Naujausios
Giminės pavardė neišnyko 400 metų
Žurnalistas Vidmantas Valiušaitis 15 metų skyrė giminės istorijos tyrimui ir išleido knygą „Valiušaičiai: 400 metų istorijoje“. XVII amžiuje Šiaulių ekonomijoje užčiuopta pirmoji giminės gija nusitęsia iki šių dienų. Giminės šakose yra ir krepšininkai Mindaugas ir Saulius Kuzminskai.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Valstiečių Lietuva
Knyga „Valiušaičiai: 400 metų istorijoje“ pristatyta Šiaulių universiteto bibliotekoje vykusiame istorijos vakare „Šeimos istorija – Lietuvos istorijos lapas“.
Susitikime dalyvavo V. Valiušaitis, žurnalistas, publicistas, Mykolo Romerio universiteto Adolfo Damušio demokratijos studijų centro vadovas, Arūnas Gumuliauskas, Šiaulių universiteto Istorijos katedros profesorius, Valdas Vasiliauskas, žurnalistas, publicistas, Seimo narys.
V. Valiušaitis ir A. Gumuliauskas – Sąjūdžio laikų žmonės, kuriuos supažindino šviesaus atminimo Romualdas Ozolas.
„Kai atgavome nepriklausomybę, visi pradėjo ieškoti savo šaknų. Šiandien giminės susitikimuose dažnai kas turi genealoginį medį. Bet išguldyti istoriją ant popieriaus mažai kas drįsta“, – sakė A. Gumuliauskas.
Profesoriaus teigimu, knygos skyrius „Likimai“ vertas istorikų profesionalų, jame pateikiama analizė, būdinga moksliniam darbui. Šis skyrius gali būti pamoka tiems, kurie rašys giminės istoriją.
Pasak V. Vasiliausko, knyga savita tuo, kad 400 metų šeimos istorija pasakojama kartu su Lietuvos istorija, per personalijas praeitis susijungia su dabartimi, autorius suvienija gyvuosius ir mirusiuosius.
Jis atkreipė dėmesį, kad viena iš moteriškų atšakų nuveda iki Šiauliuose gimusio Vlado Kuzminsko ir jo sūnų krepšininkų Sauliaus ir Mindaugo Kuzminskų.
V. Vasiliauskas išskyrė du originalius sprendimus: „Šiais laikais, kai šeima verčiama partneryste, knygoje laikomasi tradicinės šeimos sampratos. Antra – mums nesvetima puikybė, tuštybė, jei iškapstome, kad esame iš bajorų. V. Valiušaitis su pasididžiavimu kildina save iš karališkųjų arba činčininkų valstiečių ir tuo didžiuojasi.“
Knygą jis pavadino paminklu valstiečių sukurtai Lietuvai.
Kilmingi žinantys kilmę
V. Valiušaitis citavo ilgamečio Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos vadovo Kęstučio Ignatavičiaus žodžius: „Kilmingas kiekvienas, kuris žino savo kilmę“.
Autoriaus teigimu, ši knyga yra ir pagarba valstietiškajai kultūrai, nes valstietis yra nuvertintas, nesuprastas. Nors būtent valstiečiai išlaikė lietuvių kalbą.
Pasak V. Valiušaičio, vietos, pastatai daiktai tampa kitokie, kai atsigręži į šeimos istoriją, susieji ją su konkrečiais įvykiais, žmonėmis. Ar tai būtų suolas Baisogalos bažnyčioje, kuriame melsdavosi 7 kilometrus basomis ateidavusi močiutė, ar Pašušvio bažnyčia, kurioje XIX amžiuje sudaryta prosenelių santuoka, ar Trumpaičių kaimas, kur auga kelių šimtų metų ąžuolai.
Žinodama istoriją, giminė pradeda jaustis turinti ryšius. Pajaučia, kad į žemę per daug susigėrę kraujo, kad ją paliktų.
Knygoje V. Valiušaitis daugiausiai dėmesio skyrė XX amžiui. „Būčiau laimingas, jei prieš 20–30 metų būčiau suvokęs giminės istorijos svarbą. Dabar reikėjo atstatinėti iš detalių, nuotrupų“, – sakė autorius.
Pradžia – Šiaulių ekonomijoje
– Kaip jūsų giminės istorija siejasi su Šiaulių apskritimi?
– Valiušaičių pradžia – tarp Joniškio ir Gruzdžių esantis Trumpaičių kaimas. Pirmoji Valiušaitytė krikštyta Kalnelio koplyčioje 1620 metais. Gruzdžių bažnyčioje Valiušaičiai buvo sutuokti 1649 metais – Andrius Valiušaitis ir Magdalena Andriulyčia.
Valiušaičiai buvo Žygimanto Vazos dvaro valstiečiai, mokėjo 128 auksinus činčo mokesčio, turėjo ūkį.
Paskui, po visų tvanų, Valiušaičiai atsiduria prie Vosiliškio Raseinių rajone, gyvena Valatkaičių kaime. Bet traukos ekonominis centras vis tiek yra Šiauliai. XIX amžiaus pabaigoje atsiduria prie Baisogalos – Juodupiuose.
Naujosios kartos, XX amžiaus, Valiušaičiai, lanko Šiaulių gimnaziją, čia mokosi, mokslinasi. Vienas iš jų mokslus baigė Čekoslovakijoje, kitas – Italijoje.
Pavardė Valiušaitis nesikeitė 400 metų. Tik buvo rašoma „Waluszaytis“. Kas tie Valiušaičiai? Ar jie tikrai buvo žiemgaliai, negalėjau įrodyti ir atrasti. Ar atėję iš Prūsų Lietuvos ir apsigyvenę tuščiose vietose, nes dėl kovų su kalavijuočiais ta žemė buvo išdeginta, žmonės išžudyti.
Seniausia naudota – 1599–1621 metų Joniškio Romos katalikų bažnyčios gimimų knyga, tik kelios bažnyčios turi senesnes knygas. Šiaulių ekonomijos dokumentai yra gana gerai išsilaikę, medžiagos dar galima rasti.
Buvo įdomu „Vilniaus žiniose“ rasti senelio arešto aprašymą. Turiu nuotrauką, joje įamžinta Baisogalos valsčiaus valdyba, išrinkta be caro valdžios žinios. Juos visus areštavo. „Vilniaus žinios“ 1908 metais viską smulkiai aprašė.
Leidžia oriai jaustis
– Kodėl svarbu žinoti šeimos istoriją?
– Todėl, kad pajauti save ne lašu, o srove istorijos tėkmėje. Vokiečių filosofas Karlas Jaspersas pasakė taiklią mintį, kad mes tampame žmonėmis ne biologiniu paveldėjimu, o visados – tik kultūros tradicija.
Už mūsų yra atmintis, mūsų elgesio modeliai, mūsų bendravimo formos, stilius, mūsų šeimos ryšiai. Kai susitinkame su britu, vokiečiu, prancūzu – didelių kultūrų žmonėmis – jaučiame, kad yra kažkas fundamentalaus, giluminio, kas jiems leidžia oriai jaustis.
Istorinė praeitis, kultūra neatsiranda per vieną dieną. Kai žmogus turi atminties kultūrinę tradiciją, istoriją, turi ir savivertę, gali jaustis žmogumi, lygiaverčiu su kitais.
Mes valstiečiai, ir ką? Svarbu, ne kas tu buvai vakar, bet kas tu esi šiandien. Kiek mes matome nusigėrusių, narkomanais tapusių kilmingų žmonių? Turtas nieko neišgelbsti.
Žmogaus vertė yra kultūros ir istorijos užnugaryje, jis žmogų lydi arba nelydi. Labai linkėčiau, ypač, jaunajai kartai: užrašykite! Nes kai supranti, kad tai yra svarbu, nebėra, ko klausti, nebėra, iš ko susižinoti. Nebūtina 400 metų atsiminti. Atsiminkime 100, 200 metų.
– Kiek laiko skyrėte knygai?
– 15 metų, jei skaičiuotume nuo A iki Ž. Mano tėvų karta buvo labai solidari. Juos užgrūdino tremtys, pokaris. Kai išsilavinusius sukišo į kalėjimus, neišsilavinę valstiečiai, kurie dirbo kolchozuose, juos gynė nuo bado, siuntė siuntinius. Kai grįžo, su didele pagarba ir meile valstiečiams ir kolūkiečiams dėkojo – tik jų dėka išgyveno.
Kai ši karta išmirė, mes, pusbroliai, susirinkę pamatėme, kad nyku, susitinkame tik laidotuvėse, kad reikia kažko, kas mus įprasmintų, kad neužklotų užmaršties dulkės tų gyvenimų, kurie prieš mus gyveno.
Sutarėme bandyti, kas išeis. Paskui taip užveda, kyla azartas! Man buvo taip įdomu! Tik, žinoma, ilgai užtruko.
Man daug padėjo mama, nebūčiau turėjęs tiek laiko praleisti archyvuose. Aš sėdėjau KGB archyvuose, apie dėdes, tetas, kurie nukentėjo, radau daug medžiagos.
Noriu išleisti antrą tomą. Sudėti laiškus, dienoraščius. Jie išlikę iš Sibiro. Koks žodynas! Kaip gražiai, kaip laisvai reiškia mintis!
Studijavau literatūrą ir kartais žaviuosi: aš taip nepasakyčiau. Ką reiškia tarmė, spontaniškas kaimo išugdytas mentalitetas. Kiek Sibire mato detalių, kiek daug sugeba pasakyti!
Tai – neužbaigiamas procesas, visą laiką kažkas atsiras, bus galima papildyti.
Juozas Brazaitis, kalbėdamas apie istoriką Zenoną Ivinskį, sakė, jog yra skeptiškas dėl paminklų kapinėse – akmuo nekalbės. Kur yra Zenonas? Jis gyvas savo raštuose, savo knygose, straipsniuose, laiškuose. Ten yra gyvas žmogus.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
POŽIŪRIS: Vidmantas Valiušaitis, parašęs knygą apie savo giminę, sako, kad lietuviai per mažai pažįsta savo praeitį ir dėl to nepakankamai vertina dabartį. Tai – viena iš emigracijos priežasčių.
PRISTATYMAS: Knygos „Valiušaičiai: 400 metų istorijoje“ pristatyme dalyvavo (iš dešinės) Šiaulių universiteto profesorius istorikas Arūnas Gumuliauskas, autorius Vidmantas Valiušaitis ir Seimo narys Valdas Vasiliauskas.
ISTORIJA: „Valiušaičiai: 400 metų istorijoje“ – 700 puslapių knyga, kurioje giminės istorija atspindi ir Lietuvos istoriją.