Linkuvos pieninė: istorija ir laikmečio žaizdos

Lin­ku­vos pie­ni­nė: is­to­ri­ja ir laik­me­čio žaiz­dos

De­šimt­me­čius sa­vo pro­duk­ci­ja gar­sė­ju­si Lin­ku­vos pie­ni­nė už­da­ry­ta jau pen­kio­li­ka me­tų. Jos pa­sta­tus nuo nio­ko­to­jų ir griu­vi­mo sau­go čia sa­vo vers­lą įkū­ręs lin­ku­vie­tis. Bu­vu­si pa­sku­ti­nė pie­ni­nės va­do­vė ma­no, kad anuo­met iš­sau­go­jus įmo­nę, jo­je ir šian­dien bū­tų ga­mi­na­ma pa­klau­si pro­duk­ci­ja, o dar­bo tu­rė­tų dau­gy­bė žmo­nių.

Ja­ni­na ŠA­PAR­NIE­NĖ

pakruojis@skrastas.lt

Po dau­ge­lio me­tų

Ša­lia bu­vu­sios pie­ni­nės gy­ve­nan­ti, de­šimt­me­čius jo­je dir­bu­si Zi­ta Bra­zaus­kie­nė „Pak­ruo­jo kraš­tui“ sa­kė ne vie­ne­rius me­tus bi­jan­ti įei­ti į bu­vu­sios dar­bo­vie­tės te­ri­to­ri­ją.

Nes po „Šiau­lių pie­no“, ku­riam pri­klau­sė Lin­ku­vos pie­ni­nė, bank­ro­to, ją nu­pir­kę va­di­na­mie­ji „me­ta­lis­tai“ išar­dė ir iš­ve­žė vi­sus įren­gi­nius, kai kur net iš­griau­da­mi sie­nas.

Pie­ni­nę ap­ni­ko ir van­da­lai: kas pa­si­gvie­šė sme­to­ni­nių lai­kų ply­tų, kas – ki­to­kio ge­ro, o kas tie­siog vis­ką dau­žė...

Pul­kui bu­vu­sių pie­ni­nin­kų tuo­laik be­li­ko tik ap­gai­les­tau­ti, ma­tant nio­ko­ja­mą per de­šimt­me­čius kur­tą ir puo­se­lė­tą sa­vo dar­bo­vie­tę.

Ta­čiau ant­ra­die­nį, po il­gos per­trau­kos su „Pak­ruo­jo kraš­tu“ vėl žen­gu­sios pro se­nuo­sius pie­ni­nės var­tus, Z. Bra­zaus­kie­nės akys ne­tru­ko nu­švis­ti.

Bu­vu­si meist­rė ir pie­ni­nin­kų pro­fe­si­nės są­jun­gos va­do­vė pa­ste­bė­jo: pa­sta­tų sie­nos, kur anks­čiau žio­jė­jo nio­ko­to­jų iš­dau­žy­tos sky­lės – už­mū­ry­tos, vie­toj iš­lau­žy­tų­jų įdė­tos nau­jos du­rys, už­san­da­rin­ti lan­gai.

„Čia bu­vo komp­re­so­ri­nė, čia – ba­sei­nas, skir­tas ne plau­kio­ti, o lai­ky­ti pro­duk­ci­jos šal­dy­mui nau­do­ja­mą van­de­nį. Ne­bu­vo anuo­met kon­ser­van­tų – nie­kas pro­duk­ci­jos ne­lai­ky­da­vo sa­vai­tė­mis: pa­ga­min­tą rei­kė­da­vo per die­ną ki­tą par­duo­ti... Štai prie ši­tos kro­vi­mo ram­pos ša­lia sū­rių ce­cho pri­va­žiuo­da­vo pro­duk­tus į par­duo­tu­ves ga­be­nan­tys au­to­mo­bi­liai“, – ro­do po­nia Zi­ta.

Gelbs­ti nau­jas sa­vi­nin­kas

Vie­toj komp­re­so­ri­nės šian­dien – au­to­ser­vi­sas, bu­vu­sio ba­sei­no vie­to­je su­krau­ti rąs­tai. Ki­to­se pa­tal­po­se – au­to­mo­bi­lių re­mon­to, me­die­nos ap­dir­bi­mo įren­gi­niai, ga­mi­niai ir jų ruo­ši­niai.

Šiais vers­lais už­sii­man­tis Li­nas Pra­niu­lis pri­si­me­na, kad kur­da­mas in­di­vi­dua­lią įmo­nę, tre­je­tą hek­ta­rų uži­man­tį bu­vu­sios pie­ni­nės sta­ti­nių komp­lek­są iš anks­tes­nių sa­vi­nin­kų įsi­gi­jo ap­verk­ti­nos būk­lės.

„Bu­vo tik pa­sta­tai sky­lė­to­mis sie­no­mis. Bet man pa­sta­tų la­biau­siai ir rei­kė­jo“, – sa­kė ke­lias pro­fe­si­jas tu­rin­tis vers­li­nin­kas.

Be­veik per de­šimt­me­tį L. Pra­niu­lis su­tvar­kė ne tik tuos pa­sta­tus, ku­riuos nau­do­ja įmo­nės veik­lai. Vers­li­nin­kas už­san­da­ri­no ir dar te­be­san­čius tuš­čius – kad jų ne­nio­ko­tų orų per­mai­nos ar chu­li­ga­nai.

L. Pra­niu­lis ne­sle­pia, kad jam, smul­kiam vers­li­nin­kui, neuž­ten­ka pi­ni­gų ap­sau­go­ti nuo ny­ki­mo vi­są komp­lek­są.

„Gai­la pie­ni­nės – čia ma­no uoš­vė se­nais lai­kais dir­bo, ir ma­no pir­ma­sis vers­las su ja su­sie­tas: iš pie­ni­nės įsi­gi­jau di­de­lių sta­ti­nių, ku­rio­se klien­tams ga­ben­da­vau iš­rū­gas“, – pri­si­me­na L. Pra­niu­lis.

Dir­bo šei­mo­mis ir kar­to­mis

Al­gi­man­to Miš­ki­nio kny­go­je „Lin­ku­va. Is­to­ri­nė ur­ba­nis­ti­nė rai­da (iki 1969 m.)“ ra­šo­ma, kad pir­mo­ji pie­ni­nė Lin­ku­vo­je bu­vo įkur­ta 1921-1922 me­tais. Po de­šimt­me­čio, 1932-ai­siais ke­tu­rių mies­to gat­vių su­si­kir­ti­me iš­ki­lo rau­do­nų ply­tų pie­ni­nės pa­sta­tas, pri­klau­sęs bend­ro­vei „Ge­ro­vė“. Nau­jo­sios pie­ni­nės pro­jek­tą pa­ruo­šė in­ži­nie­rius Pri­jal­gaus­kas (Te­les­fo­ras Pri­jal­gaus­kas – vie­nas iš ži­no­miau­sių tar­pu­ka­rio Lie­tu­vos pra­mo­ni­nių pa­sta­tų pro­jek­tuo­to­jų – red.).

Pie­ną įmo­nei par­duo­da­vo Lin­ku­vos apy­lin­kių ūki­nin­kai. Po Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro pie­ni­nė bu­vo na­cio­na­li­zuo­ta.

Po­nia Zi­ta, Bel­ve­de­rio že­mės ūkio tech­ni­ku­me įgi­ju­si pie­ni­nin­kys­tės tech­ni­kės – tech­no­lo­gės spe­cia­ly­bę, Lin­ku­vo­je at­li­ko pra­kti­ką: tuo me­tu vi­sos ga­my­bi­nės pa­tal­pos ir ad­mi­nist­ra­ci­ja til­po tar­pu­ka­rio lai­kų pa­sta­te, dir­bo apie dvi de­šim­tis žmo­nių.

Po 70 -ųjų bu­vo pa­sta­ty­tas nau­jas sū­rių ga­my­bos ce­chas. Su­bur­ti, ap­mo­ky­ti jo dar­buo­to­jus į Lin­ku­vos pie­ni­nę grį­žo jau pa­ty­ru­si meist­rė Z. Bra­zaus­kie­nė.

Pie­ni­nė plė­tė­si, dar­buo­to­jų gau­sė­jo. Dir­bo žmo­nės ir šei­mo­mis, ir kar­to­mis.

Pas­ku­ti­nis de­šimt­me­tis

Dau­giau nei ket­vir­tį am­žiaus iš­dir­bu­si, pa­sku­ti­nią­ja įmo­nės di­rek­to­re bu­vu­si Lai­ma Mi­siū­nie­nė pri­si­me­na, jog pie­ni­nė­je triūs­da­vo iki dvie­jų šim­tų žmo­nių, per pa­rą bu­vo per­dir­ba­ma šim­tas to­nų pie­no.

„1988–aisiais bu­vo pa­tvir­tin­tas nau­jos, šiuo­lai­kiš­kos pie­ni­nės Pak­ruo­jy­je sta­ty­bos pro­jek­tas – Lin­ku­vo­je se­nie­ji pa­sta­tai ne­bea­ti­ti­ko rei­ka­la­vi­mų. Tuo me­tu Lin­ku­vos pie­ni­nė bu­vo per­var­din­ta Pak­ruo­jo pie­ni­ne.

Anuo­met stam­bių pra­mo­ni­nių sta­ty­bų pla­nus tvir­tin­da­vo ir fi­nan­sa­vi­mą jiems skir­da­vo Mask­vos funk­cio­nie­riai. Lie­tu­vai at­kū­rus Nep­rik­lau­so­my­bę, tų ža­dė­tų pi­ni­gų ne­be­da­vė“, – me­na L. Mi­siū­nie­nė.

Pie­ni­nė vei­kė dar be­veik de­šimt­me­tį.

L. Mi­siū­nie­nės nuo­mo­ne, įmo­nei la­biau­siai pa­ken­kė tarp per­dir­bė­jų ki­lę pie­no ka­rai, kuo­met bu­vo per­vi­lio­ja­mi pie­no tie­kė­jai. Nors ga­li­my­bių veik­ti ir tuo­met dar bu­vo, bet pie­ni­nės sa­vi­nin­kai nu­spren­dė ki­taip.

2000-ųjų va­sa­rą Lin­ku­vos pie­ni­nę pa­li­ko pa­sku­ti­nie­ji dar­buo­to­jai, be­li­ko tik ke­le­tas te­ri­to­ri­ją pri­žiū­rin­čių sar­gų.

Nors se­na­sis pie­ni­nės pa­sta­tas – dau­giau nei aš­tuo­nias­de­šim­ties me­tų, o įmo­nės te­ri­to­ri­ja pa­ten­ka į Lin­ku­vos ur­ba­nis­ti­nio pa­mink­lo zo­ną, pa­vel­do sta­tu­sas jai ne­su­teik­tas.

Pak­ruo­jo kul­tū­ros pa­vel­do tar­ny­bos ve­dė­jas Min­dau­gas Ve­liu­lis sa­kė, jog apie tai bu­vo dis­ku­tuo­ja­ma. Ta­čiau Kul­tū­ros pa­vel­do de­par­ta­men­to spe­cia­lis­tai bu­vu­sios pie­ni­nės ne­lai­kė ypač ver­tin­ga ir iš­skir­ti­ne.

Bu­vo ne tik dar­bo vie­ta

Po­nia Lai­ma me­na pie­ni­nę bu­vus ne tik stam­biau­sią Lin­ku­vo­je darb­da­vį, bet ir da­vu­sią to­ną so­cia­li­niam gy­ve­ni­mui.

„Gau­sia­me ko­lek­ty­ve bu­vo su­si­klos­tę ypa­č ko­le­giš­ki, drau­giš­ki san­ty­kiai. O ge­rai, „nuo iki“ at­lik­ti sa­vo dar­bą bu­vo sa­vi­gar­bos rei­ka­las: pa­lik­si ne­baig­tą, ne­sut­var­ky­tą – ką pa­gal­vos į ki­tą pa­mai­ną atė­ję bend­ra­dar­biai?! Ne pa­slap­tis, kad ir anuo­met bū­da­vo lin­ku­sių iš­ger­ti. Ta­čiau to­kie žmo­nės ži­no­jo: pa­sly­si – teks aiš­kin­tis ko­lek­ty­vui. Ir tas ne­no­ras rau­do­nuo­ti prieš ge­rai pa­žįs­ta­mus žmo­nes ne vie­ną su­lai­ky­da­vo nuo nuo­puo­lio. Nes pie­ni­nin­ko dar­bas Lin­ku­vo­je bu­vo lai­ko­mas pres­ti­ži­niu“, – pri­si­me­na bu­vu­si va­do­vė, var­dyda­ma pa­var­des pui­kių ga­my­bos meist­rų, sa­vo pro­fe­si­jos ži­no­vų.

Pie­ni­nin­kai ko­lek­ty­ve reng­da­vo įvai­rias šven­tes, ke­liau­da­vo, spor­to mė­gė­jai bur­da­vo­si kar­tu pa­bė­gio­ti, mankš­tin­tis. Sa­vi­veik­los ger­bė­jai rink­da­vo­si į vo­ka­li­nio an­samb­lio, agitb­ri­ga­dos re­pe­ti­ci­jas, kon­cer­tuo­da­vo ko­le­goms. Vi­sa ši veik­la vi­rė ne sie­kiant pri­pa­ži­ni­mo, o pa­čių džiaugs­mui.

„Kai pa­sku­ti­nį kar­tą va­žia­vau į už­da­ro­mą pie­ni­nę – vi­są ke­lią nuo Pak­ruo­jo iki Lin­ku­vos ver­kiau. Gru­pė bu­vu­sių pie­ni­nin­kų iki šiol su­si­tin­ka­me kas ke­le­rius me­tus“, – sa­ko L. Mi­siū­nie­nė.

Ji nea­be­jo­ja: jei pie­ni­nė bū­tų iš­li­ku­si – ga­lė­tų ga­min­ti da­bar jau pres­ti­ži­nę, pa­klau­sią eko­lo­giš­ką pro­duk­ci­ją. Ir Lin­ku­vos ne­bū­tų iš­ti­kęs ma­si­nio ne­dar­bo šo­kas, su­žlug­dęs ne vie­no žmo­gaus gy­ve­ni­mą.

Au­to­rės nuo­tr.

AP­SAU­GA: Ne­nau­do­ja­mus pa­sta­tus da­bar­ti­nis šei­mi­nin­kas už­san­da­ri­no, sau­go­da­mas juos nuo oro per­mai­nų ir nio­ko­to­jų.

PRI­SI­MI­NI­MAI: Il­ga­me­tė sū­rių ga­my­bos ce­cho meist­rė Zi­ta Bra­zaus­kie­nė pri­si­mi­nė, ko­kia pro­duk­ci­ja ku­ria­me pa­sta­te ga­min­ta, ko­kie įren­gi­niai ka­dai­se čia vei­kė.

STA­TU­SAS: De­vin­tą de­šim­tį skai­čiuo­jan­tis Lin­ku­vos pie­ni­nės pa­sta­tas ne­tu­ri pa­vel­do sta­tu­so.

REIKŠ­MĖ: Pas­ku­ti­nio­ji Lin­ku­vos pie­ni­nės va­do­vė Lai­ma Mi­siū­nie­nė įmo­nę pri­si­me­na bu­vu­sią reikš­min­gą ir so­cia­li­nia­me mies­to gy­ve­ni­me.

Nuot­rau­kos iš Lai­mos MI­SIŪ­NIE­NĖS al­bu­mo

TRA­DI­CI­JA: Pie­ni­nin­kai tu­rė­jo tra­di­ci­ją ko­lek­ty­ve or­ga­ni­zuo­ti įvai­rius ren­gi­nius.

KO­KY­BĖ: Lin­ku­vos fer­men­ti­niai sū­riai se­nais lai­kas gar­sė­jo ko­ky­be. Šio­je 1980-ųjų me­tų nuo­trau­ko­je pro­duk­ci­ją pri­sta­to dar­bi­nin­kės Olė Alek­sand­ra­vi­čie­nė ir Ni­jo­lė Po­cie­nė.