Vaizdingi realijų ir nuojautų liudijimai

Vaiz­din­gi rea­li­jų ir nuo­jau­tų liu­­di­­ji­­mai

doc. Arū­nas UO­­GIN­­TAS

„Šiau­lių kraš­to“ kul­tū­ros ap­­žval­­gi­­nin­­kas

Ko­vo 25 d. Šiau­lių uni­ver­si­te­to Dai­lės ga­le­ri­jo­je per penk­to­sios tarp­tau­ti­nės jau­ni­mo pa­ro­dos „AŠ“ ati­da­ry­mą ne­ti­kė­tą spek­tak­lį „Už­mušk stag­na­ci­ją“ su­ren­gė jau­na me­ni­nin­kė Ga­bi­ja Alu­zai­tė ir me­no­ty­ri­nin­kas Vir­gi­ni­jus Kin­či­nai­tis.

Šia­me kas­me­ti­nia­me me­no pro­jek­te vi­sa­da bu­vo ir yra ak­cen­tuo­ja­mas nuo­šir­du­mas, at­vi­ru­mas ir ne­ti­kė­tu­mas. Keis­ta ir ne­ti­kė­ta bu­vo jau vien tai, kad Vir­gi­ni­jus sa­vo pa­si­sa­ky­mui pa­pra­šė spe­cia­laus lai­ko, kai pa­pras­tai pa­ro­dos ku­ra­to­riai daž­nai pra­šo me­no­ty­ri­nin­ką re­cen­zuo­ti me­ni­nin­kų pa­si­ro­dy­mus ar ati­da­ry­ti vi­zua­lius ren­gi­nius...

Su­teik­tu lai­ku Vir­gi­ni­jus nie­ko ne­kal­bė­jo ir nie­ko ne­pris­ta­tė, tik iš žiū­ro­vų bū­rio iš­šo­ku­si mer­gi­na stai­ga puo­lė prieš jį at­lik­ti įvai­rius ko­vos veiks­mus, me­no­ty­ri­nin­ko ne­pa­lies­da­ma.

Vie­no­je Ve­ne­ci­jos bie­na­lė­je esu ma­tęs pa­na­šų vi­deoper­for­man­są, tik ten pro­fe­sio­na­lus bok­si­nin­kas sa­vo ge­rai iš­mok­tus smū­gius su­stab­dy­da­vo be­veik cen­ti­met­ras prieš vi­deo­me­ni­nin­kės iš Bel­gi­jos vei­dą.

Vis­gi ža­vi Kin­či­nai­čio ir Ga­bi­jos Alu­zai­tės ak­ci­ja, kai me­no­ty­ri­nin­kas vie­šai ty­li ir mer­gai­tė „smū­giais“ ban­do jį „bu­din­ti“ iš są­stin­gio... Tarp ki­tko, Vir­gi­ni­jus se­no­kai ką Šiau­lių spau­do­je re­cen­za­vo...

Pir­mo­sios šio pro­jek­to pa­ro­dos bu­vo su­ma­ny­tos, kad jau­nus žmo­nes ska­tin­tų eks­po­nuo­ti sa­vo pir­muo­sius kū­ry­bi­nius ban­dy­mus. Ir aš, pa­ro­dos ku­ra­to­rius, kai ku­rio­se pa­ro­do­se taip pat ro­džiau sa­vo pir­mą­sias pa­raiš­kas kū­ry­bai, ta­py­bos dar­bus, ku­riuos kū­riau, kai man bu­vo per 20 me­tų. O vie­no­je pa­ro­do­je to­kia for­ma da­ly­va­vo ir dau­giau pro­fe­sio­na­lų.

Šių me­tų ren­gi­ny­je eks­po­nuo­ja­si per 30 jau­nų dai­li­nin­kų (tarp jų ke­tu­rios – už­sie­nie­tės), tad ska­tin­ti jau­nuo­lių ne­be­rei­kia, o ir kū­ry­bi­nes mo­ty­va­ci­jas apie sa­vo kū­ri­nius pa­raiš­ko­se jie iš­dės­tė ar­gu­men­tuo­tai ir aiš­kiai.

„Pa­ti­ria­mas stre­sas ir mo­no­to­niš­ka, be­si­su­kan­ti že­myn ru­ti­nos spi­ra­lė ma­no gy­ve­ni­me su­ku­ria kū­ry­bin­gu­mo stagnaciją <...> aš su tai konf­ron­tuo­ju, tam su­teik­da­ma pa­veiks­lų for­mą. Tai lyg te­ra­pi­ja, ku­rios me­tu aš su­dve­ji­nu sa­vo rea­ly­bę, įgau­nu dis­tan­ci­ją“, – tei­gia kau­nie­tė Do­na­ra Ma­nu­kian, pa­ro­do­je pri­sta­ty­da­ma ta­py­bos cik­lą.

Ypač iš­si­ski­ria Pe­ki­no veis­lės šu­niu­ko ar žmo­gaus po­rtre­tas. Net žo­džių jun­gi­nys keis­tas, ką jau kal­bė­ti apie kū­ri­nį. Do­na­ra at­vi­ra šir­di­mi, kaip ir 2014 me­tų pa­ro­do­je, da­li­na­si sa­vo nuo­jau­to­mis apie tra­pią ir pa­žei­džia­mą mo­ters bū­tį.

Skait­me­ni­nės gra­fi­kos spau­di­ny­je Gre­ta Miz­gi­ry­tė ty­ri­nė­ja emig­ra­ci­jos pro­ble­mą – žmo­nės, lyg ci­ga­re­tės pa­ke­ly­je, su­grūs­ti ir „su­pa­kuo­ti“ ne­le­ga­liam trans­por­ta­vi­mui – du už tris, skel­bia už­ra­šas ant dė­žės.

„Žmo­nių silp­ny­bės už­ko­duo­tos ge­nuo­se. At­sik­ra­tyk jų – pra­ra­si sa­ve, sau­gok jas – bū­si ne­lai­min­gas“, – apie sa­vo kū­ri­nį afo­riz­mais kal­ba ma­gist­ran­tė.

Šiau­liuo­se stu­di­juo­jan­ti Eve­li­na Ja­nuš­ke­vi­čiū­tė gra­fi­nia­me kū­ri­ny­je, nu­pieš­to­se pe­lė­dos aky­se, fik­suo­ja sui­ci­do iliu­zi­ją. Tai, kaž­ku­ria pra­sme, la­bai in­ty­mus at­vy­ra­vi­mas, bet bal­tų mir­ties dei­vė yra nak­ties paukš­tis ir ga­li pri­si­min­ti dar bai­ses­nius ir at­vi­res­nius da­ly­kus...

Vai­ką sken­duo­lį šiam pro­jek­tui nu­ta­pė šiau­lie­tis Ma­rius Bra­žas. Jį ins­pi­ra­vo ne­se­niai per ži­niask­lai­dą nu­vil­ni­ju­sios ne­lai­min­gų žmo­nių – emig­ran­tų nuo­trau­kos, ku­rio­se už­fik­suo­ti žmo­nių kū­nai, iš­mes­ti į kran­tą.

Au­to­rius tei­gia, kad jį ste­bi­na neap­rė­pia­mas žmo­gaus „kvai­lu­mas“. Žmo­gaus su­ku­ria­mos gy­ve­ni­mo si­tua­ci­jos, dėl ku­rių ken­čia jis pa­ts ir jį su­pan­ti ap­lin­ka. Tai – ka­ras, ne­šan­tis ne­lai­mes, ne­svar­bu, kur tai vyk­tų – ar­ti ar to­li.

Pa­ro­do­je eks­po­nuo­ja­mas šio au­to­riaus di­de­lio for­ma­to kū­ri­nys, vaiz­duo­jan­tis šuns dvė­se­lie­ną, yra lyg aliu­zi­ja į dvie­jų gar­sių­jų is­pa­nų siur­rea­lis­tų fil­mą, ku­ria­me be­veik prieš šim­tą me­tų bu­vo „vaiz­din­gai“ tam­po­ma asi­lo mai­ta. For­ma ki­ta, bet me­ta­fo­ros pa­na­šios.

Gra­fi­kė Re­na­ta Mu­raus­kai­tė, pa­ro­dos „ve­te­ra­nė“ (da­ly­vau­ja jau ket­vir­tą kar­tą), taip pat kal­ba apie ta­ria­mą­jį sken­duo­lio fan­to­mą, ta­čiau tai tik ženk­lo vi­zi­ja, nyks­tan­ti ir at­si­ran­dan­ti pa­są­mo­nė­je.

Gra­fi­kos dar­bas „Pas­ken­dęs“ (2016) yra apie vie­no žmo­gaus ir ap­lin­ki­nių ste­bė­to­jų san­ty­kį. „Žmo­gus taip ir lie­ka sė­dė­ti vie­to­je, taip ir rim­tai, ir ne­rim­tai skęs­ta sa­vo min­ty­se ir bus su­stin­gęs, kol į jį žvelgs ki­ti“, – sa­vo sau­sos ada­tos tech­ni­ka at­lik­tą dar­bą aiš­ki­na au­to­rė.

Ži­vi­lė Spū­dy­tė, iliust­ruo­da­ma ar vi­zua­li­zuo­da­ma vie­na­me in­ter­ne­ti­nia­me po­rta­le tal­pi­na­mas bu­kas fra­zes, tar­si ban­do kves­ti­o­nuo­ti in­ter­ne­to ko­men­ta­to­rių ne­są­mo­nes. Ta­čiau pa­ra­šy­ti kvai­li žo­džių jun­gi­niai, per­kel­ti po pa­veiks­liu­kais, taip įstrin­ga į at­min­tį, kad joks vaiz­das jų ne­nu­run­gia, ir au­to­rės su­kur­ti juo­dai bal­ti gra­fi­niai vaiz­dai nie­kaip neat­sip­lė­šia nuo in­ter­nau­tų žo­džių.

Me­luok, me­luok, me­luok – vie­ną kar­tą vis tiek pa­ti­kės – bai­si hit­le­ri­nės Vo­kie­ti­jos ideo­lo­go Ge­bel­so pro­pa­gan­di­nė fra­zė, ste­bė­ti­nai tin­ka da­bar­ti­niam in­ter­nau­tų reiš­ki­niui, kaip ir ma­si­nė­se in­for­ma­cijos prie­mo­nė­se plin­tan­tys mi­li­jar­die­riaus Do­nal­do Trum­po gąs­di­nan­tys pa­si­sa­ky­mai, gal­būt at­sklei­džian­tys da­lies šios įta­kin­gos ša­lies gy­ven­to­jų lū­kes­čius. Jo­niš­kie­tis Egi­di­jus God­liaus­kas pa­ro­do­je vaiz­duo­ja šį JAV po­li­ti­ką ir vers­li­nin­ką, tar­si da­li­nan­tį rau­do­nus ba­lio­nė­lius, ta­čiau ko­kio­mis du­jo­mis jie už­pil­dy­ti?

Ma­žes­nė­je ga­le­ri­jos sa­lė­je ro­do­mi ke­tu­ri vi­deo­fil­mai. Vie­nas jų „Šu­li­nys“(rež. Vir­gi­ni­jus Mal­čius, 2016) ana­li­zuo­ja opią smur­to pro­vin­ci­jo­je te­mą, Kė­dai­nių ra­jo­no tra­ge­di­ją. Kū­ri­nio pa­grin­di­nis ak­cen­tas – šu­li­nys – bai­saus ak­to vie­ta ir siū­buo­jan­čių svir­čių vaiz­das. Šis stop kad­ro ani­ma­ci­jos fil­mas trum­pas, be aki­vaiz­daus pa­smer­ki­mo ar tam tik­ros edu­ka­ci­jos – tai toks liu­di­ji­mas, su­ke­lian­tis vi­di­nes dis­ku­si­jas pir­miau­sia sau, o po to klau­si­mus ir vi­suo­me­nei...

Prie­var­ta kles­ti: TV lai­do­se – tie­siog gat­vė­se fil­muo­ja­mų gir­tų ir ag­re­sy­vių žmo­nių muš­ty­nių ar va­gys­čių nak­ti­niai re­por­ta­žai, trans­liuo­jan­tys ne­ga­ty­vą. Kas ga­lė­tų pa­neig­ti, kad pro­vin­ci­jo­je vi­sa tai, dar pa­stip­rin­ta lais­vai priei­na­mu al­ko­ho­liu, ne­pro­vo­kuo­ja pro­tu ne­su­vo­kia­mų da­ly­kų.

Tris mo­nu­men­ta­lius ta­py­bos dar­bus pa­ro­dai pa­tei­ku­si kau­nie­tė Si­mo­na Lu­ko­če­vi­čiū­tė dek­la­ruo­ja: „Dar­bų mo­ty­vus ren­ku, nuo­lat ste­bė­da­ma įvai­rias si­tua­ci­jas gre­ti­mo­je ap­lin­ko­je. Iden­ti­fi­kuo­ju sa­ve, ste­bė­da­ma sa­vo at­vaiz­dą at­spin­džiuo­se. Ta­čiau šis at­vaiz­das tuo pat me­tu yra ki­to vaiz­di­nys <...> Vie­toj at­vi­ro po­jū­čių de­monst­ra­vi­mo, juos sle­piu po įvai­riais sluoks­niais – tai prie­dan­ga, ku­ri lei­džia at­si­trauk­ti nuo išo­ri­nio pa­sau­lio.“

Žmo­nės, ku­rie iš tie­sų tam tik­ru bū­du yra at­si­ri­bo­ję nuo pa­sau­lio – tai va­di­na­mieji bom­žai. Vi­deo­me­ni­nin­kas Jus­tas Jur­ke­vi­čius sa­vo fil­me „Ku, ku“(2016) vaiz­duo­ja bū­tent juos, to­kius įpras­tus mies­to dy­ki­nė­to­jus. Tar­si ne­ma­to­ma ka­me­ra nu­fil­ma­vęs šiuos mies­tų cent­rų pi­lig­ri­mus ir pri­pie­šęs jų vei­dams il­ga­no­ses kau­kes, me­ni­nin­kas pa­da­ro šiuos žmo­nes nuo­la­ti­nio spek­tak­lio per­so­na­žais, ku­rie, at­ri­bo­ti nuo konk­re­čios vie­tos, tam­pa kos­mo­po­li­ti­nio veiks­mo da­ly­viais...

Šiau­lie­tės Si­mo­nos Bag­do­nai­tės-Gu­bi­nie­nės dy­ki­nė­to­jos gu­li­nė­ja plia­že. Sau­sos ada­tos tech­ni­ka iš­rai­žy­tos ap­kū­nios mo­te­rė­lės, gun­dan­čiai ap­si­nuo­gi­nu­sios, tik joms su­pran­ta­mais žai­di­mais su­vi­lio­ja net juo­dą ka­ti­ną iš M. Bul­ga­ko­vo ste­buk­lin­go ro­ma­no...

Kau­nie­tė ta­py­to­ja Li­na Mor­kū­nai­tė-Vil­ke­lie­nė iš po­že­mių iš­trau­kia di­de­lius eksp­re­sy­vius vo­rus, ku­rie pri­me­na gar­saus švei­ca­ro Paul Klee nai­vaus me­no ir eksp­re­sio­niz­mo ty­ri­nė­ji­mus.

Eksp­re­sy­vūs ir ele­gan­tiš­ki jie pa­ly­di žiū­ro­vus į vi­deo­fil­mų erd­vę, kur du keis­ti per­so­na­žai, dė­vin­tys „da­žy­to­jų ska­fand­rus“, ne­sku­bė­da­mi ty­ri­nė­ja kū­ri­nius ir žiū­ro­vus. Jau­nuo­liai (Nan­das Jo­ku­baus­kas, Do­mas Kor­ke­vi­čius) Ka­ro­lio Kai­rio per­for­man­se tei­gė, kad sa­vo ak­ci­jo­je ban­do vi­zua­liai „pa­žy­mė­ti“ tam tik­rą mū­sų vi­suo­me­nės da­lį, at­si­sky­ru­sią nuo ki­tų.

Spek­tak­lio kū­rė­jai pa­si­rin­ko lyg ir ma­ty­tą es­te­ti­ką, pri­me­nan­čią kaž­ko­kį Ho­li­vu­do fil­mą, kur gy­dy­to­jai ar „ge­rie­ji“ ast­ro­nau­tai ti­ria sve­ti­mus ar sa­vus, bai­siu vi­ru­su už­si­krė­tu­sius.

Spek­tak­lis ir, aiš­ku, kos­tiu­mai, pa­da­ry­ti iš to, ką siū­lo pre­ky­bos cent­rai, iš tie­sų at­spin­di tą reiš­ki­nį, kai mes sa­vo „kai­me“ ban­do­me at­si­ri­bo­ti nuo pa­sau­lio pro­ble­mų, ma­ny­da­mi, kad na­me­liai, tvo­ros ir ki­tos vie­ti­nės „ap­si­sau­go­ji­mo prie­mo­nės“ iš­gel­bės. Gal kiek dek­la­ra­ty­vus jau­nų žmo­nių spek­tak­lis, ta­čiau vi­zua­liai įtai­gus, ku­rian­tis konk­re­taus reiš­ki­nio ana­li­zę, me­ta­fo­ras...

Pa­ro­do­je da­ly­vau­ja ke­le­tas dai­li­nin­kių iš Lat­vi­jos ir Šve­di­jos. Gra­fi­kė Las­ma Pu­ja­te iš Iks­ki­le (Lat­vi­ja) li­no rai­ži­niais su­tel­kia dė­me­sį į de­ta­lę. Mo­ters plau­kų sruo­gos, megz­ta ser­ve­tė­lė, fron­ta­liai iš­skleis­tas vir­vės ry­šu­lys – vi­sa tai apie maz­gus, py­ni­mą, ka­sas.

La­bai pa­na­šiai pri­si­sta­to ir šve­dė iš Ge­te­bor­go Ten Ka­te Ea. Ji pa­tei­kia teks­ti­lės kū­ri­nius, ku­riuo­se do­mi­nuo­ja tam tik­ros or­na­men­ti­nės struk­tū­ros, ku­rios eks­po­nuo­ja­mos lyg al­to­rius. Šve­dės kū­ri­nių ko­lek­ci­jo­je ak­cen­tuo­ja­ma si­met­ri­nė kom­po­zi­ci­ja ir ak­ty­vios spal­vos: cit­ri­ni­nė gel­to­na, žyd­ra, dar šiek tiek vio­le­to. Vi­sa tai tar­si nu­spal­vi­na vi­są pa­ro­dą lyg ko­kios vals­ty­bės vė­lia­va ir su­tei­kia ren­gi­niui tau­raus šven­tiš­ku­mo ir ri­tua­lo nuo­jau­tų.

Ie­va Sau­li­te iš Gar­kal­nės (Lat­vi­ja) eks­po­nuo­ja ins­ta­lia­ci­ją, su­konst­ruo­tą iš mer­gai­tės žais­liu­kų: spal­vo­ti flo­mas­te­riai, plast­ma­si­nė lė­ly­tė – vi­sa tai tar­si ant len­ty­nė­lės ma­mos su­dė­lio­ta, kad bū­tų tvar­kin­ga ir gra­žu, nors ša­lia ka­ban­tis sal­dus mer­gai­tės pa­veiks­liu­kas su mus­mi­res pri­me­nan­čiais kas­pi­nais kal­ba vi­sai apie kit­ką...

Jus­ti­na Ga­rans­ky­tė, be­bai­gian­ti ba­ka­lau­ro stu­di­jas Šiau­liuo­se ir jau ant­ri me­tai šiai pa­ro­dai pa­tei­kian­ti ori­gi­na­lius ta­py­bos dar­bus, at­vi­ras vi­zua­li­za­ci­jas iš sa­vo bui­ties, pra­tę­sia sa­vo ko­le­gių iš Šiau­rės Eu­ro­pos at­vi­rą ir švel­nų po­žiū­rį apie as­me­ni­nes pa­jau­tas: „Ma­no įkvė­pi­mas ky­la tie­siog iš pa­pras­tos bui­ties. Na­mai, tai vie­ta, kur jau­čia­mės sa­vi, kur ga­li­me nu­si­mes­ti bran­gius rū­bus, ku­rie skir­ti tin­ka­mai at­ro­dy­ti vi­suo­me­nė­je, kur ga­li­me nu­si­va­ly­ti ma­kia­žą, kur ga­li­me val­gy­ti tai, ką no­ri­me ir kaip no­ri­me, nes tai vie­ta, kur ki­tų akys ne­pa­sie­kia ir ne­ste­bi ta­vo veiks­mų. Mes bi­jo­me ki­tų žmo­nių žvilgs­nių bei jų min­čių. Mes per­gy­ve­na­me, ką ki­ti pa­ma­nys apie mus ir at­si­du­ria­me tar­si po kiau­tu, ku­ris tam­pa mū­sų kom­for­to zo­na.... Nie­ko ne­pap­ras­to.“

Nie­ko ne­pap­ras­ta, bet la­bai daug ak­tua­lių, iš­raiš­kin­gų me­ta­fo­rų yra pa­teik­ta žiū­ro­vui jau­nų kū­rė­jų Ser­ža­nes Ka­tes (Lat­vi­ja), Vai­vos Ko­vie­rai­tės, Be­no Ale­jū­no, Gi­ta­nos Ev­sei­či­kai­tės-Sau­ra­zie­nės, Ar­vy­do Gu­do, Bon Bon (Bri­gi­tos Kaz­laus­kai­tės), Ar­mi­no Sta­nu­le­vi­čiaus, An­ta­no Še­ro­no, Ed­vi­no Vil­čins­ko, Ro­ko Blė­džio, Jo­li­tos Pu­lei­ky­tės, Jus­tės Svirs­ky­tės, Ri­tos Poš­ke­vi­čiū­tės, Vil­mos Kund­ro­tie­nės, Sand­ros Kvi­ly­tės ir ki­tų kū­ry­bo­je.

Tai de­ta­lės, frag­men­tai, jų ir mū­sų vi­sų bū­vio vaiz­din­gi liu­di­ji­mai, nuo­jau­tos, iliu­zi­jos, rea­li­jos, nes mes no­ri­me konst­ruo­ti ir kur­ti sau­gų ir jau­kų pa­sau­lį, ku­ria­me gy­ven­si­me mes ir mū­sų vai­kai...

„Už­mušk stag­na­ci­ją“. Ga­bi­jos Alu­zai­tės ir me­no­ty­ri­nin­ko Vir­gi­ni­jaus Kin­či­nai­čio per­for­man­sas. Nuot­rau­ka A. Še­ro­no.

Li­na Mor­kū­nie­ne-Vil­ke­lie­nė. Ber­niu­kas ir vo­ras. Di­de­le bai­me, 2015. Nuot­rau­ka au­to­rės.

Do­na­ra Ma­nu­kian. Ba­by boy. 2015. Nuot­rau­ka au­to­rės.

 Ie­va.Sau­li­te. Ins­ta­lia­ci­ja pa­ro­dai „Aš“. Nuot­rau­ka au­to­rės.

 Egi­di­jus God­liaus­kas. Po­nas Trum­pas. 2016. Nuot­rau­ka au­to­riaus.

 Ka­ro­lio Kai­rio per­for­man­so frag­men­tas. Nuot­rau­ka Li­nos Mor­kū­nai­tės-Vil­ke­lie­nės.