Naujausios
Lietuva kryžkelėje – romantika baigėsi
Šiaulių universiteto bibliotekos auditorijoje Pilietinių iniciatyvų sambūrio surengtoje diskusijoje „Lietuva kryžkelėje“ dalyvavęs Lietuvos ambasadorius Rytų kaimynystei Žygimantas Pavilionis. atvirai kalbėjo apie šalies ir tarptautines aktualijas. „Kažkas įvyko po to, kai įstojome į ES“, – su nerimu sako diplomatas.
Rūta JANKUVIENĖ
ruta@skratas. lt
Nesuvokiame, kur mūsų jėga
„Čia mano tėvo žemė, čia mažas vaikščiojau – čia mano šaknys“, – sakė svečias, prisiminęs iš Šiaulių kilusį savo tėvą, šviesaus atminimo Rolandą Pavilionį, Vilniaus universiteto rektorių.
Ž. Pavilionis, pagal išsilavinimą filosofas, sakė „nėręs į tarptautinius vandenis, kad integruotų Lietuvą į Europos Sąjungą“.
Šiame procese dalyvavo, dirbdamas Lietuvos vyriausiojo derybininko Petro Auštrevičiaus pavaduotoju. Vėliau buvo Lietuvos ambasadoriumi JAV.
„Pradžioje buvo daug romantikos ir buvo viskas gerai, – teigė Ž. Pavilionis. – Pokytis iki 2004 metų – iki mūsų įstojimo į ES, o vėliau – iki globalios krizės – 2008 metų – buvo milžiniškas, tas laikotarpis pats sėkmingiausias. Bet baigėsi romantika. Kažkas įvyko po to, kai įstojime į ES.“
Jo nuomone, sustota dėl to, kad nebuvo baigtos reformuoti sritys, kurios paliktos pačios valstybės kompetencijai: švietimo, kultūros, socialinės politikos, sveikatos apsaugos.
„Tos sritys buvo paliktos patiems taisyti. Bet jų nepataisėme, – pabrėžė Ž. Pavilionis. – Mūsų bėda, kad nereformavome švietimo, neinvestuojame į protus. Darbo rinkoje jau trūksta kokybiškos darbo jėgos. Tai rodo mūsų nesuvokimą, kad didžiausias turtas, kurį turime, yra žmonės.“
Užsieniečiai investuotojai mūsų žmones vertina būtent dėl išsilavinimo, pasaulio pažinimo, kalbų mokėjimo, darbštumo, gebėjimo labai greitai išmokti to, ko nemoka.
„Sėkmingiausios firmos žiūri, kur yra galvos ir su jomis kuria produktą, – sakė diplomatas. – Užsieniečiai tą supranta ir į mūsų smegenis investuoja. Čia važiuoja, nes mato, jog sovietinę sistemą įveikėme dėl to, kad protai ir širdys buvo stiprūs. Bet mes patys per 25 metus nesupratome, kur yra mūsų jėga.“
Nepagarba žmogui veja iš Lietuvos
Viena iš svarbiausių emigracijos priežasčių jis įvardijo atsainų požiūrį į žmogų: „Negerbiame savo žmonių, tyčiojamės mažais atlyginimais.“
„Reikia pabandyti sugrąžinti valstybę žmogui – kitaip tiesiog neišgyvensime“, – tvirtino Ž. Pavilionis.
ES parama dar maitina nacionalinį biudžetą, sudaro apie 30 procentų biudžeto. Kas bus, kai šis upelis nustos tekėti?
„Sukišome tuos pinigus į infrastruktūrą, bet labai mažai į protus, – teigė diplomatas. – Liko penkeri metai investuoti į žmones, į verslą – į meškeres, su kuriomis gali žvejoti, nes žuvys greitai baigsis. Kitaip ištiks tas pats, kas ištiko pietines ES valstybes: kai paramos pinigai baigėsi – prasidėjo recesija.
Privalome sugrąžinti investicijas į žmogų. Suprasti, kas yra svarbiausia – atpalaiduoti žmones ekonomiškai – atlyginimų didinimo ir mokesčių sumažinimo prasme. Dabar kapitalo apmokestinimas, prabangos apmokestinimas yra nulinis, o daugiausia moka vidutinis verslas.“
Apie jaunimą ir pažangą
Kad Lietuvą nesustotų, reikia pasitikėti ir tikėti jaunąja karta. Įžvelgiąs, jog bijoma jaunų žmonių konkurencijos.
„Estijoje jauniausias ministras – 28 metų, pas mus – arti 50 metų, – palygino. – Neieškome gabiausių, nekovojame už smegenis.“
Pats turi keturis sūnus – jie niekuo nesiskiriantys nuo išsilavinusių Čikagos ar Londono jaunų žmonių. Laisvėje išsimokslinusi jaunoji karta, jo žodžiais, „lenkia mus, žilagalvius jaunuolius“.
Palygino, jog „valstybės, kurios gyvena ant fronto linijos“, pavyzdžiui, Izraelis, neleidžia sau būti vidutiniška valstybe – pirmiausia investuoja į protus ir į geriausius technologinius procesus.
„Mes daug ką galime padaryti, bet nedarome, kad valstybė būtų stipri. 10-15 metų į priekį nežiūrime, – teigė Ž. Pavilionis. – Nemokame duoti, aukoti vienas kitam – pagal labdaros indeksą tarp vertintų šalių esame priešpaskutiniai“.
Pabrėžė, jog daug ką savo rankomis galime sukurti, nelaukdami, ką duos valstybė. O ji „mažai ką duoda, labai daug atima ir laiko išlaikytiniais – socializmas tęsiasi, bet ta sistema nebeveikia.“
Apie tarptautinę situaciją
Diplomato vertinimu, tarptautinė situacija yra labai sudėtinga.
„Prieš mus susitelkusios labai stiprios jėgos, jos išgyvena paskutinį savo laikotarpį, tai rodo konvulsijas, – sakė Ž. Pavilionis, turėdamas omenyje Rusiją. – Situacija tokia, kad nežinai, kur tas KGB pulkininkas pasuks. XIX amžiaus judesiais jis nugali XXI amžiaus Vakarus, ir niekas nežino, kur bus kitas judesys.“
Vakarai, 2008 metais tylomis prariję Gruzijos užpuolimą, sulaukė Krymo aneksijos.
Europa išgyvena šoką nuo didžiausios pabėgėlių krizės po Antrojo pasaulinio karo, teroro aktų. „Barbarai ne tik už išorės sienų, bet ir viduje“, – sakė Ž. Pavilionis.
Jis prisiminė, kaip rengiant Lisabonos sutartį nepavyko įteisinti Europos krikščioniškųjų šaknų.
„Mes – septynios katališkos šalys pralošėmė, tą nuostatą vetavo Belgija ir Prancūzija – jų tuometiniai vadovai laikėsi neoliberalios idėjos, ta koncepcija išsikvepia, – sakė diplomatas. – Kas dabar patiria radikalaus islamizmo teroro aktus? Būtent šitos šalys.“
„Rytų kaimynams reikia aiškaus atsakymo“
Ž. Pavilionis atsakė ir į „Šiaulių krašto“ klausimus.
– Koks Lietuvos vaidmuo Rytų kaimynystės politikoje? Kokia šiandien situacija?
– Lietuvos pavyzdys įkvepia Rytų kaimynus: ir Ukrainą, ir Gruziją, ir Moldovą. Be jo nebūtų buvę ir Maidano.
Bet jiems trūksta vieno dalyko, ką mes turėjome – Europos Sąjungos narystės perspektyvą. Nuo 1993 metų, ES viršūnių susitikimo Kopenhagoje, mums pasakė, jog laisvos prekybos sutartys mus gali atvesti iki narystės ES.
Tai suteikė viltį. Buvo labai sunku, bet ir kairieji, ir dešinieji sujungė jėgas, sukando dantis ir padarė visas įmanomas reformas, nes puikiai žinojo, jog neveltui jas daro.
Dabar paradoksas – Ukraina, Gruzija, Moldova pasirašė su ES geresnes asocijuotas sutartis, nei mes pasirašėme 1995 metais.
Bet mes turėjome apie 50 procentų teisės aktų peržiūrėti, jos – apie 80 procentų.
Dabar mindžikuoja. Sako, palaukite: akmens ant akmens neliks, kaip turime pakeisti valstybę. Bet kam? Jeigu mūsų nepriimsite, mus rusai okupuos. Rusas, jeigu jam nenubrėši ribos, per ją eina.
Analitikai sako, Vladimiras Putinas yra toks žmogus, kad turi durti durklą į koją, kol į kaulą atsirems.
Narystės perspektyva NATO ar ES yra ta riba, kurios Rusija neperžengs. Puikiai žino, jeigu pabandys kažką čia daryti, sulauks stipraus atsako – tuo turi net neabejoti.
Aiškaus Vakarų atsakymo trūksta Ukrainai, Gruzijai ir Moldovai.
– Ar įmanoma to pasiekti?
– Manau, galima. Tik privalome grįžti prie aiškios strateginės linijos. Važinėju dabar po Vakarų sostines, buvau Briuselyje, Berlyne, Londone, važiuosi į Paryžių, į JAV. Tikinsiu, jog Rytų kaimynėms būtina narystės perspektyva – be jos nieko nelaimėsime.
Galbūt ji bus nubrėžta jau 2017 metais, kai Didžiojoje Britanijoje, Londone, turėtų vykti dar vienas Rytų partnerystės viršūnių susitikimas. Kartu su britais, kurie yra strategiški, manau, nubrėšime tą liniją.
Ką dabar darome su Rytais, kaip elgiamės su Rusija, kuri peržengė visas įmanomas linijas? Nėra tos strateginės linijos. Ji turi būti išgryninta, jeigu norime laimėti. Jeigu norime pralaimėti, tai galime tęsti, kaip dabar – ir tada laimi V. Putinas.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
NUOMONĖ: Žygimantas Pavilionis: „Mes padarėme didelę pažangą, bet sustojome, nes nepataisėme tų sričių, kurias Europos Sąjunga paliko valstybei pačiai keisti.“
NUOSTATA: Žygimantas Pavilionis, Lietuvos ambasadorius Rytų kaimynystei, pabrėžia, jog didžiausias Lietuvos turtas yra žmonės.
