastai įrengti, apipinti istorijomis. Pavyzdžiui, šaukėniškiai pradėjo taip smarkiai girtauti karčemose, kurių buvo keturios, kad pragerdavo arklius su vežimais, pasilikdami tik su botagais rankose.
Šaukėnų apylinkių moterys apsiginklavo visokiais „ginklais“ ir išėjo į kovą prieš karčemas. Moterys išdaužė lekus – apvalius keraminius indus, kuriuose buvo laikomi gėrimai. Per visą miestelį alkoholis upeliais tekėjo į Šonos upę.
Šaukėnų mokykla pastatyta 1939 metais. Grafas Gorskis buvo pastatęs ligoninę.
Autorės nuotr.
ŠPITOLĖ: 1902–1903 metais Kražiuose pastatyta keletas namų. Vienas iš jų – dabartinės Kražių parapijos centro pastatas, buvusi špitolė (prieglauda, ligoninė).
PASTATAS: Buvusioje diližano stotyje, Šaulių namuose Kelmėje, dabar įsikūrusi Savivaldybė. Taip pastatas atrodė prieškariu.
PUOŠYBA: Iki šių dienų Tytuvėnuose yra išlikusių langinių puošybos elementų.