Naujausios
Ligą nugalėjo, bet žmonių tamsumo – ne
Prieš šešerius metus į Indrės gyvenimą atėjusi tuberkuliozė apvertė gyvenimą aukštyn kojomis – liga nualino organizmą, aplinkos tyrimas supriešino ją su miestelio, kuriame tuomet gyveno, žmonėmis, išgyveno didžiulį gėdos jausmą. Prisipažįsta, jog į Šiaulius ji „pabėgo“ – nuo savęs, kaimynų, ligos.
Natalija KONDROTIENĖ
natalija@skrastas.lt
Sugrįžo į gyvenimą
Su Indre pasikalbėti susitinkame miesto parke, jame ji dažnai vaikštinėja su savo mažyliu.
Moteris nedrąsiai renka žodžius savo istorijai – patirtis iki šiol ją skaudina.
Liga Indrei tapo išbandymu, ir to ji neslepia: tokį didelį kartėlį, gėdą, vidinių išgyvenimų jai teko patirti pirmą kartą gyvenime.
„Dabar esu sveika“, – lyg teisindamasi prataria Indrė. Kasdieniame gyvenime ji dabar mėgaujasi motinyste, bendravimu su šeima, namų ruoša. Priduria, kad dabar jaučiasi rami kaip niekada.
„Prieš šešeris metus susirgau tuberkulioze. Apie ligą nieko nežinojau – tik pavadinimą buvau kažkur girdėjusi. Dabar jau žinau beveik viską, kitam galiu patarti ir padėti, svarbiausia – palaikyti“, – dalijasi patirtimi moteris.
Moteris dažnai bendrauja internetinėse ligonių svetainėse, pasakoja savo patirtį, kalbasi su sunkumus išgyvenančiais, domisi ligomis, organizmo reakcijomis į jas, žmogaus psichologinėmis būsenomis.
Supratusi, kad tokia veikla jai patinka, ketina studijuoti sveikatos mokslus.
„Kai vaikutis iškeliaus į vaikų darželį, stosiu mokytis slaugytojos specialybės – noriu padėti silpniems, pažeidžiamiems, sergantiems žmonėms“, – sakė Indrė.
Sunkumai ne grūdino – žalojo
Prieš ligos atsiradimą Indrė gyveno nedideliame miestelyje, mokėsi 12 klasėje, po pamokų talkino turguje prekiaujančiai mamai, vakare padėdavo ruoštis prie namų esančiame mažame ūkyje.
„Pamokoms ruoštis likdavo naktys. Akys merkdavosi, jėgų nebelikdavo nei skaityti, nei rašyti. Keldavausi 4 valandą ryto, kad spėčiau būtiniausius dalykus pasiruošti, apibėgti ūkį ir vėl į pamokas. Ir taip kiekvieną dieną“, – pasakojo moteris.
Pavasarį ėmė kosėti, jausti peršalimo simptomus. Termometro nebuvo paėmusi į rankas, nes jo namuose tiesiog nebuvo.
„Jaučiausi išsekusi, pervargusi, peršalusi. Maniau, kad taip jaustis ir turėčiau, toks didelis fizinis krūvis man teko. Kiekvieną rytą atsikelti iš lovos tapo dideliu darbu. Net ir leidusi sau pamiegoti iki 6, nesijaučiau pailsėjusi. Kiekvieną dieną jaučiausi vis blogiau“, – pasakojo Indrė.
Lemtingu jai tapo netikėtas susitikimas gatvėje su miestelio medicinos darbuotoja, kuri nustebo pamačiusi Indrę – ji buvo smarkiai sulysusi ir pilku veidu.
Neklausydama atsikalbinėjimų, medikė merginą nusivedė į medicinos įstaigą.
„Karščiavau ir kosėjau, mane pylė prakaitas. Be tyrimų pasakė – plaučių uždegimas, nors gydytoja ilgai klausėsi, jokių pakitimų plaučiuose negirdėjo“, – pasakojo Indrė.
Įvardyta liga šokiravo
Gydytojo išrašytas siuntimas tirtis plaučių ligų ligoninėje blogų minčių nei merginai, nei jos mamai nesukėlė. Gydytoja, liepusi gerti temperatūrą mažinančių vaistų ir arbatų, ligonę išlydėjo namo.
„Nykau akyse, nebėjau į mokyklą, nepadėjau mamai turguje, nenorėjau valgyti. Niekam jėgų nebuvo. Pakeli ranką ir jautiesi žygdarbį padaręs“, – sakė moteris.
Prisimena kaltės jausmą, kai važiavo su mama į ligoninę: atitraukė ją nuo darbų, negali padėti namuose, baigiamosios klasės mokslai liko nežinioje.
Ligoninėje buvo padaryta rentgenograma, kraujo ir kiti būtiniausi tyrimai.
Merginą medikai paguldė į ligoninę. Ilgai tyrimų atsakymų laukti nereikėjo. Gydytojai pranešė, jog merginos organizme savavaliauja mikobakterija. Šios bakterijos sukeltą plaučių tuberkuliozę gydys ilgai.
„Pasisodino mane, nieko nesuprantančią, ir ėmė pasakoti gydymo schemas, vaistų poveikį, taktiką, mano atsakomybę. Medikai man kalba, o tie žodžiai manęs nepasiekia. Nieko nepamenu iš to laiko“, – sakė Indrė.
Į ligoninę iškviestai mamai papasakota apie ligą, gydymo kursą bei kitus su tuo susijusius dalykus.
Pats skaudžiausias momentas buvo, jog nedidelio miestelio žmonėms reikės pasitikrinti dėl šios ligos, nes Indrė buvo užkrato grėsmė.
Pykčio lavina
Dėl galimo tuberkuliozės paplitimo buvo patikrinti su mergina bendravę žmonės: kaimynai, draugai, mokyklos personalas ir mokiniai, šeimos nariai.
Po šių patikrinimų Indrės šeima imta vadinti nepagarbiais ir negražiais žodžiais.
„Iš mamos turguje niekas nebepirko. Mane vadino džiovininke. Grasino, jei sugrįšiu po ligos, bus riesta. Jei būsiu apkrėtusi ką nors, padegs namus. Aš toli – ligoninėje, o kaip gyventi namiškiams?“ – klausė moteris.
Net paaiškėjus, jog niekas šia liga nuo Indrės neužsikrėtė, įtampa neatslūgo.
Namų duris vengė praverti net artimiausi kaimynai. Atskirtis buvo didelė. Į ligoninę Indrės mama neatvažiuodavo, retai kalbėdavosi telefonu.
„Nežinojau, kad dėl mano ligos kilo tiek pykčio ir problemų. Mama iš pradžių net neprasitarė, vėliau, kai tyrimai dėl tuberkuliozės paplitimo nepasitvirtino, pasidalijo nuoskaudomis“, – pasakojo moteris.
Iškilo klausimas, gal reikia parduoti namuką su keliais arais ir važiuoti gyventi kitur. Šeimai buvo per sunkus toks spaudimas.
Gydymas ir naujo gyvenimo planai
Gydymas ligoninėje užtruko daugiau nei pusę metų. Indrė gėrė paskirtus vaistus, o medikai šį procesą stebėjo itin atidžiai. Antibiotikų kiekiai buvo labai dideli, pašalinis jų poveikis kėlė nemalonių pojūčių. Siaubą kėlė nuo vaistų slenkantys plaukai.
„Man nuolat kartodavo, kad nenustočiau gerti vaistų, nesugalvočiau apgaudinėti ar pabėgti, nes tada bakterijos taps atsparios stipriems vaistams. Tada laukia 2 metų gydymas. Negydoma ši liga tampa mirtina“, – sakė Indrė.
Ligoninėje mergina išklausė daug paskaitų apie tuberkuliozę, ją mokė, kaip su liga gyventi, kas nutinka negydant ligą, kaip apsisaugoti pačiai, apsaugoti kitus. Kitą laiko dalį daug skaitė.
„Pusė metų ligoninėje – labai daug, bet per tą laiką supratau, kad nebenoriu sugrįžti į tą miestelį, kuriame gyvenau, kad žmonių ribotumas neleis atsitiesti“, – pasakojo Indrė.
Paskutinėmis gydymosi savaitėmis mergina ėmė ieškoti buto Šiauliuose. Peržiūrėdavo darbo pasiūlymus. Paskutinę dieną ligoninėje prisimena, kaip graudų atsisveikinimą su namiškiais. Personalas tapo savas.
Butukas, kurį rado išsinuomoti – labai kuklus, bet nereikėjo mokėti nuomos, tik mokesčius. Įsidarbino siuvykloje. Nuo rudens iš naujo kibo į 12 klasės mokslus.
Išmoko nebekaltinti savęs
Mokydamasi ir dirbdama stengėsi pakankamai ilsėtis, gerai maitintis, tikrinosi sveikatą. Žinojo, kad nusilpęs organizmas imlus bakterijoms, kurios patekusios į organizmą gali laukti sau reikiamos valandos.
„Iki šiol nežinau, kur ir kada aš užsikrėčiau tuberkulioze. Artimoje aplinkoje sergančių nebuvo, gal turguje koks sergantis šalia buvo, gal vaikystėje užsikrėčiau ir turėjau savyje, o kai imunitetas nusilpo liga paėmė viršų“, – svarstė Indrė.
Kai po poros metų ištekėjo, pirmiausia ėjo kalbėtis su „savo“ medikais, ar gali susilaukti mažylių.
Jai buvo paaiškinta, jog tuberkuliozė užkrečiama oro-lašeliniu būdu, neperduodama genetiškai, vaikas tikrai negali paveldėti.
Į savo vaikystės miestelį moteris niekada nebuvo nuvažiavusi, su niekuo nebendrauja. Mama taip pat išsikėlė.
Žmonių priešiškumas prieš sergančią Indrę ir jos šeimą sukėlė nereikalingų psichologinių problemų. Tik po vizitų pas psichologę suvokė, jog ji nėra kalta dėl to, kad sirgo, kad ši liga nėra gėda, kad ji nėra blogesnė už kitus žmones.
„Turi praeiti nemažai laiko, kad nebebijotum pakelti akių į praeivius. Esi pilnavertis žmogus, kuris gali dirbti, mokytis, auginti vaikus, būti naudingas kitiems, o ne visuomenės siaubas. Ligos nepasirenki, bet tų žmonių aš vis dar bijau“, – sakė Indrė.
Jono TAMULIO nuotr.
LIGA: Tuberkuliozė plinta oro-lašeliniu būdu, ši liga nepaveldima, neperduodama genetiškai. Sirgusios moterys gali susilaukti sveikų vaikų.