Naujausios
Žirgų akyse atsispindi pasaulis
Dailininkė, pedagogė Nijolė Žiurlytė iš namų Satkūnuose (Joniškio rajonas) skuba į Žagarę. Jos kūrybinį pasaulį užpildo bendravimas su žirgais. Su ristūnais ji kalbasi, vaišina duona ar cukraus gabalėliais, stebi emocijas. Paskui – tapo. Portretus. Daugiausia – pirštais.
Loreta RIPSKYTĖ
loretar@skrastas.lt
Prisijaukinti užtrunka
Nijolė Žiurlytė tarsi ant sparnų skuba į susitikimą su žirgais. Nešasi drobę ir dažus, kartais pasiima fotoaparatą.
Fotoaparatas, filmavimo kamera jai padeda fiksuoti detales, atmintyje išlaikyti tą patį judesį, žvilgsnį, krentančią saulės spindulių juostą.
Su pasirinktu žirgu moteris ilgai šnekasi, glosto aksominę nosį, stebi, kaip gyvūnas reaguoja, įsitempia ar atsileidžia kiekvienas kūno raumuo, kokios emocijos atsispindi akyse. Žirgas gali susidomėti, spinduliuoti ramybę, būti susierzinęs, piktas arba kupinas gyvenimo džiaugsmo ir šėlsmo.
Šis gyvūnas labai jautrus balso intonacijai, kvapams. Pasak dailininkės, žirgai nemėgsta ne tik išgėrusių bei rūkančiųjų, bet ir išsikvėpinusių. Kvapai blaško dėmesį, jiems reikia suvokti naują gaunamą informaciją.
„Lyja brangakmeniais“
Ypač palankus tapybai ankstyvas rytas ar pavakarys, kai aiškios, švelnios spalvos, bėrį užlieja vario banga, anot menininkės, tarsi „lyja brangakmeniais“.
Nijolė Žiurlytė daugiausia tapo pirštais, tik foną ir karčius – teptuku. Taip jaučia kontaktą, šilumą, kurią, gavusi iš žirgo, pirštų galais perkelia į dažus.
„Kūrybinė euforija tokia, kad nieko daugiau nelieka, nieko nebematai, apima ekstazė, – potyriais dalijasi dailininkė. – Gimiau po Vandenio ženklu, kuris, sakoma, yra gyvūnų globėjas. Man rūpi ne tik žirgai, bet ir paukščiukai, šuniukai, katės, kurios apsilanko iš kaimynų“.
Kodėl portretai?
N. Žiurlytė dirba prie žirgų portretų ciklo, kuris šią vasarą įsilies į jos pačios sugalvotą teatrinį renginį „Žirgo gyvenimo istorija“.
Balandį Joniškio Jono Avyžiaus viešosios bibliotekos Žagarės filiale buvo eksponuojami keli jos ankstesni paveikslai, iš kurių taip pat žvelgia žirgų akys. Dauguma darbų turi savininkus, jie paskolino laikinai ekspozicijai.
Kodėl portretai, o ne šuoliais lekiančio ristūno kaip styga įsitempęs kūnas?
„Yra nerašyta, ne mano sugalvota taisyklė, kad geriausiai visi objektai, ypač gyvi, atrodo natūralaus dydžio. Jei didelį gyvūną tapysi visu ūgiu, monumentaliam darbui eksponuoti reikės salės. Kažkada, kai Žagarės žirgyno vadovu dirbo šviesaus atminimo Algimantas Deveikis, planuota ant vežiminės, kur jungiasi trys arkos, nutapyti žirgų triptiką. Net ir ten trūko erdvės“, – mena dailininkė.
Dirbo žirgyne
Nors N. Žiurlytę daugelis žino kaip dailės pedagogę, moters gyvenime visada buvo ryški žirgų linija.
Kurį laiką dirbo paruošiančiąja trenere netoli Pagėgių veikiančiame „Nemuno“ žirgyne. Ten pateko po vienos kūrybinio jaunimo ir suaugusiųjų menininkų stovyklos prie Rambyno kalno, kur sutiko daug žinomų kūrėjų ir atlikėjų: šviesaus atminimo balerūną Joną Katakiną, dainininkę Aušrą Stasiūnaitę, Operos ir baleto teatro choreografą Eligijų Bukaitį, kompozitorių Algimantą Bražinską, kantri dainininką ir dainų autorių Virgį Stakėną bei kitus.
Jos darbas žirgyne buvo paruošti jaunus žirgelius: atjunkyti nuo motinų, pripratinti prie žmogaus, atlikti pirmą treningą. Darbas nesaugus, nes jauno gyvūno kojos spyris staigus ir taiklus. Jie pyksta, nerimauja, kandžiojasi.
Norėjo tapti išjodinėtoja
„Nemune“ iš Satkūnų atklydusi žirgų mylėtoja ir pati treniravosi.
„Norėjau tapti profesionalia išjodinėtoja“, – sako N. Žiurlytė.
Šios duonos skonio jai teko paragauti. Kai Maskvoje vyko olimpiada, Liaudies pasiekimų parodoje dailininkė dalyvavo su pačios prižiūrėtu „Nemuno“ žirgu, kurį turėjo parodyti komisijai. Ten susipažino su žymiu išjodinėtoju, šios srities čempionu Filatovu. Tik vardas po daugelio metų išsitrynė iš atminties.
Jis lietuvei pasiūlė: jei susitvarkysi su tuo trakėnų veislės eržilu, kurį atsivežei, priimsiu ruoštis varžyboms. Bet eržilas buvo paliktas veislei, todėl planai „neišdegė“.
Likimas mestelėjo dar vieną šansą. Iš Centrinio armijos sporto klubo (CASK) Nijolė sulaukė pasiūlymo atvykti išbandyti vieną žirgą. Jeigu sugebės suvaldyti, parduos jį Lietuvai ir galės treniruotis.
Jauna moteris vyko į išbandymą su baime. Patikrinimą stebėjo rimta komisija. Lietuvė nesutriko: atliko visas užduotis, buvo gerai įvertinta. Tik Lietuvai žirgo nereikėjo.
Jodinėjimas su nuotykiais
Pasukusi į meno pasaulį dirbo Šiaulių kultūros centre, daug bendravo su aktoriais, ypač su Olita Dautartaite, rengusia literatūrinius vakarus, vadovavusia kultūros centro lėlių teatrui.
Per ilgus pasisėdėjimus kartą Nijolė paklausė, ar kuris aktorius yra jojęs žirgu? Olegas Ditkovskis, Juozas Bindokas, Saulius Bareikis, Saulius Pauliukonis, Elena Jasnauskaitė, Virginija Kochanskytė, dar keli dalyvavusieji pasidavė avantiūrai pamėginti raitelio duonos Žagarės žirgyne. Vyrai – rimtai pajodinėti, moterys – dailiais ristūnais pasigrožėti.
Buvo gal 1993-ieji metai. N. Žiurlytė susitarė su treneriu Algimantu Samoška ir vieną popietę būrys artistų atskubėjo į Žagarę. Davė jiems nespėrius arklius, nurodė kryptį – joti link Latvijos ir Lietuvos pasienio.
Sigitas Jakubauskas spustelėjo kojomis žirgo šonus ir nulėkė. Ties smėlėtu skardžiu arklys staiga įsispyrė kojomis. Pavojinga situacija, griuvimas neišvengiamas. Treneris ėmė šaukti, kad raitelis šoktų nuo žirgo ir ristųsi žemyn skardžiu. Šis padarė, ką lieptas. Tuo pačiu metu ant šono griuvo ir slydo žirgas. O toliau – tyla.
Kai visi jau ruošėsi eiti į pagalbą, pakilo ir aktorius S. Jakubauskas. Sveikas. Tokio nuotykio gyvenime neturėjęs.
Jau tuo metu N. Žiurlytė nusprendė tapyti žirgus. Gimė pirmieji portretai.
Stiklo miniatiūros
Dailininkė maždaug prieš dešimtmetį joniškiečius nustebino stiklo miniatiūrų paroda, taip simboliškai sugrįžusi į studijų laikus, kai buvo savitai įsimylėjusi stiklą. Jį tada pasirinko diplominiam darbui, kurį sudarė dvi didelės mažne keturių metrų aukščio ir pusantro metro pločio vitražo figūros, papuošusios Šiaulių universiteto senuosius rūmus.
Menininkės trapiose stiklo miniatiūrose, kurių ekspozicijai pateikė 15, atgijo Joniškio krašto bažnyčių, koplyčių vaizdai, gėlės, medžiai.
Ekspozicijos miniatiūroms ji tada panaudojo buvusio Satkūnų baro duženas.
„Bet čia ne teptukas ir dažai, kai gali greitai namuką ar peizažą nutapyti. Stiklo duženos fantazijai taip paprastai nepaklūsta, jos diktuoja savo sąlygas“, – sako dailininkė.
Dabar atėjo laikas tapybai.
Autorės nuotr.
POKALBIS: Dailininkė Nijolė Žiurlytė su kiekvienu žirgu turi pasikalbėti, prisijaukinti jį.
PASIRUOŠIMAS: Nijolė Žiurlytė į susitikimą su žirgais nešasi drobę ir dažus, kartais pasiima fotoaparatą.
ESKIZAS: Kai geras oras, eskizus galima piešti ir lauke.
BĖRIS: Iš paveikslo žvelgia išraiškingas bėris.
PORTRETAI: Dailininkė piešia žirgų portretus, nes, pasak jos, gyvūnas geriausiai atrodo natūralaus dydžio, tokių didelių drobių nebus kur padėti.
PARODA: Visą balandį Joniškio Jono Avyžiaus viešosios bibliotekos Žagarės filiale veikė Nijolės Žiurlytės tapytų žirgų paveikslų paroda.
DRAUGAS: Prie Žagarės žirgyno dailininkę Nijolę Žiurlytę kaskart pasitinka čia gyvenantis šuo, jau tapęs draugu.