Naujausios
Laimė – gyventi gimtinėje
Tytuvėnų regioninio parko (Kelmės r.) reindžerė Ieva Jokubauskaitė save vadina laimingu žmogumi pirmiausia todėl, kad gyvena gimtinėje ir dirba mėgstamą darbą.
Ieva teigia, kad pakeliavusi, pabuvusi užsieniuose, savo gyvenimą sieja tik su Tytuvėnais: „Man ne tas pats, kokiuose Tytuvėnuose gyvensime. Todėl ir esu čia.“
Dalia KARPAVIČIENĖ
daliak@skrastas.lt
Dėkinga draugams
Ieva Jokubauskaitė Tytuvėnų regioninio parko reindžere, laimėjusi konkursą ir įveikusi 18 konkurentų, dirba aštuntas mėnuo. Ir labai džiaugiasi, kad gali būti naudinga savo gimtinei.
Reindžerė – tikra tytuvėniškė, aplinkos apsaugos studijas baigė Šiaulių kolegijoje. Tytuvėnų regioniniame parke I. Jokubauskaitė atliko ir dvi praktikas.
Baigusi mokslus, tytuvėniškė ne iš karto puolė į darbo paieškas, bet draugų paraginta nusprendė dalyvauti konkurse reindžerės pareigoms eiti.
„Draugai tiesiai sakė eiti ir bandyti. Tvirtino, jog, jei neisiu, atsiras kas nors iš kito krašto, kuriam Tytuvėnai mažiausiai rūpi. O man tikrai ne tas pats, kokiuose Tytuvėnuose gyvensime. Todėl ir esu čia“, – sakė I. Jokubauskaitė.
Tytuvėniškė labai norėtų šiame jaukiame, žaliame mieste gyventi iki pat mirties. Nežino, kokia jėga galėtų ją priversti palikti gimtinę.
Ievai Jokubauskaitei yra tekę pakeliauti po užsienius. Bet, grįžusi į Lietuvą, pamačiusi Tytuvėnų ženklą, teigė pasijaučianti tarytum kokioje sanatorijoje. Visi blogi dalykai lieka ten, už Tytuvėnų ribos. Tytuvėnuose gera ir smagu.
„Kol kas su šeima gyvename su tėvais, bet ketiname įsikurti atskirai, savo namuose. Padedant artimiems žmonėms, galiu dirbti ir auginti dar nė dvejų metukų neturinčią dukrelę“, – džiaugėsi jauna moteris.
Įdomus vaikštukės darbas
I. Jokubauskaitė džiaugiasi ir savo darbu, kuriame nėra monotonijos.
Panašiai jį ir įsivaizdavo. „Svajonių darbas. Todėl, kad įdomu. Jei dirbčiau kitoje Lietuvos vietoje, gal taip ir nesakyčiau. Į įdomumo suvokimą įeina ir tai, jog dirbu savo krašte ir savo kraštui. Esu savanaudė gerąja prasme“, – šypsojosi.
Daug laiko reindžerė praleidžia gamtoje. Ne veltui kalbininkai siūlo reindžerį lietuviškai vadinti vaikštuku.
Reindžerės rūpestis – apeiti, apžiūrėti, pamatyti, stebėti, bendrauti. Pavyzdžiui, Tytuvėnų regioninio parko teritorijoje apžiūrėti paežeres, įsitikinti, ar nežvejojama netinkamai. Vasarą valtimi plaukioti po ežerus, žiūrėti, ar nėra į vandenį leidžiamos nuotekos.
I. Jokubauskaitė stengiasi susipažinti su kuo daugiau Parko teritorijoje, atokesnėse vietovėse gyvenančių žmonių, tikisi ir grįžtamojo ryšio. Reindžeris – tarpininkas tarp visuomenės, parko gyventojų ir direkcijos.
Neilgai trukus į Tytuvėnų regioninį parką atvyks savanoriai iš Rusijos ir Ispanijos. Reindžerė padės ir jiems apsiprasti naujoje šalyje.
I. Jokubauskaitė buria draugėn jaunuosius parko bičiulius, neabejingus Tytuvėnų gamtai, ateičiai.
Reindžerė teigė, jog ir sumanymų, ir veiklos yra per akis.
Autorės nuotr.
LAIMĖ: Pasak Tytuvėnų regioninio parko reindžerės Ievos Jokubauskaitės, ne taip daug ir reikia, kad būtum laimingas. Ji laiminga pirmiausia todėl, kad gyvena gimtinėje ir dirba mėgstamą darbą.