
Naujausios
Juvelyrikos ir kruopštumo pamokos
Arūnas UOGINTAS
„Šiaulių krašto“ kultūros apžvalgininkas
Šiauliuose kovo pradžioje skirtingose galerijose atsidarė dvi parodos, kurias jungia juvelyriškas kruopštumas ir skiria požiūris į aktualijų vaizdavimą.
Šiaulių universiteto dailės galerijoje eksponuojami Baltarusijos grafiko Jurijaus Jakovenko ofortai ir akvarelės, atliktos kruopščiai ir technologiškai.
Galerija pristato – parodoje „Gėlėta asorti“ eksponuojama net 110 atspaudų. Autorius yra ne vieno grafikos konkurso laureatas: jo miniatiūros tai demonstruoja, tačiau kompozicijos ar siužeto prasme eksponuojami kūriniai yra tarsi įstrigę laike, kažkur postbaroko erdvėje.
Mes, gyvendami pagal Vakarų standartus, jau įpratome dailės darbuose ieškoti laikmečio įžvalgų: beveik kiekvienas dailininkas stengiasi savo kūriniais būti aktualus, kurti nūdienos metaforas.
J. Jakovenko tobulai braižo apskritimus, nepriekaištingai raižo figūros kontūrus, modeliuoja formą: jam svarbu parodyti aukštą graviūrų lygį, tarsi nuolat dalyvautų meistriškumo patikros konkursuose.
Lietuva turi senas grafikos tradicijas, tačiau technologiniai menininko sugebėjimai netampa pagrindiniu įvertinimo kriterijumi, nes visi, baigę aukštąsias meno mokyklas, yra įvaldę vieną ar kitą grafinės raiškos technologiją.
Dažnai menotyrininkai ir parodų kuratoriai akcentuoja kūrinio aktualumą. Prisiminkime šiauliečio Eduardo Juchnevičiaus grafiką, kuri savo plastika ar temomis buvo tarsi rakštis sovietinio „gėrio“ propagandai.
Arba – Romano Vilkausko hiperrealistinės tapybos perliukus, kur laikraštinių tapetų dėmės, po kažkada kabėjusiu paveikslu ar buitiniu sienos daiktu virto naujos epochos, atgimstančios Lietuvos vizualiomis metaforomis ir pateko į garsias JAV meno galerijas kaip nonkonformizmo pavyzdžiai.
Romanas savo paveiksluose, „atgaivindamas“ senas nuotraukas iš stalinizmo ar brežnevizmo epochų, sukūrė ne deklaratyvią ar formalią, bet įtikinamą metaforą, kuri ženkliai įsirėžė į Lietuvos meno istoriją.
Visai kitaip šiandieną atspindi kauniečio Mindaugo Juodžio tapyba (paroda „Labirintai“ „Laiptų“ galerijoje). Autorius drobėje imituoja laiko patina pažymėtas tarsi metalo, gal oksidavusio žalvario, plokštes. Su juvelyriniu kruopštumu vis trindamas, o po to, skaidriu dažu lesiruodamas drobės paviršių, Mindaugas tarsi atkuria metalo senėjimo procesą ir fiksuoja laiką drobėje.
Kai kuriuose kūriniuose atsiranda žmogaus figūros įspaudai, linija ar torso ornamentai. Jo, tarsi ir visai lakoniškos be beprasmiško dekoro, abstrakčios drobės yra labai artimos žmogui, mėgstančiam klausti ir ieškoti atsakymų.
Jo tapyti kūriniai nėra tik dekoras. Tuose „dūlėjančiuose“ vaizduose gali susikurti ir rasti įvairių prasmių. Tapyti, rūdžių išgraužti ar oksiduoti paviršiai, su juose tarsi įstrigusiais piešiniais, pasakoja apie ženklo, įspaudo fragmentiškumą, tuo pačiu iškyla paralelės su tikrovėje ar realiame laike vykstančiais procesais, kvestionuojančiais amžiną iš pelenų į pelenus sąvoką...
Jurij Jakovenko. Kūrinys iš parodos „Gėlėta asorti“, 2016. Nuotrauka iš Šiaulių universiteto dailės galerijos archyvo.
Mindaugas Juodis. Iš ciklo „Langas“. 2016. A. Uoginto nuotrauka.