Naujausios
Kultūrinį kontekstą dizaineris kuria keliuose
Kompozicija su paukščiais Ramučių sankryžoje, poilsio aikštelės šalia kelio Panevėžys – Šiauliai meninis, architektūrinis projektas „Mokas“, „Akmenų kelias“ Bubių kelyje, ruošiama atidaryti aikštelė prie Bijotės ežero, šalia greitkelio „besiganančios“ avys, karvutės ir daugelis kitų dažnam vairuotojui žinomi. Tik mažai kas žino, jog visų jų autorius – šiaulietis dizaineris, Šiaulių universiteto Dizaino katedros dėstytojas Darius LINKEVIČIUS. Būtent jis yra pradininkas, kad Lietuvos keliai ir greitkeliai taptų lyg nuolatine paroda tūkstančiams žiūrovų.
Rita ŽADEIKYTĖ
rita@skrastas.lt
Reiškinys kelių kultūroje
– Keliams, rodos, vien tik inžineriniams statiniams suteikiate kultūrinį kontekstą. Ar tai, ką pats kuriate keliams, vadinate labiau menu, ar labiau inžinerija?
– Sunku apsispręsti, kaip tai įvardinti – ar čia kelininkų įmonės reklama, ar skulptūra, meninis objektas? Veikiau tai kelio infrastruktūros kultūrinis kontekstas. Panašiai pavadinau ir savo sudarytą albumą, kuriame pristatomi mano darbai.
Pasaulyje tokie dalykai egzistuoja jau seniai, tai ne mano išradimas statyti kultūrinius-meninius objektus keliuose. Tačiau Lietuvoje tokia kūrybos sritis yra labai jauna. Kai pradėjau, nelabai turėjau patirties. Dabar Šiaulių universitete su kolegomis sukūrėme net ir specialybę – aplinkos objektų dizainas. Žmones reikia to mokyti, skleisti idėjas.
– Pakelės apsiribodavo daugiausia tautodailininkų lygio darbais. Jūs kuriate visai kitokią stilistiką.
– Tarybiniais laikais prie kelių būdavo statomi objektai, bet jie labiau nešė ideologinę-simbolinę prasmę, tačiau jau daugelio jų nebėra. Kiti ženklai turėdavo tik religinę prasmę. O visuomeninės, estetinės, kultūrinės prasmės nelabai buvo.
Mano moto yra ne laukti, kol kas sutvarkys, o „paimti“ plyną vietą ir ją sutvarkyti, įprasminti.
Įkvėpė akmenų kelio legenda
– Kelininkai jus susirado, ar jūs juos?
– Draugystė su kelininkais, įmone „Šiaulių regiono keliai“, prasidėjo 2004 metais. Tiesiant naują Bubių kelią buvo atkastas didžiulis riedulys. Jis tapo pirmuoju meniniu objektu. „Akmenų kelias“ – nors ir pirmasis, bet pats sudėtingiausias mano darbas. Šį objektą darėme dviese su Dariumi Auguliu. Aš buvau dizaineris, o jis – projekto vadovas, subūręs konstruktorius, organizavęs darbus.
– Bubių kelyje sukūrėte įspūdingą objektą. Kokia jo idėja?
– Užsikabinti už idėjos, kad tai yra geologinis paminklas akmenų rūža, taip pat buvo D. Augulio. Jis man papasakojo ir legendą apie du ponus.
Bubių ir Rėkyvos ponai vienas pas kitą eidavo puotauti, Rėkyvos ponui reikėdavo sugrįžti įgėrusiam per pelkes. Jam velniai sunešdavo kelią iš akmenų, kuriuo reikėdavo spėti pereiti iki paryčių. Kartą ponas nespėjo, gaidys sugiedojo ir akmenys prasmego. Remdamasis ta legenda ir sukūriau akmenų ir metalo objektą „Akmenų kelias“ – kabantį akmenų kelią.
Po apačia turėjo būti grindinys, simbolizuojantis senoviško kelio atkarpą, jis buvo pakreiptas taip, kad eitų tiesiai į Aukštelkės sankryžą, su bažnyčios vaizdu. Reljefas buvo formuojamas taip, kad užstotų kelininkų smėlio sandėliavimo stoginę – specialiai supylėme kalną.
– Kaip pavyko kelius klojančius žmones paversti „menininkais“?
– Pirmą objektą darant atvažiuodavau į objektą – manęs niekas neklausydavo, nes buvau „menininkas“, o jų kalba tai reiškė – „nulis“ (juokiasi – red. past.). Dabar niekas nevyksta nei be manęs, nei be mano nuomonės. Kelininkai jau turi visai kitokį supratimą. Jie patys reikalauja kitokios kokybės. Dabar kartais reikia stabdyti jų pačių kai kurias „menines“ idėjas.
Postūmis Lietuvai iš Šiaulių
– „Akmenų kelias“ nėra šiaip sau papuošalas – tai poilsio aikštelė. O juk poilsio aikštelės pakelėse, įprasta, – suoliukai, tualetas ir šiukšlių dėžės. Prie Bubių kūrėte visiškai naują pakelės aikštelės modelį?
– Aš tą aikštelę matau, kaip poilsio, susirinkimų vietą ir vietos bendruomenėms, ir keliautojams. Juk ten yra galimybė prisijungti elektrą – ten net koncertus galima rengti. Mes manėme, kad ši aikštelė bus postūmis Meškių, Bubių žmonėms čia rengti savo šventes, gegužines. Geras privažiavimas, didžiulė aikštė, apšvietimas.
Mano tikslas buvo sukurti ir papildomą priežastį sustoti važiuojantiems šiuo keliu automobiliams. Norisi, kad čia vyktų gyvenimas, nes tam viskas parengta, galima ir plėtra, reikia tik žmonių noro.
– Ar tokia aikštelė buvo pirmoji Lietuvoje?
– Tai buvo postūmis, proveržis procesui pajudėti po visą Lietuvą, kurti kelio kultūrinį kontekstą moderniomis priemonėmis. Kelių projektuotojai, architektai važiavo žiūrėti ir pasidžiaugti mūsų sukurtomis aikštelėmis.
– Vėliau pradėjote kurti meninius projektus ir žiedinėse sankryžose. Taip atsirado „Senasis volas“ – sankryžos ties Radviliškio miestu projektas, karvytės, pavadintos „Keliaujam?“ žiedinėje sankryžoje ties Joniškiu, Ramučių sankryžos paukščiai.
– Žiedinių sankryžų objektai dar labiau specifiniai. Žiedinėse sankryžose reikia greitai suvokiamų, greitai pamatomų, paprastų, nuotaiką keliančių objektų, nes ten negalima sustoti, apžiūrėti atidžiai.
Vakarykštės dienos mieste nebereikia
– Iki darbo keliuose buvote kūręs aplinkos projektų mieste?
– Mano karjera Šiauliuose prasidėjo Savivaldybės Architektūros skyriuje. Dar 1988 metais buvau su kolegomis daręs keletą projektų, kurie buvo skirti pietinio rajono pėsčiųjų zonai įrengti pievoje tarp dviejų mikrorajonų. Iki šiol ta dykynė tuščia. O juk ten buvo planuota beveik alternatyva Vilniaus gatvės pėsčiųjų bulvarui.
Ten turėjo būti didelis žalias plotas su parkais, laisvalaikio vieta pietinio mikrorajono dėžutėse gyvenantiems žmonėms.
Su kolege landšafto architekte Jurga Jeseckaite rengėme projektą, formavome reljefą, kūrėme įvairius atrakcionus. Projektas nebuvo tik suoliukas, šviestuvas ir šaligatvis. Gaila, kad visa tai nukeliavo į užmarštį.
Pasijutau nereikalingas, o buvau ambicingas, todėl atsidūriau teatre, kūriau scenografiją šviesaus atminimo Audronės Bagatyrytės spektakliams. Vėliau pasirinkau vizualinės reklamos objektus.
– Esate kelių komisijų narys, sprendžiančių, kaip kurti Šiaulių erdves. Nenutyla diskusijos dėl centrinės Šiaulių aikštės, su kuria taip niekas ir nežino, ką reikėtų daryti. Ką apie centrinę miesto aikštę manote jūs?
– Tragiška aikštė, išgrįsta skaldytų plytų gabaliukais, kuriuos prisimenu dar nuo savo vaikystės. Kai nieko nedaroma yra labai blogai. Grubiai tariant, jeigu nežino, ką su ja daryti, geriau išgrįstų trinkelėmis. Tačiau, kai skiriami didžiuliai pinigai, o fantazija siekia trinkeles – vėl širdis skauda, nes tai – vakar dienos principai.
Aikštės formavimas, kaip XVII amžiuje, – kvadratas, įstrižainės praeiti ir postamentas – yra absoliučiai vakarykštės dienos lygmuo. Man norisi, kad nebebūtų to XVII amžiaus šiandien. Kodėl fontanas „Saulės diskai“ būtinai pastatytas per vidurį skvero, o tik perimetru išdėstyti keli suoliukai?
Mieste yra „šventa žemė“, todėl nelabai veliuosi į tuos „šventos žemės“ ginčus, nes kol kas nieko, be ginčų, nematau. Nors laikas būtų spręsti ir dirbti.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
PROVERŽIS: Šiaulietis dizaineris Darius Linkevičius sugebėjo sukurti proveržį kelių kultūroje, kuri vėliau išplito į visą Lietuvą.
Dariaus LINKEVIČIAUS nuotr.
AVYS: Avys Bubių kelyje gali būti perkeltos kiek į kitą greitkelio vietą, nes šiuo metu jos stovi lomoje ir greitai važiuojantiems automobiliais yra per trumpai matomos.
MOKAS: Skulptūra „Mokas“ prie magistralinio kelio Šiauliai – Panevėžys. Lietuvių tautosakoje akmenys yra buvę gyvi sutvėrimai, didžiausieji akmenys buvo vadinami Mokais. Didysis skulptūros akmuo iš žemės buvo iškastas su giliu įrėžimu šone. Akmenį kadaise buvo bandyta skelti galbūt girnoms, galbūt pamatams, tačiau jo perskelti nepavykę. Liko tik skėlimo žymės iš gilios senovės.
KELIAUTOJOS: Žiedinės sankryžos ties Joniškiu meninis projektas „Keliaujam?“
AKMENYS: Tiesiant naująjį Bubių kelią buvo sumanyta įprasminti kasant kelią rastus akmenis. Taip gimė skulptūrinė kompozicija „Akmenų kelias“.
PAUKŠČIAI: Ramučių sankryža. Kad volas nebūtų tiesiog elementarus kelininkų įrankis, dizaineris sukūrė jam linksmus paukščius.