Naujausios
VERSMĖS
Vladas KALVAITIS
VĖLINĖS
Mudu susitinkame vieną kartą metuose – per Vėlines. Nesusitarę, nesusiskambinę iš anksto. Feliksui iki arkinių raudonplyčių vartų 1517 žingsnių, man – 1371. Bet jo kojos mažumėlę eiklesnės, švelniau paveiktos sausgėlos, todėl skrybėles pakeliam vienu metu.
Pamerkiam gėles į baltas vienakojes, pastaruoju metu išpopuliarėjusias nebrangias vazas, uždegam žvakutes ant Julijos kapo.
Pastovim. Pasimeldžiam.
Paskui siaurais tarpukapių zigzagais siūriname prie manosios kapelio.
Pasimeldžiam, pasėdim.
Jei oras geras ir vėjas nedrasko akių, aplankom artimuosius ir draugus.
Pavaikštinėjam. Pasišnekam.
Per metus kalbų priauga kupetos.
Ypač niekur neskubame šiandien. Dangus lyg nuplautas. regis, paryčiais šimtai skalbėjų šliauždamos keliais akinančiai jį nublizgino, nepalikdamos nė mažiausio gumulo, nė plunksnelės debesėlio.
Saulė it svočia, geraširdė, dosni. Žeria šviesą ir šiltį rieškučiomis nesigailėdama. Vėjūkščiai, subėgę į šilo retmes ir laukymes, apimti tingulio vartosi šiltoje lapų paklotėje. Todėl degtukai įsiplieskia nuo pirmo brūkštelėjimo, žvakučių liepsnelės vos vos virpa.
Išeinant buvo plius devyni.
Dabar gal ir daugiau.
Dudename apie viską, kas tik ant seilės užeina. Namie liežuviu malti nėra su kuo. Be to, kambarinės šnekos – į vienus vartus. Feliksas buitinius, socialinius, politinius reikalus aptarinėja su šuneliu Juoduku (dviejų sprindžių ilgio kartu su uodega), aš – su tokio pat dydžio tik blizgaus kaštono plauko kalyte Rika. Ką bekalbėtume, tiek Juodukas, tiek Rika įsistebeiliję mokso į mus, pritariamai lapsėdami ausytėmis. tarytum viską suprastų. Nors pasiusk iš laimės!..
Taigi kalbų prisikaupia kupeta, kai kada, kai metai kupini umarų ir skaudulių, – net ir stirtos.
Nebūtume lietuviai, jeigu tradiciškai nepakeiksnotume valdžios. Tai veiksminga atgaiva apšnerkštai širdžiai, tarsi solidus dzūkiškos samanės gurkšnis prieš numanomai sočius pietus.
Griausmuojam nepagailėdami. Nelyginant perkūnija iš giedro dangaus, kai saulė debesimis blendžiasi. Pakliuvę į tirštesnį žmonių tuntą, kumštelim kits kitam pašonėn, kad pristabdytume arklius, t. y. įsiaudrinusius liežuvėlius.
Krizę iš ES įsileido? Vartų neuždarė, šlagbaumo nenumetė? Neuždarė, nenumetė. Pensijas sumažino? Kaip kirviu kirto. Negailestingai. Man visą šimtinę išplėšė iš kišenės. Man daugiau! Tu Siberijoj buvai. Ten atlyginimai didesni. Netikėtai. Per naktį. Šviečiant mėnuliui. Lunatikai stogais vaikšto, o mūsų valdžiai mėnulis smegenėles drebučiais pavertė. Anūkams algas apkarpė kaip avims uodegas. Vaistų kainos stryktelėjo į viršų! Aha! Blusos šuoliu. Nepagaunamai. Rusišką korvalolį pasmerkė, o briuselišką litrais siūlo. Ką tu dabar geri? Korderoną? O tu? Rytmonormą! Ir dar visokių kitų. Lašiukų, tablečių, papildų. Dviejų šimtų mėnesiui nebeužtenka. Man irgi! Greit dantis dėsim ant grindų. Aš nedėsiu. Protezus nešioju. Dantenos nusėdo, protezai išklero. Nepatogumas didžiausias. Kalbi su žmogum, spjaudaisi, sniaukroji, šveploji. Dabar su "Corega" susidraugavau – šiek tiek geriau. Girdėjau, kapų tvarkytojos taksą padidino, dviem šimtinėm? Kaip negirdėsi. Kooperatyvą sukūrė! Dabar reikia išlaikyti ir brigadininką, ir buhalterį, ir "Sodrai" duoklę atiduoti. Kur tik įsikiša valdžia – grynas bardakas. Taip, taip, vos trejoms devynerioms sutaupai. O jų atsisakyti negali. Gydytojas grasino: prieš miegą – dvidešimt gramų!.. Paskaičiuoji, išeina apie 40 litų per mėnesį. Maniškis net į ausį kuštelėjo: švarios! O ta „švari“ dar brangesnė. Bet yra ir gerų dalykų. Kokių? Nu, nu? Vienuolika ligų turėjau, dar vieną surado. Kokią? Kažkokį reumatoidinį artritą. Bet paguodė: pirma pradžia... O man iš pūslės išpjovė auglį. Putpelės kiaušinio dydžio, gruoblėtą, šokoladinį, ten vietoj suskaldė ir su kraujais išplovė. Čia jau tu skiesti pradėjai... Garbės žodis. Pats mačiau per monitorių. Dvi valandas spoksojau... Ir? Ką ir? Prognozės kokios? Kaip ir tau! Sakė, kad būna dešimt kartų didesnių, uždraudė valgyti šokoladą, gerti kakavą. Bet vieną gerą dalyką pastebėjau. Kokį? Slaugučių ir seselių paslaugų kainos nepakito. Pagrindinis banknotas – Darius ir Girėnas. Įmetėk kišenėn – viską padarys. Viena net pirštis pradėjo. Vos atsigyniau. Paaiškinau, kad mano dukra ir anūkė – raganos. Raguotos ir dantingos. Atrodo, suprato. O kaip tavo moterys gyvena? Dukra gerai. Iš parodos į parodą... Atidirba už abi: už mamą ir už save. Viena anūkė baigia aspirantūrą Prahoje, kita Norvegijoje daktarauja. O tavoji? Puikiai. Paskutiniame kurse. Prieš Kalėdas grįš. Iš Amerikos. Tų amerikonų nesuprantu. ten mokosi, ledus pardavinėja, po visą šalį važinėja... Retsykiais parašo. Gerai parašo. Patriotiškai. Už juodaodžio tikrai neištekėsiu, seneli, nebijok... Va, va, ir aš to bijau... Kai vidurdienį nudrimbu ant sofos ir užsnūstu, visad tą patį sapną sapnuoju. Eina moteris aukšta, išnaši kaip liepa, su gobtuvu ant galvos, vedasi dvynukus, juodus kaip nuodėmė. Aš griebiuosi už širdies ir praveriu akis. Tada iš laimės išgeriu tris dozes iš karto – 60 gramų. „Švarios“!
***
Kurį laiką dvyliname tylėdami. Užsisvajojame. Abu. Feliksas atsidūsta. Atodūsis giluminis lyg iš šulinio.
– O dabar paklausyk. Neseniai, gal prieš mėnesį, kilo noras peržiūrėti Julijos paveikslus ir eskizus. Mano manymu, jie nė kiek neblogesni už tuos, kuriuos matau parodų salėse ar paveikslų galerijoje, kai nukanku pas dukrą į Vilnių.
– Aš tau seniai sakiau, kad teptukas jos rankose stebuklus daro. Be to, – paveikslai iš šiaurės, iš lagerių, ir jie išsiskiria iš kitų dailininkų žiauria, bet neabejotina tiesa ir kažkokiu prislopintu spalvingumu. Atsimeni, vis raginau: „ Vežk, Julyt, į Vilnių, į muges, į dailės parodų salonus. Gaudyte išgaudys tuos tavo, kaip tu sakai, piešinėlius. Ne kožnam pabožnam... Čia juk šedevrai! Didelius pinigus gausi. Užsieniečiai doleriais, sterlingais, kronomis apipils.“ – „Negaliu! – atsakydavo. – Čia mano gyvenimo dalis. Mano oda! Be jų numirčiau.“ Va ir viskas!
– Ar žinai, ką dar aptikau? Nepatikėsi... Vieno lagamino dugne radau niekad nematytą aplanką tvirtais viršeliais. Jame – dvidešimt vienas paveikslas. Piešti ant senoviško vatmano. Visi vienodi – pusės lapo dydžio... Liežuvis neapsiverčia. Visuose – vyriškos varpos. Lyg vilkų ar vampyrų sukandžiotos, žiurkių apgraužtos, šlykščiai nukąstais galais. Aplink balutės kažkokio skysčio, išskyrų. Ir kraujas, kraujas... Visur jo pilna. O paveikslų fonas dviejų spalvų: juodas su pilkšvais atspalviais ar bjauriai raudonas – tąsus, tirštas. Vaizdai nerealūs, chaotiški. Nesuprantama, kur vyksta veiksmas: kažkokiuose požemiuose ar pragare. Vienur guli ant grindų, kitur plauko ore plaukų sruogos, ausų speneliai, nosių galiukai... Ilgais nagais kraujuoti moteriški pirštai. Nesuvokiau, kas čia yra. Lyg kažkokia orgija. Ir mąstau, kas juos tapė? Žmona ar dukra? Dukra keletą kartų buvo atlėkusi, bet neišdrįsau paklausti. Vienoks ar kitoks atsakymas būtų it piktybės sėkla visam gyvenimui... Va kaip yra! Kartais nežinia geriau negu tiesa... Gal juos sudeginti? Kaip manai?
– Negi jie tau trukdo? Tegul guli, valgyt neprašo...
– Gal ir gerai sakai... Tu čia pasėdėk ant to suoliuko. Aš seną draugą aplankysiu... Žvakučių dar turiu...
***
Štai taip, Feliksai. Neeilinė moteris tavoji Julija. Nelengva buvo su ja, nelengva. Meilė – kaip akmenų nešiojimas. Gal širdis ir kraujavo, bet sutikdavai su jos sprendimais ir kartais visai netikėtais įnoriais. Kantriai, kaip arklys raikydamas molžvyrį, iškentėjai penkerius metus. Tokį terminą Julija nustatė pati. Bet jiems praėjus, dar kelis kartus atidėjo jungtuves, net nepaaiškinusi, kodėl tai daro. Pagaliau – nuotakos suknia. Maršai, draugų glėbiai. Tačiau pirmoji jūsų naktis – siaubinga. Vos pridėjai ranką prie nuogo peties, jaunoji pašoko, raudodama susigūžė, artimiausiame kampe susisuko į kamuoliuką, veidą paslėpusi ištaršytų plaukų sruogose. Raudojo nesustodama, pasikūkčiodama, kretėdama. Norėjai paimti ją ant rankų, paguosti, bet ji nusipurtė nuo tavo jausmingų žodžių, klykdama išsprūdo iš glėbio ir užsidarė vonioje...
Nudebesėjo dar geras pusmetis, kol Julija priprato prie tavo rankų. ačiū Dievui, kad tu tapai jos vyru, Feliksai! Kitas nebūtų taip ilgai laukęs net pačios gražiausios pasaulyje moters palankumo. Nors ir Julijai nestigo nei grožio, nei figūros apvalumų. O tamsių rudų ir ilgų plaukų kasos ir iš jų aplink galvą pinama karūna priversdavo palydėti akimis ne tik vyrus, bet ir moteris.
Manau, tą ciklą paveikslų Julija piešė ne visai sąmoningai, o paveikta emocijų, turėdama vieną vienintelę dingstį – kuo greičiau atsikratyti praeities šmėklų ir košmarų, kankinusių ją nuo jaunystės. O tuo labiau tada, kai ištekėjo. Ji gerbė ir mylėjo tave už ne visiems vyrams būdingą bruožą: supratingumą ir neišsenkamą kantrybę. Aš tai žinau, Feliksai, žinau. Mes juk bendrabyliai. Pasišnekėdavom.
***
Išgirdau sugrįžtančio Felikso žingsnius.
– Tu man kažką norėjai pasakyti? – paklausė.
– Ne! Ne! Aš tik maldą baigiau už kaimyną. Už velniškai gerą kaimyną. Kuris nė iš tolo nepretenduoja į būrį tų, kurie kaimynas kaimynui linki, kad padvėstų jo karvė...
– Maniškis irgi. Kai studijavom, iš vienos lėkštės valgėm. Vėliau dirbom viename skyriuje. Aš išvažiavau į rajoną, jis liko didmiestyje. Susitikdavome dažnai. Didmiesčio smogas, įkaitusio asfalto kvapas ir juos pribaigė. Pardavė butą, čia nusipirko patogų namelį su sodu. Žmona mirė prieš trejus metus, jis pernai... Sūnus su žmona Londone. O aš butą kartais išnuomoju poilsiautojams.
Va ir arkiniai, raudonų, nestandartinių plytų senoviški kapinių vartai! Reta puošmena. Atsisveikiname. Iki kitų Vėlinių... Jei dar sulauksime...
Iki slenksčio 1371 žingsnis. Dieve, dar taip nebuvo. Vaistinės termometras rodo plius keturiolika laipsnių!
***
Jas, septynias šešiolikmetes, Vėlinių naktį atvežtas iš Leningrado persiunčiamojo kalėjimo (pagrindinio tiekėjo, aprūpinančio Šiaurę gyva darbo jėga), vos atbėgusias iš pirties, dar drėgnais, nešukuotais plaukais, atrinko ir išsivedė penkios riebiai dažytos, kūningos, dvigubai vyresnės prižiūrėtojos. Didžiuliame kambaryje sėdėjo septyni linksmuoliai, kaistelėję nuo ugningo vandens, atsisegioję kitelius karininkai. Vienas, matyt, akiplėšiškiausias ir geidulingiausias paprašė jas nusirengti. Nė viena nepajudino rankų. Pakartotinius jau įžūlesnius ir įsakmesnius, nebe vieno, bet kelių vyrų reikalavimus merginos praleido neva negirdomis. Susižvalgiusios slaptais gestais ir mimika sutarė grumtis iki paskutiniųjų. Geidulingasis karininkas pakilo ir netrukus grįžo su nuogomis prižiūrėtojomis. Furijos, atkaklios ir stiprios, merginų sukneles, apatinukus, liemenukus, kelnaites nudrėskė. Kaip beržo tošelę. Rūbeliai nukrito prie kojų. Julija sakė, kad šią valandėlę jos visos apgailestavo, kad Viešpats davė tik po dvi rankas. Iškart visko užsidengti neįmanoma. Ilgarankėms geriau. Vienos rankos alkūne ir plaštaka dengė abi krūtis, kita – vilnų kuodelį. Karininkai bandė šnekinti, drabstėsi dviprasmybėmis, bet mergaitės stovėjo kaip mumijos. Ši tyli padėtis vyrus dar labiau nirtino, jų atkaklumą ir priešpriešą griebėsi palaužti jėga. Tačiau karininkai ne viską gerai apskaičiavo. Kitelius ir marškinius nusimetė, o aulinių batų nenusiavė. Susmukusios galifė kelnės juos supančiojo, kliudė veikti taip, kaip diktavo iškrypėliškos smegenys. Mergaitės gynėsi it plėšrūnės, nagais draskė akis, genitalijas, kandžiojo varpas ir sėklides, raitėsi kaip gyvatės, gūžėsi į kamuoliukus. Vyrai šnopavo, keikėsi, niršo. Skystalas liejosi, kur pakliuvo – ant merginų pilvų, ant grindų, nutekėdamas blauzdomis, žlagsėjo batuose...
Kambaryje vienu momentu kažkam pasisekė užgesinti šviesą, jos čiupo aprėdėlius ir per aptirpusį aštroką lapkričio sniegą atbėgo į baraką. Ar pavyko iškrypėliams išprievartauti, nežinojau. Vėliau Vita pasijuto esanti nėščia. Pasiguodė draugėms. Žodžių neprireikė. Susišnekėjo žvilgsniais. Surinko viską, ką per kratas pavyko nuslėpti: auksinį žiedelį, auksinį vėrinį su kryželiu, kelias šilkines skareles, kelias poras raštuotų vilnonių pirštinių, šilkinių kojinių. Drąsiausiai iš visų, puikiai rusiškai kalbančiai Jonei teko derėtis su prižiūrėtoja Šūra, kuria, kaip atrodė merginoms, galima pasitikėti (jei nepadės, bent neįskųs valdžiai). Šūra po kelių dienų atvedė iš Intos pagyvenusią moterį, pusiau šamanę, šios srities specialistę... Vita pragulėjo tris paras. Gėrė šamanės paliktą žolelių arbatą.
Grįžusios įkūrė buvusių šešiolikmečių klubą ir pagalbos fondą gimdyvėms. Ona ir Teklė pasirodė esančios nevaisingos. Reda dukart iš eilės persileido. Stasė pasakė nesigulsianti nė su vienu patinu. Rūta pagimdė sūnų ir dukrą. Julija – vieną dukrą. Ištvermingiausia buvo Vita. Ji pagimdė septynias nepaprasto grožio merginas. Visos nuo skirtingų vyrų. Vos pastojusi, Vitulė išprašydavo lauk kiekvieną tardama „ ačiū už gerą darbą, bet aš tau, brangusis, kojinių neplausiu“ ir prieš nosį užrakindavo duris. Pas Vitą du kartus per metus septyniukė ir susirinkdavo. Vienos. Be vyrų, be vaikų. Kartais paros nepakakdavo. Ką jos ten veikdavo, ir aš nežinau. Gal prisigerdavo iki žemės graibymo. Gal, sukišusios galvas į pagalves, iš pasiutimo išsižliumbdavo... Nežinau, kaip į jų susibūrimus žiūrėjo kiti vyrai, bet tu, Feliksai, neužsimindavai nė žodeliu. Kartkartėmis pagalvodavau – gal jau atėjo metas atskleisti ir tai, ką aš žinau. Bet negaliu. Negaliu. Negaliu. Vos tik bandau prasižioti, pamatau Juliją, grasinančią man piršteliu...
Va jau ir kiemas. Paskutinis 1371 žingsnis.