Naujausios
Emigraciją renkasi ir dirbantys žmonės
Prieš trejetą metų smulkieji Pakruojo rajono verslininkai skaičiavo: rajone dar liko 22 tūkstančiai gyventojų, jei iš jų bent kas penktas kartą per savaitę pirks už dešimt litų, išgyvensime. Dabar nerimaujama: krizė baigėsi, prasideda katastrofa, nes iš Pakruojo savaitgalį į užsienį išvažiavo trys autobusai darbingų žmonių.
Janina VANSAUSKIENĖ
pakruojis@skrastas.lt
Iš namų veja mažos algos
Šį pavasarį į užsienį išvažiuojančiųjų ankstyva banga sukėlė didesnį, nei įprasta, rezonansą. Susikrovė lagaminus ir namus iki vėlyvo rudens paliko ne tik bedarbiai, bet ir darbą turėję pakruojiečiai.
Darbo biržos Pakruojo skyriaus duomenimis, praėjusią savaitę registraciją biržoje sustabdė šeši žmonės. Jie nurodė įsidarbinti važiuojantys į kitą Europos Sąjungos (ES) valstybę.
Remiantis Pakruojo rajono verslo plėtros galimybių studija, 2012 metų pabaigoje Pakruojo rajone vidutinė alga siekė 1663 litus per mėnesį ir buvo trečia nuo galo Šiaulių apskrityje.
Šiuo metu ekonomikos ekspertai skelbia, jog gyventojų pajamos šalyje didėja, žmonės daugiau gali išleisti poilsiui ir ne pirmo būtinumo pirkiniams. Bet verslininkai atsako: algas mokame pagal pajamas.
„Mažuose provincijos rajonuose statistiką iškreipia biudžetininkų algos, – redakcijai sakė dešimtmetį smulkiu verslu užsiimanti pakruojietė. – Pakruojyje dar prisideda skaldininkų atlyginimai. Eiliniai žmonės ir smulkieji verslininkai dūsta. "Vieni darbuotojams neišgali mokėti net minimalios algos, kiti, nepakeldami vis didėjančių darbo krūvių ir menkų atlyginimų, darbą meta. Kad gyventų iš pašalpų arba išvažiuotų normaliai užsidirbti.“
Moters teigimu, pirmoji šį pavasarį išvažiavusiųjų pakruojiečių banga – ne bedarbiai, bet iš atlyginimo nebegalintys išgyventi žmonės.
„Tai jau nebe ekonominė krizė, o katastrofa, – sako verslininkė. – Aš irgi jau būčiau išvažiavusi, jei ne du mokyklą lankantys vaikai.“
Euras lūkesčių nepateisino
Kavinės „Medenė“ savininkė Rasa Grigonienė sako, kad jos kavinė dabar vakarais ir savaitgaliais tuščia.
„Jūs pažiūrėkite, miestas po 17 valandos ir savaitgaliais tuščias. Nebėra žmonių. Buvo metai, kai pas mus dirbo 19 darbuotojų, dabar – keturi. Apgailestauju, kad likusioms negaliu mokėti tiek, kiek vertas jų darbas“, – sako verslininkė, dėl gerokai sumažėjusios apyvartos darbuotojams mokanti tik minimalias algas.
Viltis, kad įvedus eurą ekonominės krizės padariniai ims nykti, daugeliui smulkiųjų verslininkų nepasiteisino. Nusistovėjusi tradicija, kad po sausio ir vasario sąstingio verslas pavasariop ima atsigauti, šiemet nepasiteisino.
Kepyklėlės „Cimonija“ direktorė Daiva Čalnarienė viliasi, kad išskirtiniais gaminiais išsilaikys rinkoje ir kepyklėlės uždaryti neteks: „Kol kas dar bandom kentėti ir pratinti klientus prie savo gaminių“.
R. Grigonienė sako, kad pakruojiečiai, skirtingai nei apie šalies gyventojų mokumą skelbia ekonomikos ekspertai, nebegali skirti savo pajamų nei pramogoms, nei vaikų geresniam lavinimui.
„Žmonės sumoka mokesčius, atskaičiuoja maistui ir daugiau nieko nelieka“, – sako verslininkė. Kasdienių prekių pirkėjas pastebi, kad vis dėlto kainos auga, kai kurios jau kaip ir Europos Sąjungos šalyse, o mūsų „europietiški“ atlyginimai vidutinių algų sąraše – penkti nuo galo.
Antroji banga – birželį
Jau gal dešimtmetis, kai pakruojiškiai sezoninių darbų išvažiuodavo į Švediją. Kelios dešimtys moterų po dvylika valandų dirbdavo žemės ūkyje, skindavo braškes, o gauto dviejų mėnesių uždarbio pakakdavo susikaupusioms per žiemą skoloms už šildymą sumokėti, pasiimtoms paskoloms dengti ar sumokėti už vaikų studijas.
Šį birželį iš Pakruojo ketina išvykti antroji darbingų žmonių banga į Švediją. Iš trijų prekybos tinklo parduotuvių darbo ketina laikinai atsisakyti per dešimt pardavėjų.
Skinti braškių Švedijoje ruošiasi ir dirbantis, ir studijuojantis jaunimas.
Kas liks Pakruojyje? „Kas negali palikti pasiligojusių tėvų ar mokyklinio amžiaus vaikų“, – atsako verslininkai.
Neoficialiai skaičiuojama, kad šį pavasarį sezoninių darbų dirbti į kitas šalis išvyks per penkis šimtus darbingų rajono gyventojų. Dalis jų – vyrai, jau ne pirma savaitė dirba statybose Norvegijoje, Danijoje.
„Jei ne normalus uždarbis ten, mūsų vaikai liktų bemoksliai“, – apie galimybes išleisti vaikus mokytis aukštosiose mokyklose sakė 48-erių statybininkas, išvažiuojantis į Norvegiją dažyti namelių.
„Ne žmonės kalti“
Nenorėjusi skelbti pavardės, pakruojietė atvirai papasakojo apie savojo verslo sunkumus ir nerimą dėl provincijos smulkiojo verslo ateities.
„Turėjau reikalų su skolų išieškotojais. Anksčiau būdavo, jei tik vėluoji sumokėti įmokas, tuoj siunčia raudonus įspėjimo laiškus, grasina antstoliais. O dabar tie patys skolų išieškotojai skambina ir prašo: gal galite pervesti bent 15 eurų? Ką tai reiškia? Gal ir skolų išieškotojams blogai, nes vis mažiau tų, iš ko jas galima išieškoti?“ – nuogąstauja verslininkė, įsitikinusi, kad po ekonominės krizės šalyje provincijai artėja ekonominė katastrofa.
„Kai žmonių rajone vis mažiau, mažiau galimybių išlikti ir smulkiajam verslui. Aš pati perku tik cukrų ir druską. Auginu paukščius, daržoves, kepu duoną, konservuoju šimtus litrų atsargų. Kad išgyventume ir neprašytume pašalpų“, – sako pakruojietė.
Moteris įsitikinusi, kad dėl tokios situacijos šalyje kalti ne eiliniai žmonės, kurių dauguma ir užsienyje pelnė darbščios tautos vardą, bet – šalies valdžia, nesugebanti sukurti deramų sąlygų savo piliečiams, kokias jie mato svetimose šalyse.
Janinos VANSAUSKIENĖS nuotr.
EMIGRACIJA: Susikrauna lagaminus ir namus palieka ne tik bedarbiai, bet ir darbus turėję, tačiau iš mažų atlyginimų neišgyvenantys pakruojiečiai.
POKYČIAI: Kavinės „Medenė“ savininkė Rasa Grigonienė pastebi: „Mieste nebėra žmonių, likusieji pramogų atsisako“.
VILTIS: Kepyklėlės „Cimonija“ direktorė Rasa Čalnarienė vylėsi, jog pirkimas sulėtėjo tik įvedus eurą, tačiau dabar teigia: perkančiųjų nepadaugėjo.