Ar užteks 100 metų signatarams įamžinti?

Ar užteks 100 metų signatarams įamžinti?

Šiau­lių Ju­liaus Ja­no­nio gim­na­zi­jo­je Va­sa­rio 16-osios pro­ga ke­tu­ris kar­tus nu­skam­ba var­pas – po vie­ną dū­žį ke­tu­riems 1918 me­tų Nep­rik­lau­so­my­bės ak­to sig­na­ta­rams, ku­rie mo­kė­si šio­je gim­na­zi­jo­je. Mo­kyk­la sie­kia, kad, mi­nint vals­ty­bės 100-me­tį, prie gim­na­zi­jos at­si­ras­tų me­ni­nis ak­cen­tas, skir­tas sig­na­ta­rams. Iki šiol jų at­mi­ni­mas mies­te neįp­ras­min­tas.

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

zivile@skrastas.lt

Me­džia­gą kau­pia mu­zie­ju­je

1918 me­tų Vasario16 die­ną Lie­tu­vos Nep­rik­lau­so­my­bės ak­tą pa­si­ra­šė dvi­de­šimt sig­na­ta­rų, ke­tu­ri iš jų – bu­vę Šiau­lių gim­na­zi­jos auk­lė­ti­niai. Tai – My­ko­las Bir­žiš­ka, Ste­po­nas Kai­rys, Al­fon­sas Pet­ru­lis ir Jo­nas Vi­lei­šis.

Mo­ky­to­jo, kraš­to­ty­ri­nin­ko Jo­no Kri­vic­ko įkur­ta­me gim­na­zi­jos mu­zie­ju­je su­kaup­ta me­džia­ga apie sig­na­ta­rus: straips­niai, lei­di­niai. Gim­na­zi­ja yra iš­lei­du­si buk­le­tą „Va­sa­rio 16-osios ne­prik­lau­so­my­bės ak­to sig­na­ta­rai“.

„Ką tu­ri­me, kau­pia­me, re­gist­ruo­ja­me, sis­te­mi­na­me, tu­ri­me apie kiek­vie­ną iš sig­na­ta­rų pa­ren­gę ap­lan­kus, kad in­for­ma­ci­ja bū­tų priei­na­ma ir mo­ky­to­jams, ir mo­ki­niams – nuo biog­ra­fi­jos iki veik­los. Ir, ži­no­ma, to, kas su­si­ję su mū­sų mo­kyk­la“, – sa­ko mu­zie­jaus va­do­vė mo­ky­to­ja Ri­ta Mar­ge­vi­čie­nė.

Mu­zie­jus sau­go ori­gi­na­lų Ste­po­no Kai­rio bai­gi­mo ates­ta­tą, sig­na­ta­rų iš­leis­tus se­nuo­sius lei­di­nius, pa­vyz­džiui, M. Bir­žiš­kos „Anuo me­tu Viekš­niuo­se ir Šiau­liuo­se (iš 1882–1901 m. atsiminimų,pasakojimų ir raš­tų)“.

„Juo­kau­ja­me, kad ši kny­ga – mū­sų gim­na­zi­jos is­to­ri­jos va­do­vė­lis, čia ap­ra­šo­mas M. Bir­žiš­kos, o kar­tu ir gim­na­zi­jos gy­ve­ni­mas: kaip jam se­kė­si, ko­kie mo­ky­to­jai, mo­ki­niai bu­vo“, – pa­sa­ko­ja R. Mar­ge­vi­čie­nė.

Ant mu­zie­jaus sie­nos kar­tu su ki­tais iš­ki­liais gim­na­zi­jos mo­ki­niais pa­ka­bin­ti ir sig­na­ta­rų po­rtre­tai.

Pa­sak R. Mar­ge­vi­čie­nės, erd­vė yra la­bai dė­kin­ga pa­mo­koms: „Kai atei­ni kal­bė­ti apie as­me­ny­bes, ne­rei­kia ieš­ko­ti pa­vyz­džių, tie­siog brau­ki ran­ka per šiuos žmo­nes ir kal­bi apie jų reikš­mę Lie­tu­vai, Šiau­liams, mo­kyk­lai.“

Ką tik praė­ju­sio Šim­ta­die­nio šven­tė­je vie­nas iš klau­si­mų abi­tu­rien­tams bu­vo iš­var­dy­ti ke­tu­rias Nep­rik­lau­so­my­bės ak­to sig­na­ta­rų pa­var­des. „No­ri­me, kad vai­kai tu­rė­tų pa­si­di­džia­vi­mo jaus­mą. Nes moks­lei­viams pa­var­dės, jei su jo­mis ne­su­si­du­ria is­to­ri­jos, li­te­ra­tū­ros va­do­vė­ly­je, nie­ko ne­sa­ko“, – paaiš­ki­na R. Mar­ge­vi­čie­nė.

Bū­ti­na įam­žin­ti

„Mo­kyk­la bu­vo ne tik ug­dy­mo įstai­ga, bet ir svar­bus kul­tū­ros, moks­lo cent­ras – svar­biau nei uni­ver­si­te­tas. Sut­rauk­da­vo iš vi­sų pa­kraš­čių, at­vyk­da­vo mo­ky­tis iš vi­so re­gio­no, – pa­brė­žia gim­na­zi­jos di­rek­to­rius Ri­mas Bud­rai­tis. – Bū­si­mie­ji sig­na­ta­rai mo­kė­si spau­dos drau­di­mo me­tais, o ko­kie pa­trio­tai išau­go! Da­bar sa­ko­ma, kad „mo­kyk­la nei­šauk­lė­jo“, kad mo­kyk­la, kaip ko­kia va­lyk­la, tu­ri pa­da­ry­ti žmo­nes.“

Mi­nė­da­ma Va­sa­rio 16-ąją, gim­na­zi­jos bend­ruo­me­nė ke­tu­ris kar­tus su­skam­bi­na var­pu. Anks­čiau skam­bin­da­vo mo­kyk­los di­rek­to­rius, šie­met pir­mą kar­tą šią pa­rei­gą ir gar­bę pe­rė­mė­ gim­na­zis­tai.

Var­pas bu­vo pa­ka­bin­tas gim­na­zi­jos 160-mečio pro­ga, jis – se­no­jo mo­kyk­los var­po tęs­ti­nu­mas. Ca­ro lai­kais var­pas bu­vo pa­ka­bin­tas iš gat­vės pu­sės, jis skam­bė­da­vo net kel­da­mas gim­na­zis­tus į pa­mo­kas.

„Įsi­vaiz­duo­ja­te, koks cent­ras, net fi­zi­nis, bu­vo gim­na­zi­ja – mies­tie­čiai ži­no­jo, ka­da ke­lia­si gim­na­zis­tai“, – sa­ko R. Bud­rai­tis.

Di­rek­to­rius skai­čiuo­ja: ki­tuo­se di­džiuo­siuo­se Lie­tu­vos mies­tuo­se – Vil­niu­je, Kau­ne, Klai­pė­do­je – nė­ra gim­na­zi­jos, ku­ri ga­lė­tų pa­si­gir­ti  turinti tiek sig­na­ta­rų.

Ke­tu­ri sig­na­ta­rai bu­vo iš Min­tau­jos (Jel­ga­vos), trys – iš Lie­po­jos, du – iš Pa­lan­gos, vie­nas – iš Tar­tu ir pen­ki – iš Ma­ri­jam­po­lės gim­na­zi­jos.

„Šiau­liai šiuo fak­tu tu­ri di­džiuo­tis ir įam­žin­ti. Til­žės gat­vė­je, ties mo­kyk­la, prie ša­li­gat­vio, pri­va­lo sto­vė­ti sim­bo­lis. Kad mies­to pi­lie­čiai, sve­čiai, ei­da­mi pro gim­na­zi­ją, ži­no­tų – jos pir­mų­jų dvie­jų aukš­tų ko­ri­do­riais vaikš­čio­jo ke­tu­ri sig­na­ta­rai“, – sa­ko R. Bud­rai­tis.

Koks tai bū­tų sim­bo­lis, di­rek­to­riaus nuo­mo­ne, tu­rė­tų nu­spręs­ti me­ni­nin­kai. Da­bar rei­kia ieš­ko­ti fi­nan­sa­vi­mo. Apie idė­ją už­si­mi­nė kul­tū­ros mi­nist­rui, ja­no­nie­čiui Ša­rū­nui Bi­ru­čiui. Bu­vo pas me­rą, vi­ce­me­rą. Kal­ba­si su kul­tū­ri­nin­kais, in­te­li­gen­tais, me­ni­nin­kais, Vil­niaus šiau­lie­čiais.

„Ne­si­ti­ki­me, kad sig­na­ta­rai at­si­stos vi­su ūgiu, kaip Kau­no pre­zi­den­tū­ro­je pre­zi­den­tai. Ak­cen­tas ga­li bū­ti ir kuk­les­nis, bet svar­bu, kad kris­tų į akis vi­siems praei­nan­tiems. Ir mū­sų atei­čiai – mo­ki­niams. Vien tik sten­du­ko ne­si­no­rė­tų. Šiau­liai tu­ri di­džiuo­tis sig­na­ta­rais“, – ra­gi­na R. Bud­rai­tis.

Kaip Šiau­liuo­se įpras­min­tas sig­na­ta­rų at­mi­ni­mas? R. Bud­rai­tis nu­si­šyp­so: „Tik mu­zie­juo­se“. Mies­te nė­ra net sig­na­ta­rų var­dais pa­va­din­tų gat­vių.

„Tru­pu­tį liūd­na, kad per be­veik 26 ne­prik­lau­so­my­bės me­tus nie­ko ne­nu­veik­ta. Bet da­bar tu­ri­me nuo­sta­bią pro­gą – 100 me­tų. Jei da­bar ne­pa­da­ry­si­me, tai sa­ky­siu: „Ką mes čia vei­kia­me Šiau­liuo­se?!“ „Auš­ros“ mu­zie­jaus di­rek­to­rius Rai­mun­das Bal­za tar­pu­ka­rį pa­va­di­no Šiau­lių auk­so lai­ko­tar­piu. Pa­si­sem­ki­me auk­so iš to laik­me­čio, gal bū­si­me di­des­ni sa­vo mo­kyk­los, mies­to, Lie­tu­vos pa­trio­tai“, – svars­to R. Bud­rai­tis.

Veik­ti ir da­ry­ti čia

R. Bud­rai­tis ci­tuo­ja švie­saus at­mi­ni­mo Ro­mual­dą Ozo­lą, ku­ris, ap­tar­da­mas kny­gą Ba­zi­lio­nuo­se, sa­kė: „Čia, čia ir tik čia rei­kia veik­ti, da­ry­ti.“

„Vil­nius to­li, ne­lau­ki­me, kas ką pa­da­rys. Čia vaikš­čio­jo sig­na­ta­rai, čia bai­gė moks­lus. Im­ki­me pa­vyz­dį! Jau­ni­mo ir da­bar tu­ri­me la­bai ge­ro. Jei tik jis lik­tų Lie­tu­vo­je, išaug­tų nau­jų sig­na­ta­rų“, – įsi­ti­ki­nęs R. Bud­rai­tis.

R. Mar­ge­vi­čie­nė ci­tuo­ja S. Kai­rio mo­to: „Tau, Lie­tu­va, kad bū­tum tik lais­va, de­mok­ra­ti­nė, aš sky­riau vi­są sa­vo gy­ve­ni­mą.“

Šis sa­ki­nys, mo­ky­to­jos tei­gi­mu, yra auk­so ver­tės ir mo­ky­to­jams, ir mo­ki­niams.

Ki­tą sa­vai­tę gim­na­zi­jo­je bus ati­da­ry­ta ge­nea­lo­gi­nių me­džių pa­ro­da, juos kar­tu su šei­mo­mis su­da­rė gim­na­zi­jos pir­mo­kai. Šie­met šei­mų ša­kas išs­kleis apie 100 me­džių – tiek, kiek mo­ko­si pir­mo­kų. Tai – dar vie­na bend­rys­tės tra­di­ci­ja, skir­ta Lie­tu­vai ir Va­sa­rio 16-ajai.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

MU­ZIE­JUS: Ju­liaus Ja­no­nio gim­na­zi­jos mu­zie­ju­je kau­pia­ma me­džia­ga apie ke­tu­ris Va­sa­rio 16-osios Nep­rik­lau­so­my­bės ak­to sig­na­ta­rus.

VARPAS: Res non verba (darbais, ne žodžiais) – užrašyta ant mokyklos varpo.

REIKŠ­MĖ: Ju­liaus Ja­no­nio gim­na­zi­jos mo­ky­to­ja, mu­zie­jaus va­do­vė Ri­ta Mar­ge­vi­čie­nė sa­ko, kad mu­zie­jaus erd­vė la­bai tin­ka pa­mo­koms: vi­si au­to­ri­te­tai – prieš akis.

PASKATA: "Liko lygiai dveji metai iki ypatingos datos Lietuvai, taip pat ir Šiauliams. Jei dabar nepadarysime, tai sakysiu: "Ką mes čia veikiame Šiauliuose?!" – apie keturių signatarų įamžinimą mieste sako Juliaus Janonio gimnazijos direktorius Rimas Budraitis.

KNYGA: Mykolo Biržiškos knygą "Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose" janoniečiai vadina gimnazijos istorijos vadovėliu.

VERTĖ: Gimnazijos muziejuje saugomos signatarų parašytos knygos.

SIGNATARAI

Mykolas Biržiška gimė 1882 metais Viekšniuose. Tėvas Antanas Biržiška, pats baigęs Šiaulių berniukų gimnaziją, sūnus Mykolą, Vaclovą ir Viktorą atvežė mokytis į Šiaulius.
Per 1897 metų Rusijos gyventojų surašymą broliai Biržiškos svarstė, kas jie yra: juos vadindavo žemaičiais, namie kalbėjo lenkiškai. Motina patarė: "Jei užsirašysite žemaičiais, caro valdžia nepripažins ir parašys – rusai. O kokie jūs rusai?" Mykolas užsirašė lenku, bet vėliau kelias savaites dėl to nemiegojo.
Susipažinęs su lietuviška literatūra, paskaitęs "Varpą", davė priesaiką gyvenimą paskirti Lietuvai išvaduoti. Penktoje klasėje Mykolas ignoravo pravoslaviškas (stačiatikių) pamaldas gimnazijos cerkvėje.
1901 metais baigęs gimnaziją, išvyko mokytis į Maskvos universiteto Teisės fakultetą. Rinko medžiagą Lietuvos istorijai. Dalyvavo Maskvos studentų riaušėse, buvo uždarytas į kalėjimą.
Dalyvavo 1905 metų Didžiojo Vilniaus Seimo darbe. Iki 1922 metų gyveno Vilniuje, buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą. 1918–1919 metais buvo švietimo ministras, steigė vadovėlių komisiją. Parašė pirmąjį Lietuvos geografijos vadovėlį.
1919 metais, lenkams okupavus Vilnių, M. Biržiška sukvietė lietuvių inteligentų ir lietuvių organizacijų atstovų susirinkimą, tapo Vilniaus lietuvių laikinojo komiteto pirmininku.
1922 metais pakliuvo į kalėjimą. Lenkų ištremtas iš Vilniaus, atvažiavo į Kauną, dirbo universitete, buvo išrinktas Humanitarinių mokslų fakulteto dekanu, 1926–1927 metais – universiteto rektoriumi.
1940–1944 metais buvo Vilniaus universiteto rektorius. 1944 metais pasitraukė į Vokietiją, po penkerių metų – į JAV.
M. Biržiška mirė 1962 metais rugpjūčio 24 dieną Los Andžele: per savo aštuoniasdešimtąjį gimtadienį.

Al­fon­sas Pet­ru­lis (1873–1928). Gi­mna­zi­jo­je mo­kė­si iki 1884 me­tų.

Alfonsas Petrulis gimė 1873 metais Kateliškių kaime, Biržų apskrityje. 1885 metais pradėjo mokytis Šiaulių gimnazijoje.
Baigęs šešias klases, įstojo į Žemaičių kunigų seminariją. Išvykęs  į Lvovą, mokėsi veterinarijos institute. 1897 metais įstojo į Vilniaus kunigų seminariją. Iš ten, kaip labai gabus klierikas, buvo išsiųstas į Peterburgo dvasinę akademiją.
Klebonavo Rytų Lietuvoje, kur kunigai buvo lenkai arba sulenkėję, pamaldos vykdavo lenkiškai, o A. Petrulis rūpinosi lietuvių kalba, skaitė pamokslus lietuviškai. 1907 metais buvo iškeltas į Gudiją, paskui – į Marcinkonis, Pivašiūnus.
Aktyviai dalyvavo steigiant laikraščius, draugijas. 1917 metais su bendraminčiais pasirašė memorandumą Vokietijos kancleriui, dalyvavo Vilniuje surengtoje Lietuvių konferencijoje, išrinktas Tarybos nariu.  Dirbo Lietuvos Tarybos komisijoje, rengusioje pirmąją laikinąją Konstituciją. 1919 metais du kartus lenkų kareivių suimtas, kalintas Vilniuje.
Mirė 1928 metais Musninkuose, palaidotas šventoriuje.

Jo­nas Vi­lei­šis (1872 –1942). Gim­na­zi­ją bai­gė 1892 me­tais.

Jonas Vileišis gimė 1872 metais Medinių kaime (dabar Pasvalio r.). J. Vileišio vyresnieji broliai Petras ir Antanas taip pat baigė Šiaulių gimnaziją.
Peterburge studijavo fiziką, matematiką, vėliau perėjo į teisę. Buvo išrinktas lietuvių slaptos studentų draugijos pirmininku, bendradarbiavo "Varpe".
Atgautas lietuviškas žodis – didžiulis brolių Petro ir Jono Vileišių nuopelnas. Broliai leido laikraštį "Vilniaus žinios", vėliau pervadintą "Lietuvos žiniomis".
J. Vileišio iniciatyva sudarytas komitetas V. Kudirkos antkapiniam paminklui pastatyti. J. Vileišis dalyvavo pirmajame lietuviškame vaidinime Vilniuje.
J. Vileišis – vienas iš Lietuvos demokratų partijos organizatorių, savaitraščio "Lietuvos ūkininkas" steigėjas ir redaktorius, Lietuvos valstiečių sąjungos, Lietuvos mokslų draugijos organizatorius, Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo,  agronomijos ir teisės draugijos pirmininkas. Nuo 1917 iki 1920 metų – Lietuvos Tarybos narys, parašė Lietuvos Nepriklausomybės akto formulę.
J. Vileišis buvo vidaus reikalų, o nuo 1919 metų – finansų ministras. 1921–1933 metais – Kauno miesto burmistras.
Mirė 1942 metais Kaune, palaidotas Vilniaus Rasų kapinėse.

Ste­po­nas Kai­rys (1879–1964). Gi­mn­azi­ją bai­gė 1898 me­tais.

Steponas Kairys, gimęs 1879 metais Užunvėžių kaime (dabar  Anykščių r.).
Vienas iš Šiaulių berniukų gimnazijos moksleivių, kurie buvo išmesti iš gimnazijos, kai atsisakė dalyvauti pamaldose.
Baigęs gimnaziją, įstojo į Peterburgo technologijos institutą, už dalyvavimą demonstracijoje buvo pašalintas, grįžo į Lietuvą.
S. Kairys buvo vienas žymiausių Socialdemokratų partijos veikėjų, 1905 metų Didžiojo Vilniaus Seimo vicepirmininkas.
Gavęs inžinieriaus diplomą, išvyko į Rusiją statyti tiltų. Grįžęs dirbo Vilniaus savivaldybėje. Vokiečiams okupavus Lietuvą, dalyvavo Lietuvos reikalų gynimo grupėje, pavergtų tautų kongrese Lozanoje. Buvo išrinktas Lietuvos Tarybos vicepirmininku.
Raudonajai armijai okupavus Vilnių, pasitraukė į Kauną, įkūrė Tiekimo ir maitinimo ministeriją, kurios svarbiausias uždavinys – aprūpinti nepriklausomos Lietuvos kariuomenę. Dalyvavo visų keturių Seimų darbe.
1923–1938 metais dirbo Kauno miesto savivaldybėje, parengė Kauno, Šiaulių vandentiekio ir kanalizacijos projektus.
1940 metais S. Kairiui suteiktas Vytauto Didžiojo universiteto garbės daktaro vardas, 1941–1943 metais buvo Vytauto Didžiojo universiteto Technikos fakulteto dekanas.
Tik atsitiktinumo dėka išvengė tremties. 1943 metais su bendražygiais įkūrė Vyriausiąjį Lietuvos Išlaisvinimo Komitetą ir jam vadovo.
Pasitraukęs į Vakarus, organizavo lietuvių sąjungas ir bendruomenes, kūrė Lietuvos atstatymo projektus. Mirė 1964 metais Niujorke. Atkūrus nepriklausomybę, perlaidotas Petrašiūnų kapinėse Kaune.

Parengta pagal Jono Krivicko surinktą medžiagą