Naujausios
Mečislovas Davainis-Silvestraitis: poetas, publicistas, tautosakininkas
Bajoriška kilmė ir troškimas tarnauti savo tautai. Toks buvo Mečislovo Davainio-Silvestraičio, XIX amžiaus poeto ir „Aušros“ bendradarbio, pasirinkimas.
Genė JUODYTĖ
Ryšiai su Pakruojo kraštu
Raseinių žemės sūnus, poetas, publicistas tautosakininkas, knygnešys Mečislovas Davainis-Silvestraitis buvo bajorų luomo atstovas. Bendraudamas su kitais jis mėgdavo pabrėžti, kad yra bajoras, didžiavosi savo protėviais bei ilga pavarde, kurios niekada netrumpindavo.
Tačiau M. Davainis-Silvestraitis be bajoriškų ambicijų turėjo ir didelį troškimą tarnauti savo tautai. Gana anksti susidomėjo lietuvių kultūra ir jai ištikimai dirbo iki pat gyvenimo pabaigos. Bendradarbiavo su lietuvių nacionalinio judėjimo veikėjais Jonu Šliūpu, Jurgiu Mikšu, Jonu Basanavičiumi, Silvestru Gimžausku ir kitais.
Artimi ryšiai siejo su iš Pasvalio krašto Medinių kaimo kilusiu žymiu inžinieriumi, politiniu veikėju Petru Vileišiu. Broliai Petras ir Antanas Vileišiai dažnai lankydavosi netoli Medinių esančiame Ručinių dvare (dab. Pakruojo r.), priklausiusiame bajorams Malinauskams.
Istorikė Vanda Daugirdaitė-Sruogienė, monografijos apie poetę Liudviką Malinauskaitę-Šliūpienę autorė, yra rašiusi, kad Vileišių įtakoje Ručiniuose lankėsi ir Mečislovas Davainis-Silvestraitis. Ko gero, ne kur kitur, o šiame dvare gerokai per trisdešimt perkopusio ir gyvenime besiblaškiusio vyro dėmesį patraukė viena iš Malinauskaičių – jaunutė, tik į paneles „įsirašiusi“ poetės Liudvikos Malinauskaitės-Šliūpienės (žr. str. „Aušros laikų poetė iš Ručinių dvaro“, Pakruojo kraštas, 2014, Nr. 46) jaunesnioji sesuo Julija. 1885-aisiais, septyniolikos sulaukusi, ji tapo Mečislovo Davainio-Silvestraičio žmona.
Pomėgis – rinkti tautosaką
Mečislovas Davainis-Silvestraitis gimė 1849 metų balandžio 20 dieną bajorų Juozapoto Davainio-Silvestraičio ir Eufrosinijos Jorudaitės šeimoje, nedideliame Žieveliškės dvarelyje prie Kalnųjų (dab. Raseinių r.). Mokėsi Kauno ir Kėdainių berniukų gimnazijose.
Tėvai, žinodami maištingą sūnaus būdą ir bijodami, kad jis neįsitrauktų į 1863–1864 metų sukilimą, mokslus nutraukė. Tokį žingsnį nulėmė ir ne per geriausios Davainių-Silvestraičių materialinės sąlygos.
Jaunajam bajorui teko mokytis gana nebajoriško amato – šaltkalvystės. Būdamas su valstiečiais, bendraudamas su jais, sugrįžo prie savo seno pomėgio, atėjusio dar iš ankstyvosios jaunystės, užrašinėti tautosaką.
Beje, šioje srityje M. Davainio-Silvestraičio daugiausia pasidarbuota ir nuveikta. Surinko apie 700 pasakų, nemažai sakmių, pasakojimų, oracijų, anekdotų; sukaupė daug dainų, patarlių, priežodžių, liaudies medicinos žinių, burtų. Tuos liaudies perliukus rinko Raseinių, Kauno, Panevėžio ir Šiaulių apylinkėse.
1889 metais pasirodė jo parengtas pasakojamosios ir dainuojamosios tautosakos rinkinėlis „Patarlės ir dainos“, 1894-aisiais – lietuviškų pasakų, sakmių ir padavimų rinkinys lenkų kalba „Žemaičių padavimai“. Atskira knygele 1898 m. išleista „Medžiaga tautiškai vaistininkystei“. 1973 metais B. Kerbelytė ir K. Viščinis parengė knygą „Pasakos, sakmės, oracijos. Surinko M. Davainis-Silvestraitis“. Tautosaka, etnografinė medžiaga buvo skelbta ir periodiniuose leidiniuose.
Pirmasis žurnalistas kronikininkas
M. Davainis-Silvestraitis žinomas ir kaip publicistas. Jis laikomas pirmuoju Lietuvos žurnalistu kronikininku. Džiaugsmingai sutikęs „Aušros“ laikraščio pasirodymą, jis netrukus tapo jo nuolatiniu korespondentu.
„Aušroje“ pateikė ir nemažai savo surinktų kraštotyrinių žinių apie Lietuvos miestus ir miestelius, kultūros paminklus, tuo parodydamas Lietuvos savitumą ir jos grožį. Be to, rūpinosi ir ūkiškais laikraščio reikalais: platinimu, prenumeratoriais.
Bendradarbiavo M. Davainis-Silvestraitis ir „Varpe“, „Vienybėje lietuvninkų“, „Ūkininke“, „Nemuno sarge“, o po spaudos draudimo panaikinimo – „Vilniaus žiniose“. Žadindamas tautinę sulenkėjusių Vilniaus krašto lietuvių sąmonę, leido laikraščius „Litwa“ („Lietuva“, 1908–1914) ir „Lud“ („Liaudis“, 1912–1914).
„Aušros“ poetas
„Aušroje“ M. Davainis-Silvestraitis debiutavo ir kaip poetas. Rašyti paskatino „Aušros“ ir aušrininkų patriotinės nuostatos bei jo paties asmeniniai išgyvenimai, suradus ryšį su lietuvių tauta ir jos kultūra. „Nors svetur norėtų į karalius skirti,/ Velyč tarp savųjų varguose numirti“, – rašė jis viename eilėraštyje.
Kaip daugumos aušrininkų, taip ir jo poezijai būdinga nostalgija didingai lietuvių tautos praeičiai, dėmesys tautos mitologijai, istorijai. Ypatingą dėmesį M. Davainis-Silvestraitis skyrė kalbai. „Kurmi ira lietuvis be lietuviszkos kalbos?“ – klausė jis „Aušros“ skaitytojų. Ir pats vienareikšmiškai atsakė: „Nesant kalbos, vargiai bebus Lietuva.“
1904 metais atskiru leidiniu pasirodė stambiausias M. Davainio- Silvestraičio kūrinys, eiliuota apysaka „Palemonas ir Giržduta“. Autorius rašydamas ją bandė kurti lietuvišką herojinę poemą. Deja, kūriniui pritrūko dramatizmo ir jo stipriąja vieta tapo ne legendinė istorija, o gamtos vaizdai.
M. Davainio-Silvestraičio poezijos negalime traktuoti kaip rimtam literatūriniam darbui pasirengusio žmogaus kūrybos. Tai buvo tik patriotiškai nusiteikusio lietuvio, atradusio savąją tautą ir norinčio būti kartu su ja ir tą daryti raginančio kitus, poezija.
M. Davainis-Silvestraitis mirė 1919 metų gegužės 31-ąją Vilniuje. Palaidotas Rasų kapinėse.
J.Paukšelio bibliot. nuotr.
TROŠKIMAS: Poetas Mečislovas Davainis-Silvestraitis, be bajoriškų ambicijų, turėjo ir didelį troškimą tarnauti savo tautai.