
Naujausios
Laikas – kaip vėjas
Arūnas UOGINTAS
„Šiaulių krašto“ kultūros apžvalgininkas
Vieno kūrinio paroda Šiaulių dailės galerijoje rengiama jau antrą kartą. Pirmojo meninio renginio pasisekimas ir dalyvių gausa paskatino tęsti šį projektą. Pavadinimas „Vienas kūrinys Šiauliams“ susietas su Alma Mater miestu – visi dailininkai yra baigę universiteto Menų fakultetą arba dirbę jame, o ir miesto gimtadienis šiais metais sutampa su jubiliejine „Saulės“ mūšio data.
Parodoje dalyvauja įvairių kartų menininkai – ryškesni ir mažiau žinomi, dirbantys skirtinga raiška. Ekspozicija įvairialypė, sukonstruota iš kartais visai nesuderinamų vaizdų, tačiau istorijos, manyčiau, tapytos, pieštos, lipdytos ir pačių menininkų užrašytos, yra šio projekto jungiamoji grandis.
Dailininkai, pirmieji atsiuntę darbus, atgaivino savo studijų metų prisiminimus: Jolanta Rudokienė pastele ant popieriaus („Giliai viduje“, 2016) atkuria legendinių, taip vadinamų – antrųjų rūmų vienos auditorijos sieną, kurios struktūroje matosi dar iš švendrių padarytos šimtamečio tinko konstrukcijų detalių liekanos.
Jonas Želkauskas pasakoja: Esu grynas šiaulietis, čia gimęs, užaugęs ir baigęs Šiaulių universitetą (tuo metu institutą), po studijų nuklydęs į Mažeikius. Tapybos kūriniu jis primena niūrų ir monotonišką anų, sovietinių laikų urbanistinį peizažą („Pramoninis siluetas“.1986).
Jau senokai asambliažus kuriantis Druskininkuose gyvenantis Andrius Mosiejus naujame kūrinyje tyrinėja seną nuotrauką, kurioje užfiksuotas keistas gana niūraus laikmečio momentas.
Autorius pasakoja šios fotografijos atsiradimo istoriją: 1951–53 metais „Elnio“ kombinate planavimo skyriuje dirbo mano tėvukas ir jo draugai... Nuotrauka labai įdomi: sėdi trys vyrai prieš saulutę – gal pietų pertrauka, parūkymas. Už nugarų kažkoks agitacinis stendas.
Originalo foto mažesnė, bet ryškesnė. Su padidinimo stiklu perskaičiau: Laikas susimąstyti! Mackey skyrius įsipareigojo kovo mėn. gamybos planą įvykdyti 105%, įvykdė 67,3%. Siuvimo skyrius įsipareigojo kovo mėn. gamybos planą įvykdyti 120%, įvykdė 88,1%. Varkeli ir Bimšteinai, pradėkite dirbti!Rokiškyje gyvenantis ir dirbantis Arūnas Augutis asambliažu „Verduliukų gatvės pamėklė“ vizualizuoja savo studentiškas klajones po traukinių stoties rajoną. Panašiai ir ukmergiškis Julius Zareckas jam būdinga ekspresionistine maniera miesto apylinkėse šalia Prūdelio tyrinėja vieną figūrą („Mauduolė „Prūdelyje“. 2015 ). Lyg paminklas nykstantiems Ch. Frenkelio fabriko statiniams yra Vilmos Kundrotienės kūrinys „ In memoria griūvantiems“( 2015).
Rimvydas Daužvardis, kartais kuriantis vitražus, save atranda lengvai dūžtančiame stikle.
Dailininkas pasakoja: Prieš 30 metų atvykau iš Sėlių krašto. Vaikštinėju čia, Šiauliuose. Vaikštinėju ir mokausi, svajoju, kuriu, stebiu. Gyvenimo šukes dėlioju, o jos tai sulimpa, tai dar daugiau suskyla...
Savo abstrakčios tapybos kūrinyje skaičius parašęs, Virginijus Tamošiūnas pasakoja: Tilžės 161, adresas susijęs su mano vaikystės ir jaunystės laikotarpiu – iš ten išvykau, į ten vis dar sugrįžtu...
Renata Murauskaitė, prieš kelerius metus baigusi studijas, plastmasėje raižo įvairius interjerus, spausdina estampus ir sentimentaliai atvirauja: Mano kasdienybė – miestas ir namai. Visa tai – sienos, grindys ir daiktai, besislapstantys juose. To užtenka, kad identifikuočiau savo buvimą, kuris šiuo metu yra labiausiai susijęs su Šiauliais.
Benas Alejūnas tapo didelio formato garsių žmonių, dažnai lietuvių, portretus. Parodoje eksponuojamas kūrinys – vienas iš penkių didelio formato darbų, skirtų lietuvybės paieškoms. Tapybos darbe „E(G)(R)ZILIS“ Benas bando vizualiai perteikti emigrantų kartos, po Antrojo pasaulinio karo pasitraukusios iš Lietuvos, impresijas. Dalis tų garsių lietuvių buvo vieni iš FLUXUS judėjimo įkūrėjų. Jo manymu, tautai emigracija buvo tam tikras kultūrinis ir intelektualinis šokas. Nors šiandienos analogijos, man atrodo, gali turėti dar gilesnių padarinių. O jeigu istorija būtų kitokia, kaip atrodytume šiandien? – klausia autorius.
Jaukus, vasaros plenerus primenantis, panevėžietės Irinos Nosovos nedidelis tapybos darbas iš ciklo „Stebėtojai“ (2014).
Miesto laikrodis tebestovi, bet laikas pralekia kaip vėjas, nusinešdamas net gražiausias akimirkas ir sutiktus žmones, – poetiškai savo akvarelę („Pralekiantis laikas“, 2005) pristato Elma Šturmaitė iš Druskininkų.
Prisiminimai... Kaip be jų!
Atmintis, istorijos, pasakojimai mus jungia ir skiria, gal todėl ir šių eilučių autorius pasiryžo parodoje pristatyti dar 1999 metais sukurtą tapybos darbą „Saulės“ mūšiui atminti.
Grafikė Reda Uogintienė, prieš 16 metų save nutapiusi įsivaizduojamo „Kryžių kalno“ fone, taip pat atkūrinėja istorinius vaizdus, tik šį kartą tapyboje.
Vitalija Kurtinaitienė ilgame ir sudėtingame keramikos junginyje iš glazūruotų žmogeliukų galvyčių ir kitų miniatiūrinių dekoracijų konstruoja savo terakotinius pasakojimus-žaidimus. Juk dailininkai taip ir žaidžia visą gyvenimą... O žaidimai gali būti ir labai sudėtingi.
Parodoje dalyvauja ir Vilniaus tapybos parodų grandai: Vilniuje gyvenantis Romanas Balinskas ir panevėžietis Ramūnas Grikevičius. Romanas prie gimtojo miesto istorijos interpretacijų ryžosi prisidėti Katedros vaizdais, nutapytais viename plenere. Katedros bokštas, matomas mieste iš visur lyg švyturys prie jūros, sutinka tave , atvažiuojantį ir palydi išvykstant...
Ramūnas tęsia savo gyvenimo žaidimų ar tyrimų liniją, vaizduodamas jam artimus žmones ir labai asmeniškas sentencijas. Jo „Horizonto linija“ ( 2014) yra kažkur už mūro sienos. Juodas dangus, du žmonės – vaizdas kaip pro pravažiuojančios mašinos langą – matai tik tai, į ką sutelki dėmesį... Du žmonės – vyras ir moteris – lyg ir kartu, nors basi ir kažko ieško... Tikėkimės, kad jiems viskas baigsis gerai. O Virginijus Malčius savo filme prikelia tragišką įvykį: šiais laikais smurto labai daug, bent jau iš TV ekrano.
Menininkai dažnai kalba nepatogiomis temomis, kuria vaizdus ir skatina dialogą su mumis – žiūrovais.
Jaunas videomenininkas Justas Jurkevičius fiksuoja miesto dykinėtojus: filmas apie valkatas, kurie tiesiog egzistuoja ir tiek. Jie amžini gatvės spektaklio dalyviai. Menininkas pripiešia jiems kaukes ir sukuria iš jų būties siurrealistinę kompoziciją.
Fotografijos kolekcija parodoje nėra didelė: savo nuotraukas eksponuoja Regina Šulskytė, Paulius Karpas, Jurga Sutkutė.
Vienas iš fotografijų autorių – menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis, atsiųsdamas darbą, pasidalino savo mintimis: Pastebėjau, kad pastaruoju metu į keliones nebeimu sunkaus veidrodinio fotoaparato. Vis dažniau jis lieka namuose. Fotografuoju mobiliu telefonu.
Greičiau tai – vizualūs dienoraščiai, o ne meninės fotografijos. Tačiau labai nesinori pripažinti, kad mobilus telefonas negali būti savipakankama kūrybos priemonė...Panevėžietis Eugenijus Marcinkevičius eksponuoja abstrakčią tapybą „Šv. Jurgio kardiogramą“ (2015). Galbūt šis kūrinys, dar Rimvydo Pupelio „Atokaitė“, Vidmanto Zarėkos didelio formato akvarelė „Neišmoktos pamokos I“ yra parodos akcentas, dominantės: atspindi laikmetį, aktualias metaforas.
Jaunų Šiaulių grafikių Simonų – Bagdonaitės-Gubinienės ir Šeputytės – raižiniai ekspresionistiniai. „Žinau kaip tu jautiesi balkone“, – „kalba“ su savo personažu, sėdinčia mergaite, Šeputytė. O kaip jaučiasi Šiaulių ponios, kurias grafiniu vaizdu nurenginėja Bagdonaitė-Gubinienė? „Naujojo daiktiškumo“ stilius, kažkada populiarus tarpukario Vokietijoje, čia labai tinka: tas pats neapibrėžtumas, infliacija, tam tikro, tarkim propagandinio karo dvelksmas ir daug įvairių grėsmingų nuojautų...
Puiki paroda Šiauliams. Tikra dovana Vasario 16-osios proga: 69 autoriai ir profesionali kūryba – skulptūra, keramika, tapyba, grafika, videomenas. Nors kai kurių dailininkų darbai, visgi, yra pagrįsti saloninio meno vertybėmis: situacija aktuali ne tik šalies regionų menui. Kai pasigendama nuolatinės, vientisos vizualaus meno vystymo koncepcijos, galbūt ir specialios edukacijos, kai kurie menininkai tiesiog pasiduoda tam tikram vieno visuomenės sluoksnio skoniui ir tiek...
„Vienas kūrinys Šiauliams“, paroda Šiaulių dailės galerijoje, kuria Lietuvos istorijos įvykių metaforas, vaizdus, kelia klausimus, aktualius žiūrovams, menininkams ir Šiaulių miestui. Neabejoju, kad šis projektas turi ateitį.
Romanas Balinskas. Šiaulių Katedros vaizdai, fragmentas. Drobė, aliejus, 2014. Autoriaus reprodukcija.
Jolanta Rudokiene. Giliai viduje. Pastelė, popierius, 2016. Autorės reprodukcija.
Arūnas Uogintas. Saulė 1236, fragmentas. Drobė, aliejus, 1997-1999. Autoriaus reprodukcija.
Benas Alejūnas. E(G)(R)ZILIS. Drobė, aliejus, 2016. Autoriaus reprodukcija.
Ramūnas Grikevičius. Horizonto linija. Drobė, aliejus, 2014. Autoriaus reprodukcija.
Virginijus Malčius. Šulinys. Animacija. 2016. Autoriaus reprodukcija.
Simona Bagdonaitė Gubinienė, Šiaulių Ponia. Medžio raižinys, 2015. Reprodukcija autorės.