Naujausios
Statybose žaidžiama mažiausia kaina
Loreta RIPSKYTĖ
žurnalistė
Lietuvoje statybose dirbti nekokybiškai tapo norma. Vien Joniškio rajone galima suskaičiuoti bent keletą pastaraisiais metais atliktų pastatų ir viešųjų erdvių rekonstrukcijų, prie kurių statybinėms firmoms teko grįžti nesibaigus garantiniam terminui arba su firmomis buvo nutrauktos sutartys, vilkinami darbai.
Praėjusių metų vasarą Žagarės gyventojai turėjo progos stebėti, kaip ant pastolių karstosi ir ant stogo karštyje pluša du statybininkai – vidutinio amžiaus vyras ir moteris. ("Perdažomas Žagarės bažnyčios stogas“, 2014 07 12 , „Šiaulių kraštas").
Europiniais pinigais 2010 metais atnaujintos Joniškio rajono Naujosios Žagarės bažnyčios stogo dažai per porą metų nusilupo. Su dirbusia statybos firma iš Kauno buvo derėtasi dar dvejus metus, kol pagaliau, artėjant garantinio termino ribai, statybininkai grįžo prie objekto.
Prieš savaitę „Šiaulių krašte“ rašyta, kad Lietuvos kultūros sostinė Žagarė šiuos metus pasitiko be kultūros namų, nes laiku nebaigta rekonstrukcija. Firma iš Šiaulių ne kartą prašė terminą pratęsti, teisinosi apyvartinių lėšų trūkumu, ir – toliau pažadų bei įsipareigojimų nevykdė. Laiku neįrengė elektros instaliacijos, neatliko apdailos bei kitų darbų.
Net išskirtine kantrybe pasižyminti Joniškio rajono savivaldybės administracija, ne sykį kaltinta vietos gyventojų, kad prisiima pigiausią siūlymą pateikusias bendroves, kurios turi tik pieštukų ir kalkuliatorių vietoje žemrausių, vibrotechnikos, sunkvežimių, sutartį praėjusį gruodį vienašališkai nutraukė. Įmonei priskaičiuota 8086,7 euro (27 921,78 lito) delspinigių.
Šios firmos, turėjusios statyti Menų inkubatorių, paslaugų atsisakė ir šiauliečiai, kai nusibodo užsitęsęs žaidimas „pastatys nepastatys“.
2011 metais ta pati įmonė užsitraukė nemalonę, kai praėjus vos pusmečiui po Joniškio Raudonosios sinagogos atstatymo, jos lubas išmargino pelėsis, o sienos ėmė luptis nuo drėgmės.
280 kvadratinių metrų plotas sinagogoje buvo nusėtas pelėsiniu grybu. Savivaldybės statybos specialistai neabejojo, kad atstatant sinagogą nesilaikyta reikalavimų, sudėta šlapia mediena. Lubas teko keisti.
„Buvo dvi blogybės – arba prarasti didelę sumą pinigų, arba rizikuoti, daryti žinant, kad po to reikės tvarkyti“, – tada atviravo firmos vadovė, pridūrusi, kad pelėsis – ne darbų brokas, bet „technologinės problemos“.
Žagariečiai dar puikiai pamena ir vieną garsią firmą, kuri taip smarkiai klojo vandentiekio ir kanalizacijos tinklus, kad išvartė arba aplamdė ne vieną gyventojų tvorą, užmiršę arba tiesiog nesilaikydami reikalavimų palikdavo nakčiai neaptvertas tranšėjas. Kartais darbininkai jas apjuosdavo „Stop“ juostomis.
Į vieną tokią prarają paryčiais eidama įsmuko garbaus amžiaus moteriškė. Ji ten išgulėjo apie valandą, negalėdama prisišaukti nė gyvos dvasios, kol nelaimėlę pamatė ir greitąją medicinos pagalbą bei ugniagesius iškvietė atsitiktinai pro šalį vykęs žmogus ("Moteris įkrito į statybininkų neaptvertą duobę“, 2011 08 24, „Šiaulių kraštas").
Pagaliau firma, ilgai bandžiusi gyventojų kantrybę, reorganizavosi ir išnyko kaip dūmas iš miesto. Tačiau lyg feniksas atgijusi jau atlieka kitus darbus, tiesa, ne Joniškio rajono teritorijoje.
2015-ųjų išvakarėse Joniškio rajono savivaldybė apmokėtu straipsniu vietos spaudoje paskelbė apie rekonstruotą Žagarės miesto aikštę, kuri „traukia akį modernumu“.
Straipsnyje pasakota, kaip įrengti nauji apšvietimo tinklai, mažosios architektūros elementai, pakeistos aikštės ir šaligatvių dangos, pasodinti nauji želdiniai. Visa tai, Savivaldybės vieša nuomone, pagerino miesto infrastruktūrą, jo gyventojams sukurta patrauklesnė aplinka, „joje leisti laisvalaikį ar pailsėti galės kiekvienas – tiek miestelėnas, tiek turistas“, puikiai sutvarkyta viešoji erdvė „atliks miesto reprezentacinę funkciją“.
Negalima nesutikti, kad aikštė yra. Tikrai taip, – ypač, kai neliko medžių ir atsivėrė vaizdas į senų namų fasadus. Bet neįsivaizduoju, kaip Lietuvos kultūros sostinę gali reprezentuoti nelygiai sudėtos trinkelės, tarsi statybininkai niekada nebūtų pažinę ir naudojęsi paprastu įrankiu – gulsčiuku.
Tarp trinkelių – erdvūs plyšiai, vietomis išilgai paklotos eilės atsiknojusios net keliolika centimetrų. Kai kuriuose tokiuose tarpuose dar tilptų trečdalis trinkelės.
Tiesa, Savivaldybės atstovai atsakingai paaiškino, kad rekonstrukcijos darbai, nors aikštė atverta visuomenei (?), dar nepriimti, prie jų grįš pavasarį, tada ir bus taisomi defektai. Bet ką gi tai galėtų reikšti? Kad apsimoka grįžti, o ne iš karto gerai padaryti? Ar kad verslininkai prastai skaičiuoja ir planuoja?
Juk savaime suprantama, kad lapkritį–gruodį ir dar vakarais iki 22-os valandos kloti trinkeles, merkiant lietuviškai šlapdribai, gali nebent kankiniai arba iliuzionistai. Pirmieji – nes neturi pasirinkimo, antrieji – nes prieš akis sukuria vaizdą, kurio iš tiesų nėra. Tiesiog – triukas. Žiema prie triuko prisidėjo pažerdama sniego, kuris visus plyšius užlipdė.
Kai „vykdomas projektas“ nieko nebestebina, kad dar nepraėjus garantiniam laikui reikia taisyti trūkumus. Netgi atsiranda manančių, kad toms bendrovėms, kurios grįžta, reiktų padėkoti, nes, matote, būna atvejų, kai jos tiesiog reorganizuojasi arba bankrutuoja ir nei dėkoti, nei keikti jau nebūna ko.
Lyg neturėtų būti atvirkščiai: ne padėka, o griežtesnė kontrolė ir reikalavimai, ne mažiausia kaina konkurse, o sąlygų sukūrimas, kad negalėtų laimėti firmos su vienu darbininku ir dešimčia teisininkų.
Susiklosčiusi praktika tokia: pasiūlai mažiausią kainą – laimi konkursą – sukuri vaizdą, kad dirba daug žmonų – gauni avansą – padengi ankstesnio objekto trūkumus – vėl laimi konkursą – pasiimi pinigų – vėl kažkur suburi darbininkus – iš kito objekto jie pabėga, nes negauna sutartos algos...
O gal pasiseks, ir užsakovai pražiopsos garantinį terminą? O jei nepasiseks, tada teks naudoti savas lėšas arba reorganizuotis, atskiriant naudingą įmonės dalį nuo nenaudingos, ir dirbti toliau. O gal tiesiog bankrutuoti, tada įkurti naują bendrovę, ir vėl sukti ratą?
Norėtųsi, kad jam į stipinus kažkas įkištų lazdą.
