Ričardas Garbačiauskas: „Kūrybiškai dirbu pilna krūtine“

Ričardas Garbačiauskas: „Kūrybiškai dirbu pilna krūtine“

Šiaulių universiteto profesorius dailininkas Ričardas Garbačiauskas iš Vilniaus į Šiaulius atvyko prieš 35 metus. Biografijai palikęs dekano, katedros vedėjo, prodekano, Lietuvos dailininkų sąjungos Šiaulių skyriaus pirmininko pareigas, šiandien daugiausiai laiko skiria kūrybai. Kūrybiniame lauke – abstrakcijos, su jomis susiję visi ieškojimai. Nuo lapkričio 13 dienos Vilniuje eksponuojama R. Garbačiausko paroda „Maža forma“.

Živilė KAVALIAUSKAITĖ

Kūrybinė šiluma

Ežero gatvėje esančiose dirbtuvėse jaukus rytas. Pro langą matyti šykščių spindulių apšviestos senosios Šiaulių kapinės. Romus lapkričio liūdesys.

Lentynose, pasieniui, ant sofos surikiuoti paveikslai. Ritmingos jų linijos susilieja su tylia iš grotuvo sklindančia muzika.

„Jaukus kampas, kur man miela ateiti, būti, susikaupti, dirbti“, – sako R. Garbačiauskas. – Jei tokią vietą turi, norisi ir sušildyti.“

Į dirbtuvę R. Garbačiauskas ateina kaip į darbą. Darbo ir namų erdvės aiškiai atskirtos: „Namai yra namai...“

R. Garbačiauskas – vilnietis. Stodamas į Vilniaus dailės institutą (dabar – Lietuvos dailės akademija), prašymus padavė ne tik į tapybą, bet ir vitražo specialybę.

„Per stojamuosius man pasiūlė stoti į tapybą ir aš mielai sutikau – tai buvo tai, ko aš ir norėjau. Ko gero, ten ir reikėjo, nes visas mano gyvenimas susietas su daile, su tapyba“, – svarsto dailininkas.

Namais Šiauliai dailininkui tapo 1980 metais, kai, baigęs Dailės institutą, gavo paskyrimą dirbti Šiauliuose. Į Šiaulius su šeima atvyko norėdamas pradėti savarankišką gyvenimą.

„Čia buvo ir tebėra nuolatinis darbas“, – sako R. Garbačiauskas, iki šiol dirbantis Šiaulių universitete. Profesorius yra ir Senato narys.

Pedagoginis darbas ir kūryba

– Ar turite dėstytoją, prieš kurį iki šiol norėtumėte nukelti kepurę, kuris jums, kaip menininkui, padarė didžiausią įtaką?

– Profesorius Vincentas Gečas. Kontroversiška figūra Vilniuje, savo metu turėjusi išeiti iš Dailės akademijos. Puikus menininkas, profesionalas, pedagogas. Išėjęs iš sistemos, niekur nebegalėjo įsidarbinti. Tuometinis jo bičiulis, buvęs Šiaulių pedagoginio instituto rektorius Vytautas Bendikas pasikvietė dirbti į Dailės katedrą. Čia dirbo apie 20 metų. Man teko proga su juo bendrauti kaip su kolega.

Šiauliuose patekau į gerą kolektyvą. Ne veltui pasilikau. Dirbo geri, draugiškai nusiteikę menininkai, palaikė jaunuosius kūrėjus, nebuvo žiaurios konkurencijos. Siejo glaustesni asmeniniai ryšiai – nebuvo naujųjų technologijų, bet buvo daugiau bendravimo. Nebijodavai ateiti į svečius nepaskambinęs iš anksto.

Kai tik atvažiavau, buvau skeptiškai nusiteikęs. Bet buvo viskas įdomu: jaunas, smalsus. Ir dabar Šiauliai vilniečiams – kaip užsienis. Visi žino, kad tokie yra, bet net nenori pasižiūrėti, kaip atrodo.

Galėčiau ir dabar grįžti į Vilnių, bet laiko darbas. Norėčiau į Vilnių.

– Lengvai įsiliejote į Šiaulių dailininkų bendruomenę?

– Daug laiko atėmė pedagoginis darbas. Jei būtų buvę įmanoma koncentruotis vien į kūrybą, rezultatai galbūt būtų buvę kiti ir kūrybinė pažanga pasiekta anksčiau.

Pastaraisiais metais, kai išėjau iš oficialių pareigų – teko dirbti dekanu, katedros vedėju, prodekanu, galų gale Lietuvos dailininkų sąjungos Šiaulių skyriaus pirmininku – atsirado daugiau laiko. Man taip smagu – kūrybiškai dirbu pilna krūtine.

– Aktoriai, architektai kalba apie aukso amžių Šiauliuose, kai vienu metu dirbo daug kūrybingų asmenybių. Kada buvo dailininkų aukso amžius?

– Mūsų visuomenėje menininko prestižas gerokai pasmukęs. Paskelbus nepriklausomybę, menininkai išvaryti iš rojaus. Anksčiau buvo privilegijuoti, turėjo statusą. Dabar, jei esi menininkas, pats kapstykis.

Aukso amžius priklauso nuo asmenybių. Buvo Eduardas Juchnevičius, Petras Repšys, galų gale, iš dabar čia gyvenančių – Romanas Vilkauskas, jų kursas – Mindaugas Skudutis, Antanas Matulevičius, a.a. Raimundas Sližys, Bronius Gražys – labai kūrybiški žmonės.

– O jaunoji karta?

– Martynas Gaubas, tiesa, dabar negyvena Šiauliuose, išvyko į Birštoną. Bet jis – mūsų absolventas. Grafikės Vaiva Koveraitė, Laura Guokė. Jos dabartiniai darbai jau toli už tradicinės grafikos ribų, smarkiai tobulėja šiuolaikinėse technikose.

– Ką išskirtumėte iš jaunųjų tapytojų?

– Antaną Šeroną. Jis, panašu, pajėgus dar ilgai tobulėti ir kurti.

– Menų fakultetas labai susitraukė. Ar yra stojančiųjų į tapybą?

– Kuris laikas į tapybą nepriimame – nėra stojančiųjų. Kas labai nori, važiuoja į Vilnių. Kyla ir įsidarbinimo problema. O kuo būsi gavęs diplomą? Menininkais tampa vienetai.

Studentų turime nedaug. Sunku surinkti grupes per stojamuosius. Praėjusią savaitę Senate priėmėme sprendimą dėl naujų fakultetų pavadinimų. Nuo šiol mes būsime ne menų, o socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakultetas. Liks turbūt viena katedra, kurioje bus kelios studijų programos, susijusios su daile, audiovizualiniu menu, dizainu ir teatro skyriumi.

Būti anapus sociumo

– Lapkričio mėnesį Vilniuje, galerijoje R&A, atidarėte parodą „Mažas formatas“. Traukia grįžti į gimtąjį miestą?

– Šiauliuose visos erdvės aiškios. Nors neseniai parodą „(Pro)linija“ rengiau ir Šiauliuose – specialiai ne galerijoje, o „Skizze“ salone. Erdvė labiau komercinė, negalerinė, bet man įdomi.

Visos galerijos dabar komercializuojasi, išskyrus tas, kurias dotuoja valstybė. Nedidelio formato, specifinio piešinio parodų nelabai ir nori priimti – lyg neapsimoka, neverta, turi stambesnių projektų.

Ir į Dailininkų sąjungos didesnę galeriją sunku patekti, nes turi didelius projektus, bienales, trienales, grafikai sudėti metams į priekį ir daugiau, jiems personalinės parodos – tik savotiškas kliuvinys arba pauzių užpildymas tarp stambių projektų.

Greičiau parodą gali surengti turtingas mėgėjas, kuris komerciškai apsimoka.

Pagalvojau, kad parodą „Mažas formatas“ pristatysiu teritorijoje, kur nereikia prašinėti. Paroda buvo mielai sutikta. Eksponuojami 43 darbai, sukurti 2014–2015 metais. Tai – abstrakčios kompozicijos. Nedidelio formato, nedidelės kompozicijos, savotiškai ritminės, savotiškai nuotaikinės, dažnai sukurtos vienu įkvėpimu.

– Menotyrininkas Vidas Poškus, pristatydamas šią parodą, sakė, kad „mažuosiuose formatuose autorius suteikia iliuziją stebėti ir liesti tartum iš tolo, iš savotiškų galios pozicijų, suteikiančių dar vieną progą patikėti, jog mene įmanoma viskas“. Kokia mažo formato specifika?

– Mažas formatas reikalauja ne mažiau dėmesio ir darbo. Didesniame formate yra dideli plotai, pauzės kompozicine, emocine prasme irgi vaidina vaidmenį.

Komponavimo ritmika, spalvų dėlionės, derinimo principai išlieka. Bet emociškai šioje kolekcijoje viskas labiau kondensuota.

Ačiū menotyrininkui V. Poškui, jis padėjo parodą eksponuoti labai taikliai. Jis visuomet mano kūryboje atranda, ko pats neįžvelgiu. Būna labai įdomu.

Nuolat tarp didesnių formatų kuriu mažus. Mane visada traukė miniatiūra, mažas formatas. Dalyvauju miniatiūrų parodose Šiauliuose.

– Praėjusiais metais pristatėte parodą „Anapus sociumo“. Kodėl kilo noras atsitraukti nuo sociumo?

– Pastaraisiais metais dailės gyvenimas, vizualieji menai yra labai socialiai angažuoti. Kai studijavome, mūsų pedagogai nesistengė įtraukti į socialinių temų ratą mūsų kūrybinių idėjų. Ir mes patys vengėme siužetiškumo. Būdavo sakoma, kad tapyboje siužetas neturi pirmauti. Jei siužetas ima viršų virš formos, plastikos, spalvos, emocijos, gaunasi paprasčiausia iliustracija.

Pastaruoju metu ir aš daugiau kalbu abstrakčiomis kategorijomis, nors esu sukūręs ir figūrinių darbų. Ir tie patys mano figūriniai darbai nėra ypatingai siužetiški.

Šiauliuose rengiau parodą „Siluetai“, iš jos išsivystė „Anapus sociumo“. Pastaruosius penkerius-šešerius metus tobulinu, vystau abstrakčiąją formą, visi ieškojimai su tuo susiję. Nors nesu tikras, ar negrįšiu prie figūros vaizdavimo.

Norėjosi atsitraukti nuo socializavimo, į tapybinį lauką labiau žvelgti kaip į emocinę, jausmų sferą, atsisakant figūros, socialinių ženklų, simbolių, jais neoperuojant. Galima egzistuoti ir anapus sociumo. Man patinka ten būti.

– Aplinka tapo per daug triukšminga?

– Labai daug politikos, visuomenė labai politizuota. Dažnai gaunama informacija labai vienpusė, politikavimas dažnai suprantamas gana siaurai.

Abstrakcijos ir realūs motyvai

– Jūsų darbai eksponuoti ir netradicinėse erdvėse – Kėdainių krematoriume. Eksperimentuojate?

– Įdomi patirtis ir man pačiam. Krematoriumas – labai modernus statinys. Aplinka labai šiuolaikiška, meno kūriniai, saikingai pateikiant, atrodo gerai.

Parodos ten retsykiais organizuojamos. Vieta nuteikia filosofiškai, apmąstymams. Pristatymo vakarą susirinko Kėdainių šviesuomenė. Kaip bebūtų keista, krematoriumas tapo ir kultūrinės traukos taškas.

– Žvelgdamas retrospektyviai, kokius savo kūrybos etapus išskirtumėte?

– Kai tenka kompiuterio ekrane dėlioti savo darbų nuotraukas (stengiuosi visus reikšmingesnius darbus nufotografuoti, kataloguoti), matyti atskiros sritys, kryptys.

Pats sau esu sudėliojęs: abstrakčios kompozicijos, figūrinės kompozicijos, gamtos motyvai, portretinė tapyba.

Portretų yra negausiai. Pavyzdžiui, Šiaulių universiteto rektorių galerijoje yra du mano nutapyti darbai: pirmasis instituto rektorius Vaclovas Germanas ir buvęs rektorius Vidas Lauruška. Nutapiau keletą iš Šiaulių krašto kilusių žymių žmonių portretų.

Latvijoje, Liepojos muziejuje, esu surengęs atskirą aktų parodą „Tylos detekcija“. Šios parodos darbų šiauliečiai galbūt pamatys jubiliejinėje parodoje.

Nesu siauros specializacijos dailininkas.

– Tarp abstrakcijų lentynoje stovi ir peizažai.

– Tai – darbai iš plenerų, realūs motyvai. Dažnai nuvažiavus į plenerus norisi atsigręžti į gamtą, nes ji būna tokia graži. Norisi prisiminti ir peizažinę tapybą. Du peizažai – iš Alantos (Molėtų r.).

Plenerai – įdomu, atraktyvu, pakeiti aplinką, pasikeičia žmonės. Bet daug bendrauti savotiškai vargina. Turi padaryti rezultatą per trumpą laiką. Todėl yra įtampos, nerimo, kad nespėsi. Aktoriai turi košmarišką sapną, kad išeina į sceną ir pamiršta tekstą. Mano košmaras – sapnuoju, kad esu plenere, pleneras baigiasi, o aš dar neturiu darbų. Ir vis prie to sapno grįžtu.

Šią vasarą buvau keturiuose pleneruose. Man tai ganėtinai daug. Pavasarį dalyvavau tarptautiniame tapytojų plenere „Karolinos“ viešbutyje. Dalyvavo labai didelė grupė, per 20 dailininkų, buvo ir labai aukšto lygio menininkų, į kuriuos lygiuojiesi, praturtėji.

Bauskėje (Latvija) dalyvavau tarptautiniame abstrakcionistų plenere, Šiauliuose – plenere, skirtame dailininkei Sofijai Dembovskytei-Romerienei. Nutapiau keletą portretų – ir savo, ir savo žmonos (aktorės Linos Bocytės – red. past.). Žmonos portretas ganėtinai teatrališkas, ji man pozavo studijoje.

Save nutapiau apsinuoginusį. Tai – kritinis žvilgsnis. Esu toks, kokį pamačiau veidrodyje. Autoportretų neturiu daug.

– Save matome kitaip?

– Taip, save norisi idealizuoti, pagražinti. Specialiai negražinau. Yra, kaip yra.

– Kokie naujausi jūsų kūriniai?

– Kompozicijos – akriliniai darbai. Malonu piešti, jaučiau estetinį pasitenkinimą. Patys paskutinieji darbai – mažoji plastika. Kompozicijos labai spontaniškos, emociškos, dažnai padaromos vienu priėjimu. Bet reikia labai susikaupti. Susispausti, kaip spyruoklei.

– Kada kūrinyje atsiranda žmogaus siluetas?

– Siluetas gali atsirasti ir abstrakčiose kompozicijose. Net nevalingai. Žiūrėk, brauki liniją, tepi potėpį ir tai dažnai susisieja su žmogumi. Dažnai ir paveikslo pavadinimas atsiranda vėliau.

– Kiek svarbi vidinė nuotaika, stojant prie molberto?

– Ne veltui Aloyzas Stasiulevičius, mano dėstytojas, sakydavo, kad tapyba yra drama plačiąja prasme. Tapyba, grafika, skulptūra nėra pramogų sritis. Pramogų menai surenka dideles žmonių sales. Čia yra vieno žmogaus (gali būti grupės, bet dažniausiai – vieno) kūryba.

Lieki pats su savimi, kontempliuoji, susikaupi. Man reikia vidinės ramybės. Jei ateinu susinervinęs, išbalansuotas, negaliu susikaupti. Atbėgęs į studiją trumpam, nieko nesukursi.

Kai ateini kiekvieną dieną, atsiranda sistema, darbo ritmas. Mano kaimynas Sigitas Prancuitis į dirbtuves ateina kaip į darbą – penktą valandą uždaro duris.

– Kiek Šiaulių dailininkai įdomūs meno kritikams?

– Pastaruosius dvidešimt ir kiek daugiau metų Šiauliai buvo duobė, užmiršta spaudos, radijo, televizijos, išnyko iš kultūrinio žemėlapio.

Mūsų laikais kritikai gal labiau užsiima sklaida, populiarinimu. Vertina, palygina. Aštraus kritikavimo nėra.

Menotyrininkų apžvalgos laukas – didesnis, akiratis – platesnis, jie tave mato daug objektyviau, nei pats save gali įvertinti. Kai paskutinėje parodoje kritikė pasakė pastabų, labai susimąsčiau – manau, jos teisingos.

Neturiu jokių vilčių, kad daugeliui gali patikti tokia dailė. Ir dėl to neišgyvenu. Nes dabar darau tai, kas man įdomu.

– Nepataikaujate?

– Dabar mažai tenka pataikauti, nes nėra gyvybiško reikalo parduoti paveikslą, būtinai uždirbti. Teisingai sakydavo a. a. tapytojas Jonas Švažas: „Kol jūs paskui rublį lakstysit, tol to rublio ir neturėsit. Geriau kreipkit dėmesį rimtai į kūrybinius dalykus.“

Gyvenime visko buvo. Iš pradžių – sunku materialiai, buvo ir užsakomųjų darbų. Galų gale – tie patys portretai. Bet lygį privalai išlaikyti.

– Šiauliuose kasmet vyksta ataskaitinė dailininkų paroda. Kaip vertinate jos lygį?

– Aktyviai dirbančių profesionalų Šiauliuose nėra tiek daug. Parodos anksčiau buvo masiškesnės. Kai buvau pirmininku, stengiausi įtraukti jaunimą, kuriam svarbu nuo kažko pradėti. Taryba buvo įsteigusi ir paskatinamąsias premijas.

Gerai, kad parodos yra, jos turėtų išlikti, bet galbūt tapti labiau konceptualios, galbūt teminės. Tegul būna mažiau autorių, bet lygis geresnis.

Kita vertus, nuo paskelbtos temos kūrinių neatsiras daugiau, čia – ne sportas, varžybų nesurengsi. Atsiranda įdomesnis žmogus ar branduolys – ir kitus patempia.

Profesionalių skulptūrų nebus per daug

– Šiemet dalyvavote Savivaldybių rinkimuose "Laisvųjų piliečių sąraše". Esate visuomeniškas?

– Gal nesu viešai aktyvus, bet man ne tas pats, kaip atrodys, pavyzdžiui, Prisikėlimo aikštė po penkerių metų.

– Šiauliuose kurį laiką vyksta kultūrinė dvikova, diskusijų objektai – Prisikėlimo aikštė su „Verksmu“, Viliaus Purono skardos skulptūros. Kaip vertinate šias diskusijas ir kūrinius?

– Diskusijos rodo, kad žmonės neabejingi. Visi V. Puroną pažįsta, jis – labai aktyvi asmenybė. Jis ir archyvaras, ir legendų kaupėjas, ir istorijų rinkėjas. Jis neabejingas Šiauliams, atliko ir atlieka teigiamą vaidmenį. Kalbu ne apie profesionalų meną, bet apie populiarinimą.

Truputį kritiškai žiūriu į jo iniciatyvas, kai iš ryto ant Talkšos ežero kranto atsiranda didelis objektas, kuris vadinasi „Lapė“ ar „Penktas kėlinys“ šalia arenos.

Keista, nes vieniems egzistuoja taisyklės, reikia pereiti begalę formalumų, o jam kaip ir neprivalu. Ir ne visi jo objektai pakankamai meniški ir verti ten stovėti.

Profesionalių skulptūrų Šiauliams niekada nebus per daug. Kitas dalykas – net ir komisijoms, kurios atsakingos, galbūt ne visada pavyksta gerai parinkti vietą.

Važiuodamas pro „mergaitę“, pagalvojau: tokio meninio lygio skulptūrų Šiauliuose ir 50 kartų daugiau nebūtų per daug.

Diskusijas išprovokavo vieta. Gal vertėtų, jei autorius sutiktų, pasitarti su architektais, paieškoti kitos vietos. Nuo to skulptūros lygis, vertė nenukristų.

O žmonės tampa pilietiški. Tegul diskutuoja.

– Kaip vertinate šiandienos valstybės kultūros strategiją?

– Ji kuriama ir skatinama per projektinę veiklą. Bet ne visi menininkai geba tvarkytis, būti verslūs, įvardyti, suformuoti idėją ir nuosekliai ją įgyvendinti.

Praktika rodo, kad dažnai būna atvirkščiai – sukuriami kūriniai, o prie jų pritempiami tekstai. Todėl darbai dažnai būna spekuliatyvūs.

Valstybė per Kultūros ministeriją, Kultūros tarybą finansuoja projektus iš fondų. Negaliu sakyti, yra strategija, bet vėlgi. Ekspertai sprendžia, ko verti projektai, kodėl vienas geresnis už kitą. Dažnai veikia žinomos pavardės. Jaunesniems menininkams ar ne taip žinomiems, jų grupėms, yra sunkiau. Tada pasitelkia fantaziją aktualiai projektą įvardydami.

Aš daugiau galvoju apie pačią kūrybą ir apie tai, kas man malonu daryti.

– Kokios idėjos sukasi dabar?

– Kol kas apie sumanymus nedrįstu kalbėti. Po eilinės parodos – pauzė, reikia vėl susikaupti darbams.

– Po parodos reikia tylos?

– Šioks toks atsikvėpimas turi būti. Nors negaliu sakyti, kad „Mažas formatas“ mane nuvargino.

Giedriaus BARANAUSKO nuotr.

DAILININKAS: Šešerius metus Lietuvos dailininkų sąjungos Šiaulių skyriui vadovavęs Ričardas Garbačiauskas džiaugiasi, kad pagaliau gali daugiau laiko skirti kūrybai.

AUTOPORTRETAS: Ričardas Garbačiauskas save nutapė tokį, kokį pamatė veidrodyje – be pagražinimų.

KŪRYBA: Ričardo Garbačiausko dirbtuvėse išrikiuoti pastarųjų metų darbai.

Agresorius. Akrilas, drobė, 100x120, 2015.

Kompozicija X. Aliejus, drobė, 100x120, 2013.

Būtybės. Akrilas, drobė, 100x120, 2015.

Kompozicija 1-3. Akrilas, popierius, 58x84, 2014.

Ričardo GARBAČIAUSKO nuotr.

Mergina ir riteris. Aliejus, kartonas, 67x96, 2014.

Procesija. Aliejus, drobė, 100x120, 2013.

Siluetai saulės atokaitoje. Aliejus drobė, 100x 120, 2013.

Šypsenėlė. Aliejus,kartonas, 67x96, 2014.

Šviesūs siluetai. Aliejus, drobė, 100x120, 2013.

Dviejų figūrų kompozicija. Aliejus, drobė, 2010.