Armonikas virkdo ir moterys

Armonikas virkdo ir moterys

Armonikas virkdo ir moterys

Šaukėnuose gyvenanti Paulina Kaltinienė ilgus metus virkdė armoniką. Išmoko groti būdama paauglė, nuo savo brolio nusižiūrėjusi ir nusiklausiusi. Gerą dešimtmetį ponia Paulina armonikos į rankas nebeima, užkėlė amžinam poilsiui „ant aukšto“. Bet kitų virkdomos armonikos mielai klausosi.

Dalia KARPAVIČIENĖ

daliak@skrastas.lt

Grodavo ir per šokius bei gegužines

Paulina Kaltinienė – savamokslė armonikininkė.

„Brolis mokėsi armonika groti. Ir aš vis akį užmesdavau, pradėjau pavydėti, kad jis moka, o aš – ne. Tai ir išmokau savaime, iš klausos. Buvau kantri, užsispyrusi, nenorėjau nuo brolio atsilikti“, – sakė šaukėniškė.

Paulina Kaltinienė armoniką į rankas imdavo ir per kaimo jaunimo suėjimus: šokius, gegužines. „Kai muzikantui nusibosdavo groti ir jis pats užsimanydavo pašokti, aš jį mielai pakeisdavau. Traukdavau armoniką iš širdies, baisią „uchvatą“ turėjau grojimui, nors ir šokti mėgau. Buvau dar visai piemenė“, – šypsojosi moteris.

Labai populiarūs buvo ne tik valsai ar polkos, bet ir įvairiausi, kaip moteris sakė, „pokstrotai“. Netrūko jaunimui ir paprasčiausio linksmumo, nors gyvenimas nebuvo iš lengvųjų.

P. Kaltinienė jaunystėje išmoko skambinti ir gitara, bet armonika išliko mylimiausias instrumentas. Labai muzikalus buvo ir jos brolis Leonas. „Kokią tik „muziką“ į rankas paimdavo, tokia ir grodavo“, – sakė šaukėniškė.

Su staklėmis „nesusikalbėjo“

Paulina Kaltinienė nestokoja geros nuotaikos, nors teko nemažai gyvenimo išbandymų.

„Tėvai „biednai“ gyveno po karų, neturėjau galimybių mokytis. Augau su dviem broliais ir trimis seserimis. Dabar iš viso būrio palikau viena, visus žemelė pasiėmė. Todėl ir armonika nebenoriu „grajyti“, – liūdesio šešėlis slinko moters veidu.

P. Kaltinienės tėvai nebuvo linkę muzikuoti. Reikėjo rūpintis nemaža šeima. Šaukėniškės mama mokėjo austi. Išsiausdavo sau būtiniausių dalykų: paklodžių, storo milo audinių. Pasiūdavo paltų šeimynai.

„Kai mama išeidavo pasišerti gyvulių, palikusi „užmestas“ stakles, bandydavau austi ir aš. Nors ir kaip stengdavausi nesuklysti, mama visuomet pastebėdavusi balsą keldavo, kam vėl prie staklių lindau. Taip ir neišmokau šio amato. Su staklėmis, skirtingai negu su armonika, „nesusikalbėjau“, – pasakojo.

Armonika liūdi „ant aukšto“

Prieš gerą dešimtmetį Paulina Kaltinienė armoniką į rankas buvo paėmusi per savo kaimo šventę – bendrą suėjimą Šaukėnų kultūros centre, kai buvo pristatomas kraštotyrininkės Elenos Burdulienės sukurtas filmas apie nykstančius kaimus.

„Dabar jau nebegroju ir vargu ar begrosiu. Nei sveikatos beturiu, nei „uchvatos“. Vaikų paprašiau, kad armoniką užneštų „ant aukšto“. Tepašelnie sau“, – žemaitiškai trumpai drūtai paaiškino moteris.

Tačiau, išgirdusi svajingą, liūdną ar linksmą armonikos melodiją per radiją ar per televiziją, būtinai paklauso.

Per gyvenimą P. Kaltinienė turėjo dvi armonikas. Vieną iš jos pasiskolino tuometinis ūkvedys pagroti kažkokioje šventėje. Ir negrąžino. „Kap paskuolinau, tap i paskuolinau“, – visai neliūdėdama sakė. Vaikai, matydami, kad Paulina Kaltinienė be armonikos jaučiasi ne kaip, padovanojo naują instrumentą. Bet dovanotoji armonika jau gerą dešimtmetį liūdi „ant aukšto“.

Autorės nuotr.

ARMONIKA: Nors jau gerą dešimtmetį Paulina Kaltinienė armonika nebegroja, mielai kitų, armoniką virkdančių, klausosi. „Mano armoniką „ant aukšto“ turbūt jau ir pelės sugraužė“, – šmaikštavo geros nuotaikos nestokojanti šaukėniškė.