Naujausios
Dirbo Švedijoje – žemę pirko Lietuvoje
34 metų Žydrūną Kumpį aplinkiniai žmonės kartais vadina Šunikių dvarininku. Šunikėmis vadinasi kaimas, kuriame jis ūkininkauja. Ūkininkas dirba per šimtą hektarų žemės. Didžiąją jos dalį pirko iš viename Švedijos ūkyje uždirbtų pinigų.
Paprasčiau būtų buvę ir toliau ten dirbti ir į Lietuvą vežti pinigus šeimai. Tačiau Žydrūnas nenorėjo visą gyvenimą būti samdiniu.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Vasaros prie piemenėlių guobos
Vienkiemis nuošaliame Užvenčio seniūnijos Šunikių kaime. Erdvus kiemas, įrėmintas tarp mūrinuko gyvenamojo namo, tvarto ir lauko virtuvės. Ant smėlio palikti spalvingi vaikų žaislai.
Kiek atokiau nuo namų – nauja ferma, technikos kiemas. Iš jo dideliais žingsniais pareina Žydrūnas. Savo darbus laikinai palieka samdytam darbininkui.
„Šitas kaimas nuo vaikystės man įsigėręs į kraują, negaliu jo palikti, – sako 34 metų ūkininkas. – Pastaruoju metu dirbame labiau iš idėjos. Bet kaip viską mesti, kai tiek daug darbo, lėšų ir jėgų įdėta.“
Žydrūno tėvai gyvena Minupiuose, kaime už poros kilometrų. Augino šešis vaikus. Žydrūnas buvo artimiausias mamos mamai Janinai Zakienei. Jos namuose, Šunikių kaime, praleisdavo daugiausia laiko.
Laipiodavo ant Mikutkalnio. Žaisdavo šalia žaibo išdegintos guobos. Slėpdavosi išdegusioje medžio kamieno nišoje. Močiutės jaunystėje šią guobą vadindavo piemenėlių medžiu. Mat, kamiene išdegintoje nišoje Mikutkalnyje gyvulius ganydavę piemenukai čia slėpdavosi nuo lietaus ir vėjo.
Buvo pasakojama, jog prieš šimtą metų į guobą trenkė žaibas ir išdegino medžio kamiene didžiulę nišą sulig žmogaus ūgiu.
Vaikystės prisiminimai ir nelengvai sukurtas ūkis laiko Žydrūną čia. Ir 88 metų močiutei saugu, nereikia išvažiuoti iš savo namų.
Anūkas apmūrijo plytomis seną, medinę jos trobą, suremontavo vidų, įrengė patogumus. Dabar pusė namo jos, pusė – Žydrūno šeimos. Čia jis gyvena su savo žmona Ingrida. Čia auga trys jo vaikai: du sūnūs ir dukra – močiutės proanūkiai.
Dovanų – 12 hektarų
Žydrūno močiutė Janina Zakienė jau 70 metų gyvena Šunikių kaime. Čia atėjo į marčias. Pagimdė ir išaugino 14 savo vaikų. Ji susigrąžino 12 hektarų žemės. Tačiau pasitarusi su vaikais, nusprendė šį turtą padovanoti anūkui Žydrūnui.
„Vaikystėje daug laiko praleidau pas močiutę. Žinau jos charakterį, suprantame vienas kitą iš pusės lūpų. Ji trokšta tik vieno, kad sodyboje kas nors gyventų, kai jos nebebus. Kad sodyba nesunyktų,“ – pasakoja Žydrūnas.
Apie ūkininkavimą Žydrūnas jau galvojo ir iki dovanos. Buvo nusipirkęs 9 hektarus žemės Dangvietuose.
Tačiau 20 hektarų žemės ūkininkui mažai. Reikėjo pirkti daugiau, kol žemė nebuvo labai brangi. Važiavo į Švediją. Dirbo traktorininku pas vieną ūkininką. Tuomet uždirbdavo apie 10 tūkstančių litų per mėnesį. Už gautus atlyginimus pirko žemę.
Dabar jau turi 90 hektarų nuosavos. Dar 23 hektarus nuomoja. Išsimokėtinai perka apleistas valstybės žemes.
„Prieš septynerius metus, kai pradėjau ūkininkauti, žemė buvo pigesnė. Dabar 7 – 8 tūkstančiai hektaras. Ir dar jos nėra. Visi kampai išrankioti, – džiaugiasi Žydrūnas laiku suspėjęs. – Jei ne Švedija, šiandien ir tiek žemės neturėčiau. Nelengva ten buvo dirbti. Jeigu nori daugiau uždirbti, turi plušėti daugiau valandų. Bet vistiek tai vienas iš lengvesnių variantų. Galima į viską spjauti ir išvažiuoti.
Išvažiavai, padirbėjai, uždirbai – ir nereikia sukti galvos. Tik tie išvažiavimai – ne kiekvieno charakteriui tinka. Man – nelabai. Ypač, kai vedžiau, būdavo sunku išvažiuoti.“
Pieno kaina nukrito perpus
Ingrida ir Žydrūnas Kumpiai ūkininkauja jau septyneri metai. Ūkis – mišrus. Tačiau labiausiai orientuojasi į pienininkystę. Laiko 16 melžiamų karvių. Kasdien parduoda po 300 kilogramų pieno. Deja, už kilogramą supirkėjai moka tik 14 euro centų.
„Tų pinigų užtenka tik mokesčiams ir darbininko algai, – sako Žydrūnas. – Bet trauktis nėra kur. Dar trejus metus turiu įsipareigojimų, mat gavau Europos paramą. Tik, kai ėmiau banko paskolą, už pieno litrą mokėjo po litą, dabar kaina nukrito daugiau negu perpus.“
Teko tartis su banku, kad kol kas mokės tik palūkanas, o paskolos dalį atiduos, kai gaus tiesiogines išmokas.
Ūkininkas laiko 46 galvijus. Parduoda užaugintą jautuką. Sėja kviečių, miežių, avižų, sodina bulvių. Didžiąją dalį grūdų sušeria gyvuliams. Tačiau lieka ir šiek tiek parduoti.
Iš tų lėšų reikia išlaikyti šeimą. Vaikų darželyje dirbusi žmona Ingrida dabar augina pusantrų metų dukrelę. Du sūnūs jau lanko mokyklą.
Ūkininkas kol kas tik investuoja. Grąžos ir naudos tikisi ateityje.
Sako, kad iki pono arba tikro dvarininko jam dar toli. Nelabai ir trokšta tuo ponu būti. Svarbiausia, kad galėtu normaliai pragyventi, kad būtiniausiems dalykams užtektų pinigų.
Autorės nuotr.
PRIERAIŠUMAS: Žydrūnas Kumpis, nuo mažens augęs Šunikių kaime, prisirišo prie močiutės sodybos ir pasiliko Lietuvoje jos saugoti ir dirbti kaimo žemės.
KRYPTIS: Ūkininkas Žydrūnas Kumpis pasirinko pienininkystės kryptį. Pastatė naują galvijų fermą. Tačiau ir pieno ūkiui reikia nemažai žemės ir daug įvairios technikos, kurią pirko, pasinaudodamas parama.
MIKUTKALNIS: Jauno ūkininko Žydrūno Kumpio vaikystė prabėgo prie Mikutkalnio, pakerėjusio savo grožiu ir šaukusio čia likti.
GUOBA: Daugiau kaip šimto metų guoba, su kamiene žaibo išdeginta niša vis dar žaliuoja. Kadangi nišoje nuo lietaus ir vėjo slėpdavosi piemenukai, ji vadinama piemenėlių medžiu. Prie guobos, augančios ant Mikutkalnio, vaikystę praleido ir dabar čia ūkininkaujantis bei Šunikių kaimo dvarininku vadinamas Žydrūnas Kumpis.
