Naujausios
Atsvara nykstančiai lietuvio tapatybei
Šiandieninė kaimo kultūra jau beveik neturi įtakos lietuvio tapatybės formavimui. Jaunimas čia jau nebegali pamatyti senojo natūralaus lietuvio gyvenimo būdo. Be to, nyksta ir patys kaimai, per amžius puoselėję lietuviškąją tapatybę, pasaulėjautą ir kultūrą.
Tokias mintis Kelmės kultūros centre pristatydama leidyklos „Terra Publica“ knygą „Lietuvos etnografiniai regionai“ dėstė kraštotyrininkė, redaktorė, Kultūros ministerijos Regionų kultūros skyriaus vedėja Irena Seliukaitė.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Grėsmių akivaizdoje
Ką reiškia lietuvio tapatybė įvairiausių grėsmių akivaizdoje? Kas atsitiko mūsų tautoje? Kodėl toks nelinksmas tapatybės formavimo vaizdas? Atsakymus į šiuos klausimus bandė pateikti Irena Seliukaitė.
Lietuvio tapatybę formavo kaimas. Dabar kaimas pasikeitęs. Jis neturi įtakos tapatybės formavimui. Kaime jau neįmanoma pamatyti senojo, natūralaus gyvenimo būdo. Pasikeitusi žemdirbystės kultūra. Neliko kalvių. Dabar nebeliko ir arklių, kuriuos tie kalviai kaustydavo.
Natūralus kaimiškasis gyvenimo būdas tampa tik kultūros paveldu.
Galiausiai nyksta ir pats kaimas. Lietuvos miestuose gyvena du milijonai žmonių. Kaimuose jau nebeliko nė milijono. Net išnykusių kaimų pavadinimai išbraukiami iš registro.
„Mes perkėlėme tradicines šventes į miestą. Bet ten jų nebuvo. Vadinasi, tai tėra tik kultūros organizavimas, bet ne gyvoji etninė kultūra. Pavyzdžiui, Bulgarijoje tiek jaunimas, tiek vyresni į miestus gyventi persikėlę žmonės kalendorines šventes važiuoja švęsti į gimtinę, į savo kaimą,“ – sakė pranešėja.
I.Seliukaitė pastebėjo, jog dėmesys etninei kultūrai šiek tiek pakelia jos prestižą. Pavyzdžiui, paskelbus Tarmių metus, tarsi buvo grąžintas tarmių ir šnektų prestižas. Net miestuose gyvenantiems žmonėms pasidarė drąsiau šnekėti savo gimtąja tarme. Tai teikia net savotiško žavesio. Be to, populiarinamos tarmės ir šnektos, neleidžiama jų pamiršti.
Šie metai, paskelbti Etnografinių regionų metais, yra tarsi tolesnė tapatybės stiprinimo tąsa. Tą patvirtina ir išleista knyga „Lietuvos etnografiniai regionai“.
Penki etnografiniai regionai
Knygą „Lietuvos etnografiniai regionai“ išleido leidykla „Terra Publica“.
Tekstus knygai rengė jos sudarytojas, Etninės kultūros globos tarybos pirmininkas Virginijus Jocys kartu su 17 šios srities specialistų komanda.
Knygoje „Lietuvos etnografiniai regionai“ išskiriami penki etnografiniai Lietuvos regionai: Aukštaitija, Žemaitija, Suvalkija, Dzūkija ir Mažoji Lietuva.
Pasak I. Seliukaitės, Mažosios Lietuvos etnografinis regionas yra labiausiai sunaikintas laiko. Jam priklauso tik apie 2000 žmonių. Bandyta jį vadinti ir Klaipėdos kraštu, ir lietuviais vokietininkais. Tačiau nuspręsta, jog tiksliausias būtų Mažosios Lietuvos pavadinimas, apibūdinantis šišioniškių šnektą ir papročius.
Šišioniškių šnekta jau beveik niekas nešneka. Ji atgaivinta iš įrašų, išleistas žodynėlis, kelios jaunos merginos išmoko kalbėti šia šnekta ir įkūrė šišioniškių mokyklėlę. Tačiau ta šnekta jau atgaivinta tik kultūriškai.
Kiekviename regione skiriasi ne tik šnekta, bet ir papročiai, amatai, netgi tautinis kostiumas. Pavyzdžiui, per Užgavėnes Morė būdavo deginama tik Žemaitijoje. Aukštaitijoje kovodavo Kanapinis su Lašininiu. Aukštaičiai švęsdavo Sekmines, žemaičiai – Devintines.
Tačiau dabar papročiai susimaišę. Beveik visoje LIetuvoje per Užgavėnes deginama Morė. Niekas nepaiso gilesniojo papročių klodo. O pirminius, tik tam regionui būdingus papročius derėtų išlaikyti, ypač, jeigu norime vystyti kultūrinį turizmą.
Knygoje „Lietuvos etnografiniai regionai“ pristatoma kaimų architektūra, apželdinimo tradicijos, amatai, virtuvė, kulinarinis paveldas, tautosaka, tarmės, muzikos instrumentai, krikštynų, vestuvių, laidotuvių papročiai.
Knygą reikėtų pildyti
„Knyga su trūkumais, bet kitos neturime,“ – taip pristatomą leidinį „Lietuvos etnografiniai regionai“ įvertino I. Seliukaitė, pati parašiusi šiai knygai įžangą.
Pranešėjos nuomone, knygoje esama kai kurių trūkumų. Neaišku, kokiu principu pasirinktos atskirus etnografinius regionus reprezentuojančios asmenybės. Skurdokai pristatytos kai kurių muziejų edukacinės programos. Trūksta informacijos apie institucijas ir įstaigas, festivalius.
Pristatyti tik Žemaitijos amatai, tačiau trūksta informacijos apie amatininkus, kokiais amatais jie užsiima. I. Seliukaitė tvirtino nesutinkanti ir su kai kurių etnografinių regionų ribomis. Pavyzdžiui, ji pati kilusi iš Adutiškio. Šis kraštas priskirtas Aukštaitijai, bet ji pati save laiko dzūke. Antra vertus, sunku nuvesti tikslias ribas tarp etnografinių regionų, nes kalbiniu požiūriu riba yra viena, papročių – kita.
Pranešėja siūlė tęsti šią knygą. Pildyti ją gyvąja etnine kultūra. Tvirtino, jog ir Kelmėje vykstantys jau 28-ieji žemaičių etnomuzikavimo ir amatų kursai taip pat verti leidinio.
„Vyksta turtingas kultūrinis gyvenimas. Įamžinkim jį. Rašykim metraštį. Sudarykim redakcines grupes atskiruose regionuose ir rašykim knygas apie jų tradicijas ,“ – ragino etninės kultūros žinovė.
Autorės nuotr.
VERTINIMAI: Kultūros ministerijos Regionų kultūros skyriaus vedėja Irena Seliukaitė pristatydama leidinį „Lietuvos etnografiniai regionai“, negalėjo sutikti su viskuo, kas leidinyje parašyta.
DUOKLĖ: Šie metai paskelbti Lietuvos regionų metais. Ta proga išleistas solidus, gausiai iliustruotas leidinys „Lietuvos etnografiniai regionai“.