Plaučių operacija grąžino gyvenimą

Plau­čių ope­ra­ci­ja grą­ži­no gy­ve­ni­mą

Kur­šė­niš­kiui Al­gi­man­tui Vo­luc­kiui Kau­no kli­ni­ko­se at­lik­ta uni­ka­li ope­ra­ci­ja – su­ny­kę jo plau­čiai pa­keis­ti do­no­ro plau­čiais. Ir pa­čiam bu­vo ne­leng­va pa­ti­kė­ti lai­me, kai, at­si­pei­kė­jęs po ope­ra­ci­jos, ga­lė­jo lais­vai įkvėp­ti oro. Va­di­na­si, ir de­guo­nies ba­lio­no, ku­ris bu­vo ta­pęs nuo­la­ti­niu pa­ly­do­vu, jam ne­bep­ri­reiks.

Al­gi­man­tas BRI­KAS

brikas@skrastas.lt

Plau­čiai ny­ko

Al­gi­man­tas Vo­luc­kis dir­bo su­vi­rin­to­ju. Su­vi­ri­nant me­ta­lą, plau­čiams tek­da­vo įvai­riau­sių nuo­dų.

Vė­liau, pra­dė­jęs dirb­ti bu­din­čiu san­tech­ni­ku li­go­ni­nė­je, per me­tus tris kar­tus su­si­rgo plau­čių už­de­gi­mu. Tre­čią­jį kar­tą už­klu­po lė­ti­nis – jo net ne­pa­ju­to.

To­kį li­gų daž­nu­mą A. Vo­luc­kis paaiš­ki­na tuo, kad kai dar­be su­šy­li, su­pra­kai­tuo­ji, išei­ni į lau­ką – vė­je­lis per­pu­čia.

Vė­liau jis pra­dė­jo nuo­lat jaus­tis blo­gai. Krei­pė­si į plau­čių gy­dy­to­ją, jis pa­sky­rė var­to­ti vais­tų. Po to nu­spren­dė iš­ban­dy­ti eks­pe­ri­men­ti­nius vais­tus. Duo­me­nys apie A. Vo­luc­kio li­gą bū­da­vo siun­čia­mi į Lon­do­ną, iš ten in­for­muo­da­vo apie vais­tų vei­ki­mo re­zul­ta­tus.

O plau­čiai ny­ko. Kai be­li­ko po­ra me­tų iki pen­si­jos, A. Vo­luc­kiui ta­po dar blo­giau. Jam bu­vo pa­skir­ta ant­ro­ji neį­ga­lu­mo gru­pė, vė­liau – ir pir­mo­ji. Pernai išė­jo į pen­si­ją.

Po to dar tris mė­ne­sius ga­lė­da­vo pa­ts nu­va­žiuo­ti į par­duo­tu­vę. Bet kar­tą pa­si­da­rė blo­ga. Vėl gel­bė­ti ėmė­si šiau­lie­čiai me­di­kai. Ta­da jie A. Vo­luc­kiui sky­rė ir de­guo­nies apa­ra­tą. Da­bar su juo te­ko ir gul­ti, ir kel­tis. Nuo­lat, kur beei­da­vo, vi­sur nau­do­da­vo de­guo­nį. Be jo ne­ga­lė­da­vo kvė­puo­ti.

La­ga­mi­no for­mos de­guo­nies apa­ra­tą mie­ga­ma­ja­me lai­ky­da­vo prie lo­vos, jei rei­kė­da­vo – at­si­vež­da­vo ir iki vir­tu­vės. Žar­ne­lės iš apa­ra­to kur­šė­niš­kiui bu­vo at­ves­tos į no­sį. Taip jis kvė­pa­vo.

Sa­vo au­to­mo­bi­ly­je nuo aku­mu­lia­to­riaus iki sa­lo­no at­ve­dė lai­dus, pa­si­rū­pi­no, kad į ja­me įreng­tą elekt­ros liz­dą atei­tų 220 vol­tų sro­vė. Prie jo ga­lė­jo pri­jung­ti de­guo­nies apa­ra­tą.

Ope­ra­ci­ja

Li­ga A. Vo­luc­kį vi­sai nu­ka­ma­vo. Iš ry­to jis dar ga­lė­da­vo 3–4 va­lan­das pa­bū­ti be de­guo­nies apa­ra­to, bet apie de­šim­tą, vie­nuo­lik­tą jau te­kda­vo gul­tis prie jo.

Vėl bu­vo pa­gul­dy­tas į li­go­ni­nę Šiau­liuo­se. Grei­to­sios me­di­ci­nos pa­gal­bos au­to­mo­bi­liu iš čia nu­vež­tas į Lie­tu­vos svei­ka­tos moks­lų uni­ver­si­te­to Kau­no kli­ni­kas. Jo­se A. Vo­luc­kis gu­lė­jo apie mė­ne­sį. Čia jį įra­šė į ei­lę lauk­ti do­no­ro plau­čiams. Jo pa­ties plau­čiai jau ne­be­ga­lė­jo jam tar­nau­ti.

Praė­jus dau­giau kaip pus­me­čiui, su­skam­bo A. Vo­luc­kio te­le­fo­nas. Kur­šė­niš­kiui iš Kau­no kli­ni­kų pra­ne­šė, kad jau yra plau­čių do­no­ras, ir pa­klau­sė, ar at­va­žiuos. A. Vo­luc­kis nea­be­jo­da­mas at­sa­kė: „Taip. At­va­žiuo­ju.“

Į Kau­ną vyk­ti pats sa­vo au­to­mo­bi­liu ne­drį­so, nes nak­tis, rū­kas, o jei­gu au­to­mo­bi­lio ge­ne­ra­to­rius ne­bū­tų spė­jęs elekt­rą ga­min­ti, dėl de­guo­nies apa­ra­to bū­tų ki­lę di­de­lių bė­dų. Jį nu­ve­žė ar­ti­mie­ji. „Met­ri­nį“ de­guo­nies ba­lio­ną ke­lio­nei pa­sko­li­no Res­pub­li­ki­nė Šiau­lių li­go­ni­nė.

Abie­jų plau­čių per­so­di­ni­mo ope­ra­ci­ją at­li­ko gar­sus ša­ly­je šir­dies chi­rur­gas pro­fe­so­rius Ri­man­tas Be­ne­tis. Dar­ba­vo­si 11-os spe­cia­lis­tų ko­man­da. Ope­ra­ci­ja tru­ko še­šias sep­ty­nias va­lan­das.

At­si­bu­do A. Vo­luc­kis Rea­ni­ma­ci­jos sky­riu­je. Pir­miau­sia iš tam­sos blyks­te­lė­jo bal­ta švie­sa. Kvė­puo­ja. Į or­ga­niz­mą įves­tos žar­ne­lės. Me­di­ci­nos slau­gy­to­ja jas iš­trau­kė ir pa­ra­gi­no: „Kvė­puo­ki­te pil­nai.“ „Kvė­puo­ju ir pa­ts ne­ti­kiu, kad kvė­puo­ju“, – pir­mą­sias aki­mir­kas at­si­pei­kė­jus me­na kur­šė­niš­kis.

Prieš me­tus jis bu­vo kal­bė­ję­sis su žmo­gu­mi, ku­riam bu­vo at­lik­ta to­kia ope­ra­ci­ja. Jam bu­vo pra­pjau­tas pil­vas. A. Vo­luc­kis at­si­pei­kė­jęs ėmė ieš­ko­ti, kur ope­ruo­tas jis? Pjū­vis at­lik­tas krū­ti­nė­je.

„Aš – vie­nuo­lik­tas dėl to ope­ruo­tas žmo­gus, aš­tun­tas, ku­ris – gy­vas. Ope­ruo­ti plau­čius – la­bai re­ta ope­ra­ci­ja. Dak­ta­rai sa­kė, kad ir sun­kes­nė ne­gu šir­dies. Re­ta – per me­tus vie­ną dvi ope­ra­ci­jas te­da­ro. Plau­čius pra­dė­jo keis­ti ne­se­niai“, – pa­sa­ko­jo A. Vo­luc­kis.

„Esu nau­jai gi­męs“

„Aš jau­čiau­si neįp­ras­tai. Kai tik at­si­bu­dau, ne­ti­kiu, kad kvė­puo­ju plau­čiais, ku­rių ne­be­tu­rė­jau. Ga­li­ma sa­ky­ti, esu nau­jai gi­męs, transplantacijos diena – ant­ras ma­no gim­ta­die­nis“, – lai­ką iš­kart po ope­ra­ci­jos pri­si­me­na A. Vo­luc­kis.

Ne­pa­mirš­ta­mas ir lai­kas po šio pra­smin­gam gy­ve­ni­mui jį su­grą­ži­nu­sio įvy­kio. Gu­lė­jo Šir­dies chi­rur­gi­nia­me sky­riu­je rū­pes­tin­gai pri­žiū­ri­mas. Vi­sus li­go­nius, ku­riems ar šir­dis per­so­din­ta, ar plau­čiai, švel­niai va­di­no „so­di­nu­kais“.

Ir po ope­ra­ci­jos A. Vo­luc­kį pri­žiū­rė­jo, ir da­bar jis gy­do­si pas Kau­no kli­ni­kų gy­dy­to­ją pul­mo­no­lo­gą pro­fe­so­rių Kęs­tu­tį Ma­la­kaus­ką. Po ope­ra­ci­jos praė­jo dar ne­daug lai­ko, tad gy­dy­mas la­bai in­ten­sy­vus. Kiek­vie­ną mė­ne­sį ten­ka va­ži­nė­ti į kli­ni­kas. Va­kar A. Vo­luc­kis vėl tu­rė­jo vyk­ti į Kau­ną.

Už ga­li­my­bę lais­vai kvė­puo­ti A. Vo­luc­kis dė­kin­gas ir šiau­liš­kiams, ir kau­niš­kiams me­di­kams, ir jų ko­le­goms Kur­šė­nuo­se. Kiek­vie­no jų pa­stan­gos į nor­ma­lų gy­ve­ni­mą grįž­tan­čiam li­go­niui yra la­bai svar­bios.

Au­to­riaus nuo­tr.

IŠEI­TIS: Al­gi­man­tas Vo­luc­kis sa­vo au­to­mo­bi­ly­je bu­vo įsi­ren­gęs elekt­ros liz­dą, kad prie jo ga­lė­tų pri­jung­ti de­guo­nies apa­ra­tą.