Naujausios
Gyvenimą susikūrė savo jėgomis ir lėšomis
Kelmės rajone, Butkiškėje, gyvenantys Vilma ir Jonas Sankauskai savo gyvenimą susikūrė savo jėgomis ir lėšomis, nelįsdami nei į bankų, nei į Europos kišenę. Sankauskai laiko melžiamų karvių bandą ir, nors gerokai sumažėjo pieno supirkimo kainos, iš pieno kol kas išgyvena be didesnių rūpesčių.
Dalia KARPAVIČIENĖ
daliak@skrastas.lt
Pragyvenimo šaltinis – melžiamos karvės
Vilma ir Jonas Sankauskai Butkiškėje savarankiškai ūkininkauja nuo 2007 metų. „Iki tol mūsų ir mano tėvų ūkis buvo kaip ir jungtinis, dirbome kartu“, – sakė V. Sankauskienė.
Dabar ūkininkai augina grūdines kultūras, turi nuosavos ir nuomojamos žemės. Tačiau visas pragyvenimo šaltinis – melžiamų karvių banda.
„Esame laikę ir dvidešimt karvių, dabar – trylika. Parduodame pieną, iš to ir gyvename“, – pasakojo moteris.
Laikyti gyvulius, pasak V. Sankauskienės, pirmiausia reikia nemažai fizinės sveikatos.
„Vyrui tenka nemažai su šake padirbėti. Mūsų tvartai nėra modernūs, seniai statyti, juose neįrengti jokie transporteriai. Reikia ir mėšlą į karutį susikrovus išvežti. Su šake ir pašarą reikia gyvuliams padalinti“, – pasakojo Vilma Sankauskienė.
Karves Sankauskai melžia melžimo aparatais. Moteris juokėsi, jog kitokio melžimo karvės nemačiusios, greičiausiai nesileistų rankomis melžiamos. Vasaromis per dieną iš karvės vidutiniškai primelžia po 20-25 litrus pieno.
Didžiąją dalį melžiamų karvių bandos ūkininkai prisiaugino iš savų telyčaičių. Sutapimas ar ne – vis nepavykdavo nusipirkti gerų karvių. Sykį karvė, praėjus vos porai metų nuo pirkimo, krito. Kitą teko išbrokuoti dėl vis besikartojančių įvairių uždegimų, kitokių problemų.
Nenorėjo rizikuoti
Sankauskai apsirūpinę reikiama ūkininkauti technika, trūksta tik ruloninio preso. Nebeturi ir savo jau atidirbusio kombaino.
„Ką reikėjo, pirkome už savo uždirbtus pinigus. Nenorėjome rizikuoti, neprašėme Europos pagalbos, nelindome į bankų kišenes. Neišgalėjome – nepirkome. Palengva ir namus pasistatėme, įsirengėme. Nėra ko norėti visko ir tuojau pat“, – pasakojo moteris.
V. ir J. Sankauskai savo gyvenimo būdo jau nebeketina keisti. Ūkininkaus, priprato. Vieną dieną sunkiau – kitą lengviau. Be to, labai geras jausmas, kai pats esi visa ko šeimininkas. Tačiau ateities planus stabdo krentančios pieno, gyvulių supirkimo kainos. Jei žemės ūkio politikoje būtų stabilumas bei aiškumas, norėtų melžiamų karvių bandą plėsti.
Atžalos neliko prie ūkio
Vilma Sankauskienė sakė, jog, protingai ir tiksliai suplanavus darbus, lieka laiko ir pomėgiams.
Tačiau moteris tikino bijanti į mėgstamus dalykus „įsikibti“. „Knygas skaityčiau ir skaityčiau, tikriausiai, nesustodama. Bet vienam pomėgiui negali viso laiko atiduoti. Yra ir pareigos, kurias privalu atlikti“, – sakė.
V. Sankauskienė džiaugėsi, jog šalia gyvena jos tėvai, vyro brolis su šeima.
Tik vaikai nei prie ūkio liko, nei prie namų“. Su vyru Jonu Vilma Sankauskienė užaugino sūnus Robertą ir Vladą, dukrą Rimą, jau sulaukė ir anūkėlio. Viliasi, – gal metukų ir trijų mėnesių mažasis Kipras užaugęs bus jiems, seneliams pagalbininkas?
Butkiškėje, aplinkiniuose kaimuose – daug ūkininkaujančių pusamžių žmonių. Kaip įsikibo į žemę, gyvulį, taip ir laikosi. Jaunam pradėti ūkininkauti, pasak Vilmos Sankauskienės, sunkiau, ypač tiems, kurie neturi savos žemės. Todėl ir nesiryžta pradėti ūkininkauti.
Autorės nuotr.
ŠEIMININKAI: Butkiškėje gyvenanti ir su vyru Jonu ūkininkaujanti Vilma Sankauskienė džiaugėsi galimybe patiems būti savo gyvenimo šeimininkams.