Naujausios
Ūkininkui geras derlius sukėlė rūpesčių
Arti šimto hektarų kvietrugių, kviečių ir kitų kultūrų auginantis Vaclovas Zalepūga šiemet sulaukė gero derliaus. Kviečių byrėjo po 5–6 ir daugiau tonų iš hektaro. Javai augo Šiaulių ir Telšių apskrityse, todėl kilo rūpesčių juos vežant saugoti.
Dalia KARPAVIČIENĖ
daliak@skrastas.lt
Pasėliai – ir ūkininko gimtinėje
Vaclovo Zalepūgos javai bręsta dviejuose rajonuose – Kelmės, kur ir gyvena, bei savo gimtinėje Tveruose (Rietavo savivaldybė). Šiemet Tveruose ūkininkas buvo pasėjęs 25 hektarus kviečių. Juos nukūlęs veža tiesiai į arčiausiai esančią Plungę.
„Jei Plungėje grūdų nebesuperka, vežame į Minupius, turime, kur supilti, arba – saugoti į Šiaulių rajoną, Micaičius, „Agrokoncerną“. Atstumai – nemaži, bet neturiu iš ko rinktis“, – sakė V. Zalepūga.
Per dieną iš Minupių į Micaičius ūkininkas su grūdų pilna mašina suvažinėja du kartus – po reisą iki pietų ir po pietų. Vienu kartu nuveža po 14 tonų.
„Pasirašiau sutartį, kad mano grūdai bus saugomi, o parduosiu tuomet, kai man patiks ir tiks kaina. Kada parduosiu, nežinau, nes grūdų supirkimo kainos tai krinta, tai kyla, kaip sūpynėse“, – sakė ūkininkas. Dalį grūdų, porą priekabų, ūkininkas pasilieka, kad turėtų kuo atsėti, jei pasėliai per žiemą iššaltų.
Ūkininkas derliaus nepeikia: gerai byrėjo ir kviečiai, ir kvietrugiai. Iš hektaro kviečių V. Zalepūga prikūlė po 5-6, o kai kuriuose laukuose – ir daugiau tonų. Tik dėl sausos ir apniukusios vasaros ne visų kultūrų geri kokybiniai rodikliai. Be to, labai vėlavo ir pati rugiapjūtė, nors pavasaris ir buvo ankstyvas. Įprastai pjūtis prasidėdavo liepos pabaigoje, šįmet į laukus kombainai išlingavo rugpjūčiui beveik įpusėjus.
Ūkininkas, laikydamasis sėjomainos reikalavimų, augina miežių ir žirnių. Jų derliumi šiemet irgi negali skųstis.
Sėjo ir rapsų, nors pastaruosius dvejus metus ši kultūra neatlaikė gamtos išbandymų – ir užpernai, ir pernai iššalo.
„Aš pats ne tik ūkininkauju, bet dar dirbu ir pasėlius draudžiančioje draudimo bendrovėje, esu ir savo pasėlius apsidraudęs. Nuo sausros nedraudžiu, nes tik stichinės sausros atveju būtų atlyginta patirta žala. Patirtis rodo, kad labai retai Lietuvoje skelbiama stichinė sausra, nors lietaus šykštinčių metų pasitaiko“, – sakė V. Zalepūga.
Ūkininkauja ne vienerius metus
V. Zalepūga yra įgijęs inžinieriaus specialybę. Minupiuose su šeima atsidūrė pakviestas inžinieriumi dirbti. Vėliau, kolūkių erai pasibaigus, žmonės suėjo į bendrovę.
Savarankiškai ūkininkauti pradėjo, kai ir bendrovė išsiardė. Ūkį kūrė po truputį, pirko žemės, technikos. Dabar nuosavos žemės – apie 60 hektarų. Pernai dar nusipirko 14 hektarų Ušnėnuose. Žemės kainos kandžiojasi. Pardavėjai su pirkėjais kalbėtis pradeda prašydami nuo 2 000 eurų už hektarą. Bet laisvų žemių aplinkui Užventį – skalsu, vis sodybos, sklypai. Todėl ir labai stambių ūkininkų nėra, tik „šimtininkai“, turintys maždaug po šimtą hektarų.
„Esame laikę ir gyvulių, bet mažai iš jų naudos, o priežiūra – didžiulė. Nėra kam tinkamai jais pasirūpinti. Aš – vis po laukus, žmona mokytojauja. Visko negali turėti, ir norėti negalima“, – įsitikinęs ūkininkas.
V. Zalepūga turi įveisęs ir miško savo tėviškėje, prie Lopaičių piliakalnio. Sodybos jau nebelikę. Stovi tik kryžius.
Ūkininkas labai toli į ateitį nežvelgia. Dešimtmetį dar tikisi ūkininkauti, o kaip bus vėliau – laikas parodys. Prie ūkio, ypač rudenį, kai reikia nuimti, suvežti derlių, padeda sūnus, brolis. O pasėti, ūkininkas įsitikinęs, gali ir vienas. „Gerai pagalvojus: kas tie 100 hektarų? Tik įsilinguoji, ir jau pabaiga“, – šypsojosi.
Autorės nuotr.
DERLIUS: Ūkininkas Vaclovas Zalepūga džiaugėsi geru šių metų derliumi.
ATSARGA: Dalį grūdų ūkininkas pasilieka, kad, jei pasėliai iššaltų, turėtų kuo pavasarį atsėti, dalį parduoda ar išveža saugoti.