Naujausios
Keramikos fėjai stiprybės teikia molis
Moliniai indai šiaulietei keramikei Linai Dambrauskaitei-Ožalei – kaip vaikai, kiekvieną reikia apčiupinėti, apglostyti. Net rytą atsikėlusi pirmiausia eina žiūrėti, kaip džiūva molis. Po skaudžios nelaimės moteriai atsitiesti padėjo būtent kūryba.
Simona SIMONAVIČĖ
simona@skrastas.lt
Tapytoja, piešianti ant molio
Keramikė kavos įpila į pačios pagamintus juodus puodelius su vyšniomis. Savo darbų namuose ji turi mažai. „Pasilieku tik brokuotus“, – šypteli ir parodo puodelio vyšnią, kurios glazūra šiek tiek susijaukusi, nubėgusi per liniją. Puodelis jau nebetobulas.
Aplink zuja šarpėjų veislės kalaitė Fėja. Draugai moterį vadina keramikos fėja, tačiau ji pati patikina nesanti keramikė. Apibūdina save liaudies meistre, tautodailininke.
Vaikystėje Lina lankė Šiaulių dailės mokyklą, specialių keramikos mokslų nėra baigusi. Kolegos keramikai savo paslaptimis dalytis nelinkę, todėl viską nuo pat pradžių turėjo atrasti pati.
Kol prieš 13 metų perprato keramikos amato subtilybes, eksperimentavo dienomis ir naktimis, sugadino daug molio, išliejo ašarų.
„Esu tapytoja. Man reikia teptuko, ne molio, bet gyvenimas taip sudėstė... Todėl ant darbų piešiu, neieškau ypatingų formų, nedarau skulptūrų, bet žaidžiu spalvomis“, – sako Lina. Tapyti ji nebedrįsta, nebent šį malonumą atgaivins idiliškoje svajonėje: būnant pensijoje turėti molbertą, supamąją kėdę ir gyventi kaime.
Pirmąją elektrinę degimo krosnį, padedama draugo, ji susikonstravo iš įvairių likučių, detalių. Pamena, stovi abu priešais krosnį, pasiėmę žvakę, jei saugikliai išmuštų elektrą visame name, ir tariasi, kuris pirmas turi įkišti kištuką į rozetę. „Sakau, tu junk, aš turiu du vaikus“, – komišką situaciją prisimena Lina.
Nukopijuoti laumžirgiai
L. Dambrauskaitės-Ožalės keramikos indai – ryškiaspalviai, dekoruoti augalų, vaisių, uogų motyvais, sraigėmis, boružėmis, žuvimis, katinais. Laumžirgiai – daug metų nekintantis keramikės darbų herojus, kurį ji itin mėgsta. Laumžirgiais dekoruoja darbus nuo pat kūrybos pradžios. Menininkė apgailestauja, jog jos laumžirgius netruko nusikopijuoti kiti.
„Pradžioje labai išgyvendavau, dabar jau nebe. Būna, draugai sako matę labai panašius į mano darbus. Puiku! Man tai yra judėjimas į priekį, aš keičiu, vystau savo kūrybą į kitą pusę“, – sako keramikė. Informacinių technologijų laikais „bendras“ idėjas pasidarė dar lengviau generuoti.
Šiaulietė buvo susikūrusi ir prekinį vardą „Linos keramika“, tačiau atsirado jauna mergaitė, kuri, galbūt iš nežinojimo, pasivadino lygiai taip pat. L. Dambrauskaitė-Ožalė nutarė atsitraukti, užleido pavadinimą, kaip pati sako, jaunajai kartai.
Masyvesnius darbus sudėtinga pagaminti technologiškai, degdamos lėkštės skyla. Meistriškumo reikalauja darbas su glazūromis. Keramikė pusmetį užtruko bandydama perprasti raudonosios glazūros kaprizus.
Žvelgdami į molinį indą ne visi įsivaizduoja, kiek pastangų jis reikalauja. Anksčiau mugėse pirkėjai pareplikuodavo, esą Turkijoje ar parduotuvėje matė pigiau.
Elementarią, mažiausią lėkštutę pirmiausia reikia nulipdyti, dekoruoti, paskui džiovinti. Darbas, atsižvelgiant į dydį, gali džiūti nuo 4 parų iki kelių savaičių. Vėliau – degimas 900 laipsnių karščio krosnyje, trunkantis apie 6 valandas. Po paros darbas ištraukiamas, glazūruojamas ir vėl dedamas į krosnį. Galutinis rezultatas gaunamas mažiausiai po savaitės.
Grįžimo etapas
Ilgus metus keramika buvo pagrindinis šiaulietės užsiėmimas ir verslas, gaminiais ji prekiaudavo mugėse. Ilgainiui šią sritį apleido – buvo ne tik sudėtingas kūrybinis procesas, bet ir sunku išgyventi finansiškai. Metus beveik nebeužsiiminėjo keramika, įsidarbino kitoje srityje.
Lina svarsto, jog ją sustabdė pats likimas ir parodė, kad eina ne jai skirtu keliu. Įvyko nelaimingas atsitikimas – nukritusi nuo laiptų ji susilaužė stuburą. L. Dambrauskaitė-Ožalė džiaugiasi, jog gyvenimas davė antrą šansą, todėl nori džiaugtis kiekviena diena. Dabar ji siekia ramybės. Po nelaimės daugiau laiko praleidžia namuose, pamažu bando grįžti į keramiką.
„Sunkiu etapu mane gelbėjo būtent kūryba“, – neabejoja moteris. Ji įsitikinusi: kai tiki tuo, ką darai, atsiveria daug galimybių, gyvenimo kelyje atsiranda žmonės, kurie padeda tas svajones įgyvendinti. Vieni tokių – ją susiradę internetinės parduotuvės atstovai, kurie skatina kurti, realizuoja sukurtus darbus.
Minkydama molį pailsi
Namuose keramikė televizoriaus beveik nežiūri, vietoje jo stebi akvariumą su žuvytėmis. „Tai – mano televizorius. Jis visada rodo geras naujienas“, – šypteli.
Ir keramiką Lina vadina savotiška terapija, nes minkydama molį pailsi. Prieš kelerius metus visuomeniniais pagrindais savanoriaudama vaikų socialiniame centre keramikė mokė keramikos pradmenų. Visose pamokose vaikai būdavo triukšmingi, bet minkydami molį nusiramindavo. Net kiti pedagogai ateidavo pažiūrėti, kas čia nutiko, kad taip tylu.
Namuose ant palangės sudėlioti originalūs arbatinukai – praeitas etapas, jų keramikė nebegamina. Pas bičiulius pamačiusi senų savo darbų, suvokia, kiek per laiką patobulėjo.
„Prašau pakeisti, mainais duosiu naujų, bet jie nesutinka. Kai žmonės mano darbus saugo, jais džiaugiasi, suprantu, kad reikia grįžti, nes esu reikalinga“, – mano Lina.
Jono TAMULIO nuotr.
PROCESAS: Keramikė Lina Dambrauskaitė-Ožalė sako, jog net mažiausią lėkštutę reikia nulipdyti, dekoruoti, paskui džiovinti – galutinis produktas gaunamas mažiausiai po savaitės.
STIPRYBĖ: Po nelaimės keramikę Liną Dambrauskaitę-Ožalę gelbėjo kūryba, ji padėjo vėl įsikabinti į gyvenimą.
DARBAI: Šiaulietės keramikės darbai ryškūs, puošti augalų motyvais, stilizuotais gyvūnais.