Naujausios
Žurnalistika – tarp tarnystės ir avižų
Regina MUSNECKIENĖ
Šią savaitę paminėjome Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną. Kalba ir spauda – viena nuo kitos neatsiejamos. Kalba – žurnalisto darbo įrankis. Žodis – tarsi vairas vairuotojo rankose. Tačiau žodį valdyti reikia ne tik žurnalistams ir rašytojams. Kiekvienas žmogus laimingesnis, kai tiksliu žodžiu išreiškia savo mintį, norus ir pageidavimus. Jo komunikacija su pasauliu tampa visavertiškesnė.
Laimingi tie, kurie gali gyventi kalbėdami gimtąja kalba. Svetima kalba aptemdo daugelio emigrantų gyvenimą. Pasinaudodamos tuo, kad vaikai nežino kai kurių žodžių, svetimų šalių vaiko teisių tarnybos sufabrikuoja jų pasakojimus apie gyvenimą tėvų namuose ir atiduoda vaikus globėjams.
Vien dėl galimybės mintis reikšti, savo jausmus įvardinti ir daiktus vadinti gimtąja kalba daugelis emigrantų turėtų grįžti į Lietuvą. Nes nei viso pasaulio pinigai, nei jokie turtai neatstos sužaloto šeimų gyvenimo, tėvų ir vaikų atskirties.
O dabar grįžkim prie žurnalistikos. Viena kolegė žurnalistiką pavadino didžiąja savo nuodėme. Negalėčiau su ja sutikti. Nes didžiuojuosi, kad esu žurnalistė. Ir stengiuosi savo darbą atlikti taip, kaip tuo metu geriausiai sugebu.
Žurnalisto profesija lygiai taip pat garbinga ir svarbi kaip ir visos kitos. Gal net svarbesnė, nes žurnalistai rašo savo tautos istoriją. Ir nuo to, kaip ją teisingai parašys, priklausys, ką apie mūsų šalį galvos kitos tautos, ką apie mus ir mūsų amžininkus manys mūsų ainiai.
Statybininko pastatytas namas po šimto ar daugiau metų sugrius. Maisto pramonės darbuotojų pagaminti produktai bus suvartoti. Tekstilinkų pasiūti drabužiai suplyš. Netgi patsai žmogus pasens ir numirs. Bet tautos istorija yra paliekama amžiams.
Kitas reikalas, kokiais metodais dirba žiniasklaida. Kiek preciziškai ji atspindi tikrovę. Ir kokias išvadas iš jos gyvenimo atspindžių galės daryti ateinančios kartos.
Ar istorijos atmintyje išliks toks 21-ojo amžiaus Lietuvos gyvenimas, kokį rodo „24 valandos“, ar tas, kurį kartais, manipuliuodama faktais ir skaičiais, piešia valdžia, ar tas tikrasis, objektyvusis, žmonių išjaustas, matytas, išgyventas.
Čia ir kyla didelės žurnalisto atsakomybės ir palyginti menkų galimybių konfliktas. Galimybių materialinio aprūpinimo, požiūrio į žurnalistą, jo socialinių garantijų ir psichologinio bei ekonominio skatinimo prasme.
Dažniausiai gerai dirbti ir sąžiningai rašyti istoriją yra tik paties žurnalisto garbės reikalas. Ar ne todėl kai kurie kolegos leisdami laikraščius, kurdami laidas nueina pačiu lengviausiu keliu – siekia pigaus efekto, nuslysta paviršiumi?
Lietuvoje, o gal ir visoje kapitalistinėje erdvėje nepakankamai vertinamos ne tik žurnalisto, bet ir kitų intelektualųjį darbą dirbančių inteligentų pastangos.
Produktas, kuris sukuriamas kalbos ir žodžio įrankiais, kartais laikomas visiškai nevertingu, nekainuojančiu nė vieno euro. Pavyzdžiui, draugai, pažįstami mielai pasinaudos intelektualaus žmogaus patarimu, konsultacija už ačiū. O jeigu konsultantui prireiks sutaisyti čiaupą, vakar nemokama konsultacija pasinaudojęs santechnikas šiandien nulups užmokestį pagal visas taisykles. Mat, čiaupą galima pačiupinėti. O žodžio – ne.
Tuomet ir kyla klausimas, ko vertas žmogaus protas. Visą gyvenimą įtemptas, įkinkytas lyg šiaurės šuo į roges.
Yra daug atsakingų darbų. Medikai aukojasi gelbėdami žmonių gyvybes. Policija gaudo nusikaltėlius. Ugniagesiai puola į ugnį. Mokytojai privalo įtikinti mokinį, jog žinios jam pravers.
Žurnalisto darbas – kitoks. Jo tikslas atspindėti tų kitų profesijų gyvenimą. Bet žurnalistas nėra tik pasyvus veidrodis. Jis išgyvena kartu su savo herojais. Tam reikalingi didžiuliai emociniai ir protiniai resursai. Jų neduota tiek, kiek keliems žmonėms. Duota tik tiek, kiek reikia vienam gyvenimui. Vadinasi, gyvendamas kitų gyvenimus, žurnalistas aukoja save. Degina ir trumpina savo gyvenimą.
Žurnalisto darbas – lyg tekanti upė. Kitoks, įdomus. Tačiau sunkus. Nepaisantis darbo valandų, kartais painiojantis dieną ir naktį, sekmadienį ir pirmadienį.
Ne kiekvienas kad ir talentingiausias žmogus sugebėtų užsiimti tokia pramonine kūryba. Dirbti po darbo, savaitgaliais, o darbo dieną vėl lyg kareivis budėti savo poste.
Žurnalistų bendruomenėje liūdnai juokaujama, jog teks ir mirti prie darbo stalo. Nes daugelio pensijos skurdžios.
Paradoksali situacija. Honorarinė apmokėjimo sistema tarsi paglosto savimeilę, žurnalistus prilygina rašytojams, menininkams. Tik menininkas kuria, kai jam yra įkvėpimas. O žurnalistas – į kasdienį jungą įkinkytas kūrėjas. Gal todėl senatvėje pasmerktas tenkintis avižomis?