Naujausios
Atradę vieni kitus, atrado ir sveikatą
Beveik visi jie turi anūkų, daugelis – ir proanūkių, tačiau savo entuziazmu bei gera nuotaika užkrečia kiekvieną. „Ateini ir prilimpi, pamilsti ir negali be jų gyventi“, – sako Šiaulių pagyvenusių žmonių asociacijos nariai. Apie 120 narių vienijanti organizacija organizuoja renginius miestui, tvarko Šiaulių erdves, važinėja po Lietuvą koncertuodami. Kupini idėjų ir polėkio.
Natalija KONDROTIENĖ
natalija@skrastas.lt
Palaikymas ir džiaugsmas
Į asociacijos kambarėlį, kuriame turi vykti valdybos narių susitikimas, ateina pasitempusios, pasipuošusios, besišypsančios moterys. Ima kalbėtis, juokauti ir patalpa prisipildo šurmulio.
„Čia negali kitaip, turi būti atvira širdimi. Labai pasiilgstame vieni kitų – tai lyg mūsų šeima. Trečiadienį rengiame didelę profesinę šventę – Pagyvenusių žmonių dieną. Daug tarimosi, organizacinių reikalų, po jų – ansamblio repeticija, kiti repetuos mūsų statomo spektaklio „Visas Čiurlionis“ scenas“, – vardijo į susitikimą atėję asociacijos nariai.
Kiekvieną penktadienį aptaria svarbiausius klausimus. Dar organizuojamos paskaitos, būreliai, sporto užsiėmimai, eina į mieste senjorams organizuojamas mankštas, ansamblio „Rudens žiedai“ kolektyvo repeticijas.
Dalyvauja miesto tvarkymo projektuose. Vasarą pakeliauja po Lietuvą, žiemą asociacijos nariams organizuoja būrelius, rašo projektus. Savanoriškai važiuoja koncertuoti į senelių globos namus, miesto mokyklas, kitas įstaigas.
„Pas senelius visada malonu nuvažiuoti. Nors patys esame seneliai ir proseneliai, bet jaučiamės dar jauni. Namie – ligotas ir pasenęs, ateini susitikti su bendraminčiais, uždainuoji – vėl jaunas“, – pasakojo senjorai.
Prisipildo gyvenimo eliksyro
Pagyvenusių žmonių asociacijos pirmininkės pavaduotoja Irena Voverienė šypsosi – ji šiuos žmones ir klubą pasirinko išgirdusi dainuojant ansamblį „Rudens žiedai“ prieš 9 metus. Ilgai negalėjusi užmiršti širdį jaudinančių melodijų, paskatinta Kristinos Švambarienės, asociacijos pirmininkės, įsiliejo į bendraminčių gretas.
„Nesinori skųstis, bet namie vos judi. Laiptais kol užlipi, pastovi kiekvienoje aikštelėje, nes „motoriukas“ jau taisytas ne vieną kartą. Laukiu kiekvieno penktadienio, kuomet galėsiu ateiti čia, pabendrauti, uždainuoti per repeticijas – tiek energijos prisipildau, patiriu didžiulį džiaugsmą. Tai – mano gyvenimo eliksyras“, – šypsosi ponia Irena.
Nusijuokia, jog atėjusi į susitikimą su bendraminčiais sulaukia klausimų, ar galinti ji nustoti kalbėti? „Negaliu, nes aš būnu tų žmonių išsiilgusi. Esu būrio žmogus ir be jų gyventi negaliu“, – pamerkia akį moteris.
Asociacijos narių vienybę kiekvienas yra patyręs. Ponia Irena pasakoja, kad gulint ligoninėje, sergant namuose, vieni kitus lanko, slaugo ir, svarbiausia – neleidžia liūdėti.
„Patys kartais esame vos judantys, krutantys, bet einame pas tuos savo bičiulius, kurie jau nebegali išeiti iš namų. Jie – mūsų garbės nariai, jų nepamirštame ir nepaliekame. Palaikymas – labai svarbus“, – sakė I. Voverienė.
Atskubėjusi į susitikimą asociacijoje moteris rūpinasi daugeliu organizacinių reikalų: ieško kelionėms autobuso, tariasi dėl koncertų ar koordinuoja renginių, ir kitokios veiklos detales.
Vienišumui įsikeroti nelieka vietos
Izabelė Venslovienė asociacijoje jau skaičiuoja 11 metų. Išėjusi į užtarnautą poilsį, dirbusi visą gyvenimą su jaunimu, negalėjo sėdėti namuose, todėl sulaukusi kvietimo prisijungti prie asociacijos, tą ir padarė.
„Čia esu atsakinga už propagandą, – nusikvatojo ponia Izabelė. – Aprašau mūsų renginius ir išplatinu informaciją. Dar organizuoju narių gimtadienius. Ne mūsų būdui, susirinkti ir pasėdėti prie stalo. Organizuojame teminius gimtadienius. Būna labai smagu“.
Kaip juos susiranda norintieji prisijungti? Vieniems žmonėms įspūdį palieka ansamblio koncertai, kurie paskatina balsingus žmones ateiti į kolektyvą, kitiems, išėjus į pensiją, trūksta veiklos ir bendravimo, kita kategorija – vieniši žmonės.
„Vaikai išvažiavę gyventi į užsienį, anūkų ir darbo taip pat nėra. Vienišumas – dažnas palydovas. Ateina čia ir vienišumo nelieka. Amžiaus vidurkis – apie 70 metų, jauniausi pas mus penkiasdešimtmečiai. Amžiaus ribų nėra“, – pasakojo moterys.
Ne kartą ir širdies plakimas pagreitintas užsimezgusia dviejų žmonių draugyste. Vieniši žmonės susiranda sau porą.
Nenori būti našta
Asociacijos finansininke tapusi Gina Umantienė juokiasi, jog prisijungusi prie šių žmonių savyje atrado naujų savybių, daug ko išmoko, naudingos ir paskaitos.
„Esame Pagyvenusių žmonių asociacija. Tai mūsų oficialus pavadinimas, juokaudami vadinamės Protingų žmonių akademija. Išminties jau turime sukaupę, energijos ir norų kažką nuveikti dar turime. Rašome projektus ir kaupiame pinigėlius vasarai. Reikėjo daug šioje srityje išmokti. Projektų rašymas – sudėtingas. Ką gali ir kiek išmano šioje srityje 80 metų senolis?
Jei neparašysi gero projekto, tai niekas nieko ir neduos, privalai parašyti gerą projektą. Reikia kiekvieną centą skaičiuoti, kad galėtume kažką nuveikti“, – pasakojo asociacijos finansinius reikalus strateguojanti moteris.
Asociacijos moterų šypsenos kiek priblėso ėmus kalbėti apie miesto pagalbą aktyviai bendruomenei. Kai du koncertus Šiaulių apskrityje organizavęs kolektyvas kreipėsi paramos į miesto savivaldybę, išgirdo, jog autobuso suteikti senjorams negali.
„Per mūsų gyvavimo metus, tai buvo pirmas toks atsakymas iš valdžios. Neprašinėjame autobuso nuolat. Negi miestui pensininkas tokia didelė našta?“ – klausė senjorai.
G. Umantienė įsiskaudinusias moteris sudrausmino: „Baikit skųstis! Kokias mes talkas smagias organizuojame!“ „Kartais kojos nebeneša“, bet eina su kolektyvu miesto tvarkyti, nes tai – nauda, veikla, bendravimas, judėjimas.
Juoko terapeutė ir nauda sveikatai
„Norite, papasakosiu anekdotą?“ – pasiūlo juoko dozę Rūta Grigaliūnienė. Asociacijoje ši moteris itin mėgiama dėl savo sugebėjimo sklandžiai ir juokingai porinti istorijas, anekdotus, senovės lietuvių liaudies padavimus. Dažniausiai tėvelių tarme – žemaitiška. Ponia Rūta dažnai vadinama juoko karaliene.
„Prieš trejus metus atėjau pas šiuos žmones, nes mačiau kiek daug juose pozityvumo ir entuziazmo. Norėjosi būti su tais, kurie dainuoja, kuria nuostabiausias eiles, draugiškai bendrauja“, – šypsojosi ponia Rūta.
Ar būna piktumų? „Žinoma, būna!“ – juokiasi moterys, tačiau jie būna trumpi, nes amžius toks – pamiršta dėl ko pyktelėjo.
Moterys ėmė vardyti sveikatai teikiamus jų bendravimo privalumus: lavėja atmintis, nes daug mokosi dainų tekstų, kalbasi, bendrauja, juokiasi, keliaudami patiria naujų įspūdžių – „depresijai landų nėra“, kartu mankštinasi. Net naktį neužmigdami gali kartoti dainų žodžius.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
KOMANDA: Pagyvenusių žmonių asociacijos moterys (iš kairės): už renginių organizavimą atsakinga Laimutė Kančiauskienė, finansininkė Gina Umantienė, netradicinės medicinos temas kuruojanti Stasė Janulevičienė, asociacijos pirmininkės pavaduotoja ir kultūrinius renginius organizuojanti Izabelė Venslovienė, pirmininkės pavaduotoja Irena Voverienė, už sportą atsakinga Ilona Mikalauskienė, šventes rengianti Natalija Raubienė, sekretorė, ansamblio seniūnė bei juokų karalienė Rūta Grigaliūnienė.
JAUSMAS: Pagyvenusių žmonių asociacijos pirmininkės pavaduotoja Irena Voverienė: „Namie jautiesi ligotas ir senas, bet ateini čia ir jautiesi vėl jaunas“.