Daugiau kaip pusė amžiaus drauge neprailgo

Dau­giau kaip pu­sė am­žiaus drau­ge ne­prail­go

Ty­tu­vė­nuo­se gy­ve­nan­tys Jad­vy­ga ir My­ko­las Ja­sai­čiai jau spė­jo ir pri­mirš­ti sa­vo bend­ro gy­ve­ni­mo auk­si­nį ju­bi­lie­jų. Kar­tu dar žva­lūs, ge­ros nuo­tai­kos, be­si­šyp­san­tys žmo­nės – jau 57 me­tai.

Da­lia KAR­PA­VI­ČIE­NĖ

daliak@skrastas.lt

Ta­po tik­rais ty­tu­vė­niš­kiais

Nors Ty­tu­vė­nuo­se dau­giau kaip pu­sę am­žiaus gy­ve­nan­tys Jad­vy­ga ir My­ko­las Ja­sai­čiai ki­lę iš gre­ti­mo Rad­vi­liš­kio ra­jo­no, sa­ve jau va­di­na tik­rais ty­tu­vė­niš­kiais. Bu­vo kai­my­nai. Po­nia Jad­vy­ga pa­sa­ko­jo pa­ži­no­ju­si vi­sus aš­tuo­nis Ja­sai­čius, bet iš gau­saus bro­lių bū­rio iš­si­rin­ko bū­tent My­ko­lą. „Toks jau bu­vo ma­tyt ma­no li­ki­mas“, – tvir­ti­no.

Tik su­kū­rę šei­mą, į Ty­tu­vė­nus ir at­si­kė­lė. „Iš pra­džių gy­ve­no­me pas žmo­nes, nuo­mo­jo­me kam­pą. Vė­liau ga­vo­me bu­tą dau­gia­bu­ty­je, bu­vo­me pir­mie­ji nau­ja­ku­riai, taip ir li­ko­me“, – sa­kė J. ir M. Ja­sai­čiai. My­ko­las Ja­sai­tis tuo me­tu dir­bo Ty­tu­vė­nų dur­py­ne, bu­tą be ei­lės ga­vo už la­bai ge­rą dar­bą.

Jad­vy­ga Ja­sai­tie­nė pri­si­mi­nė, jog Ty­tu­vė­nuo­se pir­mai­siais me­tais bu­vę ka­žin kaip ne­jau­ku, liūd­na. Šau­ko­te mo­te­ris gy­ve­no di­de­liuo­se, nuo­lat šur­mu­liuo­jan­čiuo­se na­muo­se, pil­nuo­se žmo­nių.

„Tė­viš­kė­je tu­rė­jau dau­gy­bę drau­gų, de­šimt me­tų šo­kau tau­ti­nius šo­kius, dai­na­vau ir pa­sau­lie­ti­nia­me, ir baž­ny­čios cho­re. Ty­tu­vė­nuo­se bu­vo vi­sai ki­taip. Ne sy­kį sa­ky­da­vau, jog at­va­žia­vo­me į Ty­tu­vė­nus pi­ni­gų už­si­dirb­ti ir nu­mir­ti“, – pri­si­mi­ni­mais da­li­jo­si mo­te­ris.

Bet po tru­pu­tį nau­ja­ku­riai ap­si­pra­to ir nau­jo­je vie­to­je. Gi­mė duk­ra, po pust­re­čių me­tų – sū­nus. Kai vai­kai užau­go, anū­kų pa­do­va­no­jo, Jad­vy­ga Ja­sai­tie­nė ta­ry­tum jau­nys­tę pri­si­mi­nė. Vėl gie­da baž­ny­čios cho­re kar­tu su vy­ru My­ko­lu, pri­klau­so įvai­rioms drau­gi­joms ir džiau­gia­si ga­li­my­be bū­ti su bend­ra­min­čiais, įdo­miais žmo­nė­mis.

Bal­so ne­kel­da­vo ir su­py­kę

Drau­gė­je iš­gy­ve­nę dau­giau ne­gu pu­sę am­žiaus, Jad­vy­ga ir My­ko­las Ja­sai­čiai vie­nas ki­tam nė­ra įžei­džian­čių žo­džių iš­ta­rę. Apie ran­kos pa­kė­li­mą – nė min­čių nė­ra ki­lę.

„Vis­ko bū­da­vo. Bet ne­sa­me vie­nas ki­to ap­šau­kę. Bal­so ne­kel­da­vo­me ir su­py­kę. Ne­si­gin­čy­da­vo­me ir ne­si­gin­či­ja­me. Ge­riau pa­ty­li­me ar­ba išei­na­me į kie­mą. Po kiek lai­ko ir pa­si­mirš­ta vi­si pik­tu­mai. Ši­to ra­mu­mo, tik­rai ži­no­me, mums ir kai­my­nai pa­vy­dė­da­vo. Bet ką mes pa­da­ry­si­me, jei esa­me to­kie“, – šyp­so­jo­si ty­tu­vė­niš­kiai.

Rank­dar­bių meist­rės

Ja­sai­čių na­muo­se vy­rau­ja ra­my­bė, dar­na. Jau­ku­mo su­tei­kia ant sie­nų ka­ban­tys šei­mi­nin­kės siu­vi­nė­ti pa­veiks­lai. Ant lo­vų – Jad­vy­gos Ja­sai­tie­nės ma­mos aus­tos lo­va­tie­sės.

Ty­tu­vė­niš­kė iki šių die­nų yra iš­sau­go­ju­si ma­mos aus­tus li­ni­nius rankš­luos­čius, ku­rių pa­kraš­čiu­kus pa­gra­ži­no vą­še­liu ner­tais or­na­men­tais, ne vie­ną lo­va­tie­sę. Au­di­mai – ly­gūs, dai­lūs, ir švie­sių spal­vų, ir tam­sūs, ta­ry­tum tik ką išaus­ti.

„Ma­no ma­ma bu­vo au­dė­jų au­dė­ja, ir man yra priau­du­si, ir sa­vo anū­kams. Tik­riau­siai vi­są Šau­ko­to pa­ra­pi­ją ir ap­lin­ki­nes vie­to­ves au­di­niais bū­tų ga­lė­ju­si nu­klo­ti“, – sa­kė J. Ja­sai­tie­nė. My­ko­las Ja­sai­tis pri­si­mi­nė, jog jo any­ta daž­nai aus­da­vu­si kiau­ras nak­tis, iki pat pa­ry­čių. Kai ki­ti jau kel­da­vo­si prie dar­bų, ji aus­da­vo taip ir ne­gu­lu­si.

Jad­vy­ga Ja­sai­tie­nė aus­ti taip ir neiš­mo­ko, už­tat megz­ti, nuo te­tos dau­giau­sia nu­si­žiū­rė­ju­si, iš­mo­ko nė de­šim­ties me­tų ne­tu­rė­da­ma. „Te­ta bu­vo neį­ga­li, vai­kys­tė­je iš­si­gan­du­si šuns. Bet megz­ti mo­kė­jo pui­kiau­siai. Aky­se te­bes­to­vi jos nu­megz­tos il­giau­sios užuo­lai­dos, įvai­riais raš­tais be­si­mai­nan­čios stal­tie­sės“, – sa­kė J. Ja­sai­tie­nė.

J. Ja­sai­tie­nė per gy­ve­ni­mą pri­mez­gė dau­gy­bę mez­gi­nių ir sau, sa­vo vy­rui, ir vai­kams bei anū­kams. Da­bar ne­be­mez­ga dėl svei­ka­tos. Bet at­ra­do ki­tą po­mė­gį – kny­gų skai­ty­mą.

Ty­tu­vė­niš­kė vai­kys­tė­je, jau­nys­tė­je bu­vo pa­mė­gu­si siu­vi­nė­ji­mą. Ypač pa­ti­ko siu­vi­nė­ti gė­les. Iš­siu­vi­nė­da­vo užuo­lai­das, lo­va­tie­ses, ta­ke­lius. Iki pen­si­jos mo­te­ris dir­bo siu­vyk­lo­je.

„Esu sa­va­moks­lė siu­vė­ja, pa­ro­dė kai­my­nė – ir iš­mo­kau vis­ką, ką tik rei­kia pa­siū­ti. Sau ves­tu­vi­nę su­kne­lę pa­si­siu­vau, ir duk­rai – iš­leis­tu­vių šven­tei“, – pa­sa­ko­jo rank­dar­bių meist­rė.

Au­to­rės nuo­tr.

KAR­TU: Ty­tu­vė­niš­kiai Jad­vy­ga ir My­ko­las Ja­sai­čiai drau­ge – dau­giau kaip pu­sė am­žiaus.

(klfo_Jasaiciai_kartu)

AU­DI­MAI: J. Ja­sai­tie­nė iki šių die­nų yra iš­sau­go­ju­si da­lį sa­vo ma­mos – au­dė­jos pa­li­ki­mo: lo­va­tie­sių, rankš­luos­čių.

(klfo_Jasaiciai_audimai)

PA­VEIKS­LAI: Jau­kiuo­se Ja­sai­čių na­muo­se ant sie­nų ka­bo ir po­nios Jad­vy­gos siu­vi­nė­ti pa­veiks­lai.

(klfo_Jasaiciai_paveikslai)