Naujausios
Aviacijos bazės vadas: „Lėktuve vadų nėra“
Lietuvos kariuomenės Karinių oro pajėgų Aviacijos bazės vadas pulkininkas leitenantas Marius Matulaitis į vado kėdę sėdo rugpjūtį. Aviacijos bazėje jis – savas, čia dar 1997 metais atliko pirmąją praktiką lėktuvu L-39. Patyręs pilotas prieš ketverius metus sėkmingai katapultavosi po avarijos ore.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Grįžo po trejų metų
Pro kabineto langą matyti ant paminklinio akmens užkeltas atitarnavęs lėktuvas L-39. 39-erių M. Matulaitis šypsosi: „Kai pradėjome tarnauti, juo dar skraidėme.“
– Aviacijos bazės vadų pasikeitimo ceremonijoje KOP vadas sakė, kad bazę pažįstate labai gerai – nuo žolės, vabalėlio iki kiekvieno kario. Lengviau ar sudėtingiau vadovauti, kai aplinka gerai pažįstama?
– Pasikeitė pareigos – atsirado kitos užduotys. Galbūt lengviau, kai viską pažįsti, žinai, kur kas išsidėstę, kas su kuo dirba.
Bazėje pradėjau tarnauti nuo 1999 metų. Tada nebuvo angarų. Daug krūmų, medžių – tarsi miške sėdėjome. Dabar pažiūrėkite, visai kitas vaizdas.
Ypač po pertraukos pamatai, kaip keičiasi aplinka, žmonių požiūris. Į bazę dabar grįžau po trejų metų: mokiausi Amerikoje, tarnavau KOP štabe Kaune.
– Kaip reagavo kolektyvas, kai grįžote jau kaip vadas?
– Kolektyvas dirba savo darbą – tik vadai keičiasi.
Išeina specialistai
– Kokie projektai dabar vykdomi Aviacijos bazėje?
– Šalia štabo statomas per 200 vietų viešbutis su valgykla. Kitais metais pradėsime statyti sporto kompleksą.
Atėjo laikas keisti navigacinę sistemą, reikia statyti naujus angarus lėktuvams C-27J „Spartan“, sraigtasparniams AS365N3+ „Dauphin“.
Pirmojoje zonoje bus atnaujinami riedėjimo takeliai, platinami peronai.
Planas sudarytas iki 2027 metų, nuo grafiko nukrypimai yra nedideli. Šiemet bus priduota kuro saugykla, esanti priešais Skrydžių valdymo bokštą.
– Kokie orlaiviai dabar skraido?
– Skraido „Spartan“, L-410, Mi-8 resursai eina į pabaigą, liko du. Dėl Mi-8 platformos dar nėra padarytas politinis sprendimas.
Kitais metais nuomosime L-39 skrydžio valandas, vyksta atviras konkursas. Vieną suremontuosime savo.
Iki lapkričio pabaigos (vėliausias laikas – iki gruodžio 11 dienos) turėtų atkeliauti trečiasis sraigtasparnis „Dauphin“. Jiems pilotuoti parengtos 5 įgulos. Lakūnai budės pajūryje, vykdys paieškos ir gelbėjimo darbus.
– Ar netrūksta specialistų?
– Trūksta. Daug kas išeina į civilį gyvenimą – ir lakūnai, ir inžinieriai, ir aptarnaujantis personalas.
Per pastaruosius tris mėnesius į civilines kompanijas išėjo keturi lakūnai. O parengti įgulos vadą trunka 2–3 metus.
Yra du žmonių tipai: vieni labai pinigus mėgsta, kiti labai skraidyti mėgsta. Kai prastai su technika, kai lėktuvus reikia remontuoti, kai mažai skraidymų, tada žmonės ir išeina.
Dabar personalo yra apie 400 žmonių, norėtume daugiau. Bet yra dvi medalio pusės: gali lakūnų priimti daug, bet jeigu nėra su kuo skraidyti, turi kažką atleisti: situacija priklauso nuo užduočių ir veikiančios technikos.
– Pajėgumai ore kuklūs?
– Karinės oro pajėgos visų pirma turi būti lėktuvai, jie vykdo užduotis – paramą sausumos kariuomenei, jūrų laivynui.
Aviacija nėra tik oro policija, vykdyti priimančios šalies paramą – tai tik viena iš bazės užduočių.
– Daug kalbama apie paramą kariuomenei, didinamos kariuomenei skiriamos lėšos iš valstybės biudžeto. Bet žmonės vis tiek išeina?
– Nesiskundžiu niekuo, tik trūksta skraidymo valandų. Biudžetas didinamas, bet yra ir kitos kariuomenės sritys, perkama įranga, ekipiruotė.
Prioritetas dabar skirtas sausumos kariuomenei. Aviacijai tenka šiek tiek palaukti. Mes kantrūs.
Senoliai sako: nenorėk, kad būtų dar blogiau. Aš žiūriu optimistiškai. Nesigailiu, kas buvo, nespėlioju, kas bus. Žiūriu, kas dabar yra, ir stengiuosi dirbti taip, kad nereikėtų žmonėms pertaisyti klaidų.
Kabinoje visi vienodi
– Esate iš Suvalkijos, gimėte Vilkaviškio rajone. Kaip pamėgote aviaciją?
– Mama sako, kad nuo mažens kalbėjau, jog eisiu į lakūnus. Visi juokėsi, sakė, paaugs, praeis. Nepraėjo.
Nuėjau į aviaciją, bet norėjau truputį ne to. Skraidyti naikintuvais norėjau. Deja, Lietuvoje naikintuvų nėra.
Baigęs mokyklą, 1994 metais stojau į Aviacijos institutą. Buvome antra laida. Bazėje turime ir pirmos laidos atstovą – Vytautą Požėlą.
Iš karto sakiau, kad eisiu į kariškius. Dar antrame kurse atvažiavę kariškiai darė atranką. Mano laidoje nedaug buvo norinčiųjų eiti į kariuomenę.
Institute nuo pirmo kurso skraidėme su „Cesna-152", antrame kurse – su „Cesna-172“.
1997 metais skraidymo praktiką su L-39 pradėjome čia, Zokniuose. Buvo linksma, įdomu – daug lėktuvų, daug skraidymų. Po penkto kurso atvykau tarnauti.
Daugiausiai, ko gero, esu skraidęs 2002–2003 metais, kai patys su L-39 vykdėme oro policiją. Tą faktą daugelis primiršta. Tuo metu turėjome keturis L-39C ir du L-39ZA, nuolat veikiantys buvo 3–4.
Per metus skraidydavome 150 valandų ir daugiau. Kildavome reaguodami į aliarmą, patruliuodavome, apskrisdavome sienas. Tik L-39 galimybės yra kitokios ir skirtas jis kitoms užduotims.
Bet visą laiką norėjau skraidyti naikintuvais. Transportinis lėktuvas pakyla ir tiesiai skrenda – esi kaip paprastas vairuotojas. O su L-39 gali pilotažą sukti – visai kitokie skrydžiai.
– Ar pirmasis skrydis būna įspūdingiausias?
– Iki instituto buvau tik kartą skridęs keleiviniu lėktuvu. Kai reikėjo skristi su „Cesna“, buvo įdomu pačiam vairuoti. Dabar prisiminus juokinga: „Cesna“ yra lėtas lėktuvas, o tada atrodė viskas kitaip.
Kai bazėje po „Cesnos“ sėdome į L-39 – greičiai dvigubai didesni, instrukcijos prasidėjo: „Aukštis, greitis, užeik, tūpk, jau lygink.“ Galvoju, kur čia suspėsi!
Kai pirmą kartą paleido skristi savarankiškai, stoviu ant juostos ir galvoju: „Ar jie tikrai paleido teisingai, ar ne?“ Tikras skrydis, kai vienas sėdi, tyla, ramybė kabinoje. Žinai, kad niekur iš lėktuvo nedingsi. Pakilai, padarei, ką tau liepė, nutūpei, užvažiavai, išjungei. Tada prasideda rimtas gyvenimas – jau moki skristi.
– Ar teko skristi viršgarsiniu naikintuvu?
– Danijoje – 2004 metais su F-16. Smagu. Kai nuskridome į šventę Danijoje su savo lėktuvu ir pamačiau, kokiais greičiais naikintuvai skraido, ką daro, skrendant atgal, galvojau: „Dieve tu mano...“
– Kiek valandų esate praleidęs ore?
– Su L-39 – apie 1 200. Transportininkai skraido daugiau, mūsų priskraidymas mažesnis, nes lėktuvų mažiau ir skrydžiai visai kitokie, trumpesni.
– Kada pastarąjį kartą skridote?
– Balandžio mėnesį.
– Vado pareigos trukdo skraidyti?
– Lėktuve vadų nėra: geležis laipsnių nepažįsta. Kabinoje visi yra vienodi. Klaidą gali padaryti tiek leitenantas, tiek majoras.
Svarbiausia – gyvi ir sveiki
M. Matulaičio kabinete ant lentynos stovi lengvojo atakos lėktuvo L-39 modeliukas su numeriu „17“. Tai – numeris lėktuvo, 2011 metų rugpjūčio 30-osios rytą sudužusio Rėkyvos pelkėse.
Lėktuvu skridę M. Matulaitis ir Povilas Stučka katapultavosi po kontakto su NATO oro policijos misiją vykdžiusiu Prancūzijos KOP naikintuvu „Mirage 2000“.
Katapultavimasis – ko gero, nemėgstamiausia vado tema. „Nieko ypatingo neįvyko, viskas gerai, viskas vyksta taip, kaip treniruokliuose“, – šypsodamasis kartoja.
– 2011 metais katapultavotės virš Rėkyvos. Tai – pirmasis L-39 lakūnų katapultavimasis Lietuvos karo aviacijos istorijoje. Rugpjūčio 30 dieną laikote antruoju gimtadieniu?
– Esame atidirbę avarines situacijas. Kasmet važiuojame į treniruotes. Visi lakūnai mokosi avarinių procedūrų, visi žino, ką daryti, kasmet laiko įskaitas, pratęsia licencijas. Mes nesiunčiame neparuoštų žmonių į užduotis.
Yra avarinės procedūros. Tik atrodo, kad laiko yra mažai, bet iš tiesų laiko yra ir pagalvoti, ir padaryti.
– Kaip vyksta katapultavimasis?
– Patrauki rankenas. Gaubtas nulekia, iššauna krėslas. Krėslas atsikabina, išsiskleidžia parašiutas – viskas skaičiuojama sekundėmis. Kur vėjas pučia, ten ir sklendi, nedaug galimybių pasirinkti norimą žemėjimo vietą.
Krisdamas žiūri, kurioje vietoje pasieksi žemę ir bandai sklęsti nuo kliūčių. Aš mėgstu plaukti, nukritau į ežerą (juokiasi – red. past.).
Medikai patikrino: viskas tvarkoje, ramentų nereikia. Jei kas būtų blogai, neišleistų. Bėgioju, plaukioju.
– Sapnuojate įvykį?
– Ne. Aviacijoje taip būna. Kai pasidaro baisiau skristi nei šokti, tada šoki lauk. Du pasirinkimus visada turi. Svarbu, kad žmonės sveiki, gyvi. Geležis yra geležis, ji nuperkama.
– Po reabilitacijos grįžote į bazę?
– Buvau štabe S3 skyriaus viršininkas, 2012 metais perėjau į Oro operacijų grupę, 2013 metais buvau išsiųstas į strateginio lygmens studijas Karinių oro pajėgų karo koledže, Oro pajėgų universitete, JAV, Alabamoje.
Iš JAV grįžau į KOP štabą Kaune – viršininko pavaduotoju operacijoms. Naudinga pamatyti situaciją iš abiejų barikadų pusių. Prieš Kalėdas sužinojau, kad būsiu skiriamas vadu.
– Kokią matote Aviacijos bazės ateitį?
– „Bright future" (šviesi ateitis – angliškai)!
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
VADAS: „Aviacijoje negalima daryti kardinalių posūkių. Ilgalaikius projektus galima tik kiek koreguoti, patobulinti. Bet daryti vieną, o po savaitės viską sugriauti – to negali būti. Tada aviacija numirtų“, – sako pulkininkas leitenantas Marius Matulaitis.
SKRYDŽIAI: Lietuvos kariuomenės Karinių oro pajėgų Aviacijos bazės vadas pulkininkas leitenantas Marius Matulaitis dar skraidė lėktuvu L-39, kuris prieš keletą metų tapo paminklu. „Aš labai noriu skraidyti“, – vado pareigos nepakeitė lakūno aistros.
Jono TAMULIO nuotr.
LAKŪNAI: 2011 metų rugsėjo 2 dieną Aviacijos bazėje Marius Matulaitis (kairėje) ir Povilas Stučka atsakė į žurnalistų klausimus. Tąkart į bazę atvyko tuometiniai Lietuvos ir Prancūzijos KOP vadai, Lietuvos krašto apsaugos ministrė.