
Naujausios
Vaizdingi realijų ir nuojautų liudijimai
doc. Arūnas UOGINTAS
„Šiaulių krašto“ kultūros apžvalgininkas
Kovo 25 d. Šiaulių universiteto Dailės galerijoje per penktosios tarptautinės jaunimo parodos „AŠ“ atidarymą netikėtą spektaklį „Užmušk stagnaciją“ surengė jauna menininkė Gabija Aluzaitė ir menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis.
Šiame kasmetiniame meno projekte visada buvo ir yra akcentuojamas nuoširdumas, atvirumas ir netikėtumas. Keista ir netikėta buvo jau vien tai, kad Virginijus savo pasisakymui paprašė specialaus laiko, kai paprastai parodos kuratoriai dažnai prašo menotyrininką recenzuoti menininkų pasirodymus ar atidaryti vizualius renginius...
Suteiktu laiku Virginijus nieko nekalbėjo ir nieko nepristatė, tik iš žiūrovų būrio iššokusi mergina staiga puolė prieš jį atlikti įvairius kovos veiksmus, menotyrininko nepaliesdama.
Vienoje Venecijos bienalėje esu matęs panašų videoperformansą, tik ten profesionalus boksininkas savo gerai išmoktus smūgius sustabdydavo beveik centimetras prieš videomenininkės iš Belgijos veidą.
Visgi žavi Kinčinaičio ir Gabijos Aluzaitės akcija, kai menotyrininkas viešai tyli ir mergaitė „smūgiais“ bando jį „budinti“ iš sąstingio... Tarp kitko, Virginijus senokai ką Šiaulių spaudoje recenzavo...
Pirmosios šio projekto parodos buvo sumanytos, kad jaunus žmones skatintų eksponuoti savo pirmuosius kūrybinius bandymus. Ir aš, parodos kuratorius, kai kuriose parodose taip pat rodžiau savo pirmąsias paraiškas kūrybai, tapybos darbus, kuriuos kūriau, kai man buvo per 20 metų. O vienoje parodoje tokia forma dalyvavo ir daugiau profesionalų.
Šių metų renginyje eksponuojasi per 30 jaunų dailininkų (tarp jų keturios – užsienietės), tad skatinti jaunuolių nebereikia, o ir kūrybines motyvacijas apie savo kūrinius paraiškose jie išdėstė argumentuotai ir aiškiai.
„Patiriamas stresas ir monotoniška, besisukanti žemyn rutinos spiralė mano gyvenime sukuria kūrybingumo stagnaciją <...> aš su tai konfrontuoju, tam suteikdama paveikslų formą. Tai lyg terapija, kurios metu aš sudvejinu savo realybę, įgaunu distanciją“, – teigia kaunietė Donara Manukian, parodoje pristatydama tapybos ciklą.
Ypač išsiskiria Pekino veislės šuniuko ar žmogaus portretas. Net žodžių junginys keistas, ką jau kalbėti apie kūrinį. Donara atvira širdimi, kaip ir 2014 metų parodoje, dalinasi savo nuojautomis apie trapią ir pažeidžiamą moters būtį.
Skaitmeninės grafikos spaudinyje Greta Mizgirytė tyrinėja emigracijos problemą – žmonės, lyg cigaretės pakelyje, sugrūsti ir „supakuoti“ nelegaliam transportavimui – du už tris, skelbia užrašas ant dėžės.
„Žmonių silpnybės užkoduotos genuose. Atsikratyk jų – prarasi save, saugok jas – būsi nelaimingas“, – apie savo kūrinį aforizmais kalba magistrantė.
Šiauliuose studijuojanti Evelina Januškevičiūtė grafiniame kūrinyje, nupieštose pelėdos akyse, fiksuoja suicido iliuziją. Tai, kažkuria prasme, labai intymus atvyravimas, bet baltų mirties deivė yra nakties paukštis ir gali prisiminti dar baisesnius ir atviresnius dalykus...
Vaiką skenduolį šiam projektui nutapė šiaulietis Marius Bražas. Jį inspiravo neseniai per žiniasklaidą nuvilnijusios nelaimingų žmonių – emigrantų nuotraukos, kuriose užfiksuoti žmonių kūnai, išmesti į krantą.
Autorius teigia, kad jį stebina neaprėpiamas žmogaus „kvailumas“. Žmogaus sukuriamos gyvenimo situacijos, dėl kurių kenčia jis pats ir jį supanti aplinka. Tai – karas, nešantis nelaimes, nesvarbu, kur tai vyktų – arti ar toli.
Parodoje eksponuojamas šio autoriaus didelio formato kūrinys, vaizduojantis šuns dvėselieną, yra lyg aliuzija į dviejų garsiųjų ispanų siurrealistų filmą, kuriame beveik prieš šimtą metų buvo „vaizdingai“ tampoma asilo maita. Forma kita, bet metaforos panašios.
Grafikė Renata Murauskaitė, parodos „veteranė“ (dalyvauja jau ketvirtą kartą), taip pat kalba apie tariamąjį skenduolio fantomą, tačiau tai tik ženklo vizija, nykstanti ir atsirandanti pasąmonėje.
Grafikos darbas „Paskendęs“ (2016) yra apie vieno žmogaus ir aplinkinių stebėtojų santykį. „Žmogus taip ir lieka sėdėti vietoje, taip ir rimtai, ir nerimtai skęsta savo mintyse ir bus sustingęs, kol į jį žvelgs kiti“, – savo sausos adatos technika atliktą darbą aiškina autorė.
Živilė Spūdytė, iliustruodama ar vizualizuodama viename internetiniame portale talpinamas bukas frazes, tarsi bando kvestionuoti interneto komentatorių nesąmones. Tačiau parašyti kvaili žodžių junginiai, perkelti po paveiksliukais, taip įstringa į atmintį, kad joks vaizdas jų nenurungia, ir autorės sukurti juodai balti grafiniai vaizdai niekaip neatsiplėšia nuo internautų žodžių.
Meluok, meluok, meluok – vieną kartą vis tiek patikės – baisi hitlerinės Vokietijos ideologo Gebelso propagandinė frazė, stebėtinai tinka dabartiniam internautų reiškiniui, kaip ir masinėse informacijos priemonėse plintantys milijardieriaus Donaldo Trumpo gąsdinantys pasisakymai, galbūt atskleidžiantys dalies šios įtakingos šalies gyventojų lūkesčius. Joniškietis Egidijus Godliauskas parodoje vaizduoja šį JAV politiką ir verslininką, tarsi dalinantį raudonus balionėlius, tačiau kokiomis dujomis jie užpildyti?
Mažesnėje galerijos salėje rodomi keturi videofilmai. Vienas jų „Šulinys“(rež. Virginijus Malčius, 2016) analizuoja opią smurto provincijoje temą, Kėdainių rajono tragediją. Kūrinio pagrindinis akcentas – šulinys – baisaus akto vieta ir siūbuojančių svirčių vaizdas. Šis stop kadro animacijos filmas trumpas, be akivaizdaus pasmerkimo ar tam tikros edukacijos – tai toks liudijimas, sukeliantis vidines diskusijas pirmiausia sau, o po to klausimus ir visuomenei...
Prievarta klesti: TV laidose – tiesiog gatvėse filmuojamų girtų ir agresyvių žmonių muštynių ar vagysčių naktiniai reportažai, transliuojantys negatyvą. Kas galėtų paneigti, kad provincijoje visa tai, dar pastiprinta laisvai prieinamu alkoholiu, neprovokuoja protu nesuvokiamų dalykų.
Tris monumentalius tapybos darbus parodai pateikusi kaunietė Simona Lukočevičiūtė deklaruoja: „Darbų motyvus renku, nuolat stebėdama įvairias situacijas gretimoje aplinkoje. Identifikuoju save, stebėdama savo atvaizdą atspindžiuose. Tačiau šis atvaizdas tuo pat metu yra kito vaizdinys <...> Vietoj atviro pojūčių demonstravimo, juos slepiu po įvairiais sluoksniais – tai priedanga, kuri leidžia atsitraukti nuo išorinio pasaulio.“
Žmonės, kurie iš tiesų tam tikru būdu yra atsiriboję nuo pasaulio – tai vadinamieji bomžai. Videomenininkas Justas Jurkevičius savo filme „Ku, ku“(2016) vaizduoja būtent juos, tokius įprastus miesto dykinėtojus. Tarsi nematoma kamera nufilmavęs šiuos miestų centrų piligrimus ir pripiešęs jų veidams ilganoses kaukes, menininkas padaro šiuos žmones nuolatinio spektaklio personažais, kurie, atriboti nuo konkrečios vietos, tampa kosmopolitinio veiksmo dalyviais...
Šiaulietės Simonos Bagdonaitės-Gubinienės dykinėtojos gulinėja pliaže. Sausos adatos technika išraižytos apkūnios moterėlės, gundančiai apsinuoginusios, tik joms suprantamais žaidimais suvilioja net juodą katiną iš M. Bulgakovo stebuklingo romano...
Kaunietė tapytoja Lina Morkūnaitė-Vilkelienė iš požemių ištraukia didelius ekspresyvius vorus, kurie primena garsaus šveicaro Paul Klee naivaus meno ir ekspresionizmo tyrinėjimus.
Ekspresyvūs ir elegantiški jie palydi žiūrovus į videofilmų erdvę, kur du keisti personažai, dėvintys „dažytojų skafandrus“, neskubėdami tyrinėja kūrinius ir žiūrovus. Jaunuoliai (Nandas Jokubauskas, Domas Korkevičius) Karolio Kairio performanse teigė, kad savo akcijoje bando vizualiai „pažymėti“ tam tikrą mūsų visuomenės dalį, atsiskyrusią nuo kitų.
Spektaklio kūrėjai pasirinko lyg ir matytą estetiką, primenančią kažkokį Holivudo filmą, kur gydytojai ar „gerieji“ astronautai tiria svetimus ar savus, baisiu virusu užsikrėtusius.
Spektaklis ir, aišku, kostiumai, padaryti iš to, ką siūlo prekybos centrai, iš tiesų atspindi tą reiškinį, kai mes savo „kaime“ bandome atsiriboti nuo pasaulio problemų, manydami, kad nameliai, tvoros ir kitos vietinės „apsisaugojimo priemonės“ išgelbės. Gal kiek deklaratyvus jaunų žmonių spektaklis, tačiau vizualiai įtaigus, kuriantis konkretaus reiškinio analizę, metaforas...
Parodoje dalyvauja keletas dailininkių iš Latvijos ir Švedijos. Grafikė Lasma Pujate iš Ikskile (Latvija) lino raižiniais sutelkia dėmesį į detalę. Moters plaukų sruogos, megzta servetėlė, frontaliai išskleistas virvės ryšulys – visa tai apie mazgus, pynimą, kasas.
Labai panašiai prisistato ir švedė iš Geteborgo Ten Kate Ea. Ji pateikia tekstilės kūrinius, kuriuose dominuoja tam tikros ornamentinės struktūros, kurios eksponuojamos lyg altorius. Švedės kūrinių kolekcijoje akcentuojama simetrinė kompozicija ir aktyvios spalvos: citrininė geltona, žydra, dar šiek tiek violeto. Visa tai tarsi nuspalvina visą parodą lyg kokios valstybės vėliava ir suteikia renginiui tauraus šventiškumo ir ritualo nuojautų.
Ieva Saulite iš Garkalnės (Latvija) eksponuoja instaliaciją, sukonstruotą iš mergaitės žaisliukų: spalvoti flomasteriai, plastmasinė lėlytė – visa tai tarsi ant lentynėlės mamos sudėliota, kad būtų tvarkinga ir gražu, nors šalia kabantis saldus mergaitės paveiksliukas su musmires primenančiais kaspinais kalba visai apie kitką...
Justina Garanskytė, bebaigianti bakalauro studijas Šiauliuose ir jau antri metai šiai parodai pateikianti originalius tapybos darbus, atviras vizualizacijas iš savo buities, pratęsia savo kolegių iš Šiaurės Europos atvirą ir švelnų požiūrį apie asmenines pajautas: „Mano įkvėpimas kyla tiesiog iš paprastos buities. Namai, tai vieta, kur jaučiamės savi, kur galime nusimesti brangius rūbus, kurie skirti tinkamai atrodyti visuomenėje, kur galime nusivalyti makiažą, kur galime valgyti tai, ką norime ir kaip norime, nes tai vieta, kur kitų akys nepasiekia ir nestebi tavo veiksmų. Mes bijome kitų žmonių žvilgsnių bei jų minčių. Mes pergyvename, ką kiti pamanys apie mus ir atsiduriame tarsi po kiautu, kuris tampa mūsų komforto zona.... Nieko nepaprasto.“
Nieko nepaprasta, bet labai daug aktualių, išraiškingų metaforų yra pateikta žiūrovui jaunų kūrėjų Seržanes Kates (Latvija), Vaivos Kovieraitės, Beno Alejūno, Gitanos Evseičikaitės-Saurazienės, Arvydo Gudo, Bon Bon (Brigitos Kazlauskaitės), Armino Stanulevičiaus, Antano Šerono, Edvino Vilčinsko, Roko Blėdžio, Jolitos Puleikytės, Justės Svirskytės, Ritos Poškevičiūtės, Vilmos Kundrotienės, Sandros Kvilytės ir kitų kūryboje.
Tai detalės, fragmentai, jų ir mūsų visų būvio vaizdingi liudijimai, nuojautos, iliuzijos, realijos, nes mes norime konstruoti ir kurti saugų ir jaukų pasaulį, kuriame gyvensime mes ir mūsų vaikai...
„Užmušk stagnaciją“. Gabijos Aluzaitės ir menotyrininko Virginijaus Kinčinaičio performansas. Nuotrauka A. Šerono.
Lina Morkūniene-Vilkelienė. Berniukas ir voras. Didele baime, 2015. Nuotrauka autorės.
Donara Manukian. Baby boy. 2015. Nuotrauka autorės.
Ieva.Saulite. Instaliacija parodai „Aš“. Nuotrauka autorės.
Egidijus Godliauskas. Ponas Trumpas. 2016. Nuotrauka autoriaus.
Karolio Kairio performanso fragmentas. Nuotrauka Linos Morkūnaitės-Vilkelienės.