Naujausios
Naujasis dekanas naujovių kol kas neplanuoja
Spalio 8-ąją sukako mėnuo nuo pirmųjų šv. mišių Pakruojo bažnyčioje, kurias aukojo Pakruojo dekanatui vadovauti paskirtas buvęs Šiaulių katedros klebonas kunigas Remigijus ČEKAVIČIUS. Naujojo dekano interviu „Pakruojo kraštui“ apie numatomą veiklą ir save.
„Patėviu nesijaučiu“
– Daugiau kaip mėnuo vadovaujate Pakruojo dekanatui. Ar jau spėjote susipažinti su dekanato parapijomis?
– Pakruojo dekanatas ir parapija man nėra svetimi, nes tai pažinti leido mano ankstesnės pareigos Šiaulių vyskupijoje. Žinoma, pradžioje teks viską geriau pažinti, priimti, susidėlioti visus ūkinius darbus.
– Jūs vadovausite ir Pakruojo parapijai?
– Pakruojo parapija nėra paprasta. Čia ir Dienos centras, o Pamūšyje – ir Vaikų globos namai.
– Ar anksčiau yra tekę susidurti su panašia veikla?
– Taip. Prie Šiaulių katedros yra Vaikų dienos centras. Ten taip pat turėjome 30 vaikų, kaip yra čia. Su Vaikų globos namų veikla susidurti iki šiol neteko. Man tai bus naujas patyrimas. Tačiau ten yra puikus darbuotojų kolektyvas. Manau, jiems padedant viskas vyks sklandžiai.
– Buvęs Pakruojo dekanas ir Pakruojo parapijos klebonas, kunigas Ričardas Rutkauskas sakydavo, jog vaikų namuose jis stengiasi būti ir tėvu. Kaip jums sekasi bendrauti su parapijos auklėtiniais?
– Kol kas patėviu nesijaučiu (šypsosi), o kaip bus toliau, žiūrėsime. Manau, man padės šių namų darbuotojai.
Veikla neleis senti
– Kai tarėmės dėl interviu laiko, supratau, kad esate labai užimtas žmogus. Į kokią veiklą įsuko naujoji darbo vieta?
– Čia imtis naujų sumanymų ar planų įgyvendinimo neketinu. Ir permainų parapijoje nesu kol kas numatęs. Čia pakankamai veikla įsukta prieš tai dirbusio klebono. Veikla tikrai neleis nei užmigti, nei senti. Todėl telieka tą traukinį stumti į priekį pagal griežtai suplanuotą susitikimų, darbų ir tiesioginių pareigų dienotvarkę.
– Ar jau susipažinote su parapijiečiais, ar turėsite talkininkų savo veikloje?
– Pirmas įspūdis – šaunūs žmonės. Manau, jie mylėjo buvusį kleboną. Man belieka išmokti juos pamilti ir viskas bus gerai.
– Papasakokite apie save.
– Man keturiasdešimt. Esu kilęs iš Radviliškio. Šiame mieste baigiau Gražinos vidurinę mokyklą, o 1996 metais – Kauno kunigų seminariją.
Pirmasis paskyrimas buvo į Šiaulių katedrą, po to – Užvenčio parapija, Radviliškis ir vėl Šiaulių katedra, o dabar – Pakruojis. Laisvalaikiu mėgstu sportą, keliones, tačiau dabar tam laiko nelabai galėčiau rasti.
Šeima – parapijos žmonės
– Ne tik pasauliečiams, bet ir tikintiesiems neretai atrodo, kad kunigas yra pasmerktas vienatvei. Ką apie tai pasakytumėte?
– Kunigas nėra pasmerktas vienatvei, nes visada yra šalia žmonių, jis nėra vienas. Jo šeima – parapijos žmonės. Esu jiems dėkingas už palaikymą.
– Pastaruoju laiku, kalbant apie kunigus, vieni vadinami rašto kunigais, kiti – tiesiog vadybininkais, treti – ūkininkais ar statybų planuotojais. Prie kurių priskirtumėte save?
– Kunigas pirmiausia yra žmogus, o kiekvienas žmogus yra linkęs keistis, tobulėti ir augti. Yra kunigų įvairiausių pašaukimų – vieni labiau linksta į darbą su jaunimu, kiti – į socialinę veiklą, dar kiti imasi mokslinės veiklos.
Šiaulių katedroje man daugiau teko susidurti su administraciniu darbu. Manau, čia daugiau bus kitokios veiklos, todėl save labiau priskirčiau prie kunigų, dirbančių pastoracinį darbą. Tačiau jei reikės, ir lentas krausiu, ir dažysiu. Jokio darbo nesibaiminu. Būsiu ten, kur turiu būti, stengsiuosi gerai atlikti savo pareigas.
Kalbino ir fotografavo Janina VANSAUSKIENĖ
PAŽINTIS: Pakruojo dekanas Remigijus Čekavičius susipažinti su rajono laikraščio „Pakruojo kraštas“ redakcija užsuko tiesiai iš Savivaldybės, kur derino kai kuriuos su savo veikla susijusius socialinius klausimus.